Verygos žvaigždė ant tėvų atlapų

Dalintis:

Negaliu sutikti su teiginiu, kad karantinas mus daug išmokė, kad turėjome laiko stabtelėti ir apmąstyti savo būtį ir buitį, kad suvokėme, jog beatodairiškas vartojimas veda tik į pražūtį, kad motina gamta ėmė keršyti, kad nuo šiol būsime kitokie ir pasaulis neatpažįstamai pasikeis. Manau, kad tai tėra tušti plepalai, nebent manytume, kad dar prieš kelis mėnesius gyvenome neteisingai, nekūrėme, nesvajojome, o tik dardėjome į nuodėmių bedugnę.

Kiek pasaulyje buvo žmonių, kuriems rūpi ne tik savas kailis, tiek jų ir liko. Nepriklausomai nuo religijos, pažiūrų, socialinės padėties, vieni bandė padėti artimam, kiti jo šalinosi, nes net draugas gali būti užkrato šaltinis, treti sumaišties metu elementariai vogė, melavo ir svaigo nuo netikėtai įgautos jėgos.

Karantinas nieko neišmokė ir nieko naujo nesukūrė. Klausimas – ar nepradėjo griauti demokratinės sistemos ir visuomenės pagrindų? Pasižiūrėjus, kas šiandien Lietuvoje yra valdžia, tenka abejoti parlamentinės respublikos modeliu, kai finansų ministras skolinasi kiek nori, o sveikatos ministras sprendžia, kam dirbti ir gyventi, o kam tarp keturių sienų tyliai laukti paskutiniosios valandos.

Spjaunu per petį tris kartus: Lietuva pandemijos plitimo mastą lyg ir suvaldė. Lyg ir turėtume džiaugtis protingais valdžios sprendimais, nors Latvija nuėjo švelnesniu keliu ir pasiekė geresnių rezultatų. Žinoma, nelygu, kaip sversi ir kokiu matu matuosi.

Lietuvos valdžia savo piliečius karantino metu gąsdino ir barė, daug mažiau apeliavo į sąmoningumą ir atsakomybę, todėl visuomenėje kūrė ir puoselėjo nesaugumo jausmą, kuris padeda manipuliuoti išsigandusia minia.

Niekaip kitaip negaliu paaiškinti, kodėl vyresnio amžiaus žmonės nustumiami į sociumo pašalį. Parduotuvėse ir knygynuose atsiradę užrašai, kad į juos senjorams negalima užeiti, reklaminiai-informaciniai plakatai, kviečiantys anūkams ir vaikams nelankyti senelių, yra kažkas sunkiai suvokiama protu ir siaubinga. Mes patys sukuriam atstumtųjų rūšį, kuria lyg ir norim apsaugoti, bet iš esmės sakome, kad jie yra kitokie, o „kitokie“ minios pasąmonėje yra pavojingi.

Šiandien neva saugome, o rytoj šalinsimės, apeisime, galbūt ir akmenimis apmėtysim? Belieka ratukus sukalti ir nuo kalno nuleisti ar į mišką išvežti. Apima keistas jausmas, kad kažkada taip jau būta, kai dalis žmonių buvo išskirti, pažymėti, suvaryti į getus, o paskui sunaikinti.

Aurelijus Veryga sako, kad verslininkai perspaudė, kad jis tik rekomendavo rizikos grupei nesilankyti susibūrimo vietose, nes tai jiems pavojinga. O man atrodo, kad ministras su savo  draudimais, kurie vėliau lyg ir virsta „rekomendacijomis“, sujaukė net šviesiausius protus.

Jau atvirai kalbama, kad vyresnio amžiaus mokytojams galima bus dirbti tik nuotoliniu būdu, darželių duris uždaryti turbūt reikės daliai auklėtojų, o kitiems slėpti, kad serga lėtinėmis ligomis. Priešpensinio amžiaus žmonės ir taip sunkiai susirasdavo darbą, dabar jiems tai gali tapti neįmanoma misija.

Neramina ir tai, kad kol apie senjorų diskriminaciją neprabilo ambasadorė Irena Vaišvilaitė, filosofas Kęstutis Girnius ir signatarė Nijolė Oželytė, kitiems tai pernelyg nekrito į akis. Lyg būtų savaime suprantama, kad kažkoks ministras dekretais ir įsakymais gali riboti demokratines laisves ir pažeidinėti Konstituciją. Draudimas gydytojams dirbti keliose darbovietėse būtent tai ir daro bei kuria dar vieną atskirtųjų grupę. Romualdas Sikorskis yra sakęs, kad esame veršių tauta, norėčiau, kad jis būtų klydęs.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.