Vieno paveikslo istorija

Dalintis:

Vieną saulėtą šio rudens dieną į Tremtinių ir politinių kalinių kančių namus atėjo pagyvenusi moteris, nešina nemenku ryšuliu, kurį išpakavus, pasimatė paveikslas. Ji šį paveikslą įpareigota perduoti mūsų muziejui nuo tokios Laimutės Račkauskaitės-Jundulienės, kurią sutikusi Kiaukuose, Šilalės rajone. Susisiekus su pačia Laimute paaiškėjo, kad rugpjūčio mėnesį buvo atidengtas paminklas Kiaukų kaimo pradžios mokyklai ir jos įkūrėjui 1941 m. tremtiniui, mokytojui Antanui Račkauskui (Laimutės tėvui) atminti. 

Kadangi, kaip prasitarė Laimutė, ji tapo ir yra pripažinta tautodailininkė, šios šventės metu už jos tėvelio pagerbimą ir jo įkurtos mokyklos įamžinimą Kiaukų bendruomenei ji padovanojo keletą savo paveikslų. Tačiau vienas paveikslas savo tematika išsiskyrė ir nelabai tiko prie bendro fono, tad šį išskirtinį paveikslą ji nusprendė padovanoti mums, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padaliniui – Tremtinių ir politinių kalinių kančių namams.

Kuo gi ypatingas šis paveikslas? Užmetus pirmą žvilgsnį, iškart aišku, kad tai tremties istorija. Paklausta, kodėl šį paveikslą sugalvojo padovanoti mūsų muziejui, Laimutė atsakė:

– Prieš kurį laiką kalbėjausi su Juozu Noreika, kilusiu iš Kiaukų kaimo, mano mamos giminaičiu, apie tremtį, jis man pasiūlė vieną savo darbų padovanoti Tauragės muziejui, nes mūsų, tremtinių, šeimos istorija susijusi su Žemaitijos kraštu. Šitas mano darbas yra vienintelis, primenantis tremtį. Jis buvo pradėtas labai seniai (apie 1968 metus), kai tik susipažinau su tapybos technika ir dažnai kankino praeities vizijos. Jis buvo nedidelio formato, ant mažo kartono gabaliuko. Daug vėliau, 2018 metais, užtikau iš tremties užsilikusią užuolaidos skiautę, sugalvojau darbą patobulinti. Pritaikydama koliažo techniką, bandžiau sujungti skausmingą praeities palikimą. Mano tikslas buvo materializuoti, įprasminti patirtis per simbolius. Manyčiau, kad patekęs į tinkamą aplinką jis bus vertinamas taip, kaip aš tai jaučiu. Nuoširdžiai linkiu įsijausti į paveikslo turinį ir pajusti, ką per tremtį teko lietuvių tautai išgyventi Rusijos šiaurėje.

Tad pristatau paveikslo „Tremtyje, vaizdas pro langą“ atsiradimo istoriją, kuria dalijasi jo autorė Laimutė Račkauskaitė-Jundulienė.

***

Praėjo jau nemažai metų po tėvelio mirties. Gulėdamas mirties patale, primygtinai prašė pasinaudoti jo užrašais ir aprašyti nekaltų žmonių trėmimą 1941 metais, jų gyvenimą ir išgyvenimus, patirtis tremtyje bei jų pasekmes. Mačiau, kad jam tai buvo labai svarbu. Minėjo, kad tai neatleistina, kad jaunimas apie tai turi žinoti, kad bet kokie politiniai žaidimai ir abejingumas politikoje žmonijai atneša baisias pasekmes. Rašant apie tremtį, tema man buvo labai gerai žinoma ir suprantama, nes tai teko pačiai patirti savo kailiu. Tik per tėvelio Antano Račkausko didelį tikėjimą, meilę šeimai, darbštumą ir kantrybę, norą gyventi ir išgyventi buvome prikelti gyvenimui. Pridedu ir tėvelio kelis jaunystės prisiminimus, kurie lėmė tolimesnį jo ir mūsų visos šeimos likimą.

Tūbinių pradinės mokyklos mokytojas Antanas Račkauskas, 1934 m. rugpjūčio 24 d.

Antanas Račkauskas gimė 1905 metais Balkūnų kaime, Miroslavo vlsč., Alytaus apskrities Suvalkų gubernijoje. Šeima vertėsi ūkio darbais, nes tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Žemės Dzūkijoje smėlėtos ir nederlingos, todėl šeimai tekdavo įdėti daug pastangų, kad galėtų prasimaitinti ir padoriau gyventi. Tvarkydama nemažą ūkį, šeima darbus nudirbdavo savo jėgomis, buvo darbštūs, kantrūs ir labai taupūs, samdinių nelaikė. Vaikus auklėjo atsakingai.

1929 metais tėvelis įstojo į Kauno universitetą, Teisės fakultetą. Studijuodamas teisę (tai buvo brangus mokslas), labai norėjo palengvinti tėvams savo išlaikymą, tad nutarė laisvalaikiu dirbti samdomu mokytoju-korepetitoriumi. 1930 metų rudenį buvo pakviestas dirbti į Pajūralį Šilalės valsčiaus pradinės mokyklos vedėju. Teko apsispręsti, ar tęsti mokslus, ar priimti pasiūlymą mokytojauti. Nutaręs mokslus perkelti į neakivaizdinį Teisės fakultetą, tėvelis ryžosi mokytojauti.

Po penkerių darbo Pajūralyje metų A.Račkauskas buvo perkeltas į Tūbinių pradinę mokyklą. Tai buvo profesijos pasirinkimo ir išbandymo laikotarpis. Atvykęs į Tūbines, iškart įsitraukė į aktyvų vietos gyvenimą. Čia susipažino su mano mama Stase Trijonyte. Po vedybų persikraustė iš Tūbinių į Kiaukus, kur vėliau savo iniciatyva ir pastangomis įkūrė pradinę mokyklėlę. Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę pasiteisino, priekaištų negirdėjo nei iš valdžios, nei iš vaikų tėvelių, nei iš savo šeimos.

1940 metais sovietų armijai užėmus Lietuvą, įvyko daugybė pasikeitimų, bet numatyti to, kas nutiko lemtingąjį 1941-ųjų birželį, niekas negalėjo. Besibaigiant mokslo metams, į tėvų namus-mokyklėlę pasibeldė neganda. Paaiškėjo, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Už ką ir kam mūsų šeima trukdė gyventi? Tėveliui apie pabėgimą ir slapstymąsi su dviem mažamečiais vaikais (vienam tebuvo dveji metukai, kitai – metukai) ir besilaukiančia (manęs) žmona nebuvo nė kalbos. 1941 metų birželio 14 dieną mūsų šeimą atgabenus į geležinkelio stotį pasimatė visi to sumanymo baisumai. Stotyje vyko įnirtingi darbai: buvo formuojamas ešelonas, vagonai jau buvo kimšte prikimšti suimtųjų ir saugomi sargybos. Minios sumaištis, prakeiksmai, nepakeliami ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų verksmai.

Mūsų kelionė gerokai užtruko, nes traukinys dažnai sustodavo, praleisdamas skubančius ešelonus su karine amunicija ir kareivių daliniais į karo zoną. Karas prasidėjo vos mūsų tremtinių ešelonui pajudėjus į paskirties vietą. Po ilgos ir varginančios kelionės traukiniu toliau žmonės buvo plukdomi krovininėmis baržomis Vičegdos upe. Vietos gamta buvo savotiškai graži. Skaidrus vanduo, ypatingai žydras dangus ir upės vaga, krantai, pasipuošę miško žaluma. Neteko dar tiek matyti beržų išraiškingais baltais kamienais. Tačiau gėrėtis ilgai neteko – mus apspito nesuskaičiuojama galybė uodų ir „moškarų“. Neturėjome jokių galimybių apsiginti – visos lubos juodavo nuo uodų. Plaukiant upe nesimatė jokių gyvenviečių – tik pavieniai mediniai nameliai, greičiau panašūs į lūšneles.

Mūsų kelionės bendrakeleiviai buvo suskirstyti po laisvus barakus, bet žmonių buvo tiek daug, kad nesutilpo – patalpos buvo perpildytos. Todėl šeimas su mažamečiais vaikais nutarė perkelti į Slobodos kaimą netoliese. Aiškino, kad ten būsiąs lengvesnis pragyvenimas. Tarp šių „laimingųjų“ patekome ir mes, bet tas lengvesnis pragyvenimas mūsų šeimai (ir ne tik) labai skaudžiai atsirūgo. Į Slobodskoj Reid pakrantę išsilaipinome 1941 metų liepos 5 dieną. Kelionė truko beveik mėnesį. Išsilaipinę ant Vičegdos upės kranto, atsidūrėme tremties paskirties vietoje (Komi ATSR, Syktyvdinskyj rajonas, Slobodskoj Reid gyvenvietė), tačiau tai nebuvo mano šeimai skirta galutinė tremties vieta. Mums teko ruoštis kitam etapui. Visos atrinktos šeimos su mažamečiais vaikais, su visa dar turima manta išsirikiavo ir pasiruošė tolimesnei kelionei. Vykome su palydovu į nurodytą vietą, į Slobodos kaimą (tai 5 km nuo Slobodskoj Reid). Kelionė truko beveik dvi valandas. Kelias – vos ne vos pramintas takas palei Vičegdos krantą. Kalnai, pakalnės, kemsynai, pelkės. Šis kelias ateityje taps mūsų kasdiene kelione į darbą. Prieš kraustymąsi į kaimą darbdavio buvome įspėti, kad darbingi žmonės privalės kas rytą prisistatyti į Slobodskoj Reido kontorą, kur turės užsiregistruoti ir gaus nurodymą darbui.

Mūsų šeimą apgyvendino pas vienišą senolį kolūkietį. Mama buvo atleista nuo darbo, nes turėjo netrukus gimdyti. Mūsų būstas – netašytų rąstų sienos, lentų grindys, patalpa neturėjo lubų perdengimo. Iš kambario buvo matyti stogo kraigas – pats stogas buvo dengtas lentomis, per plyšius kai kur švietė dangus. Tai buvo tikrų tikriausia pastogė-palėpė. Diena iš dienos vis pateikdavo naujų išbandymų ir kur tų vargų pabaiga? Nerašau apie buitinius dalykus, nes tai ištisa problemų virtinė ir rašant apie juos gali neatlaikyti nervai. Susitelksiu ties esminiais pasikeitimais, kurie nulėmė tolimesnį mūsų gyvenimą.

Gimdymas ant šieno svetimame krašte, apleistoje palėpėje, mano tėveliui priminė ištrauką iš Biblijos. 1941 metų liepos 22 d. po ilgų mamos kančių gimiau aš, tėvai mane pavadino Laimute. Deja, kaip ten yra sakoma: „Dievas vieną duoda, bet kitą pasiima“. Iškankinta, vos dvejų metukų sulaukusi, 1942 m. rugsėjo 18 d. mirė mano sesutė Danutė. Palaidojo netoliese esančiose kaimo kapinėse.

Persikėlimas gyventi į Slobodskoj Reid ir „būsto“ įsirengimas prie barako buvo šioks toks poslinkis į geresnį gyvenimą, tačiau atsirado kitų rūpesčių. Kaip sakoma, ne viskas gerai, kas gerai baigiasi. Persikrausčius į Reidą, teko susipažinti su vietos tremtinių gyvenimo tvarka. Reidas nebuvo griežto režimo lageris, jį dažnai vadino „specposėlėnije“, bet mažai kuo skyrėsi. Nuo 1941 iki 1946 metų visi žmonės iš ryto rinkdavosi prie kontoros. Reido komendantas, darbdavys ir jų parankiniai tikrino visus pagal sąrašus, vėliau nukreipdami kasdieniniam darbui, kuris tęsėsi ne mažiau nei 10 valandų per parą, o kartais vasarą medžių plukdymo darbai užsitęsdavo iki pusės paros. Vėluojančius į darbą bausdavo mažindami duonos kąsnį.

Persekiojimai, badas, sunkus darbas, drabužių stoka, neįprastos ir sunkios šiaurės gamtinės sąlygos, gyvenant tremtyje, pirmais metais pasiglemžė daugybę tremtinių gyvybių. Žiemą gamta tremtiniams buvo negailestinga. Tai lėmė ir sezoninių darbų paskirstymas: vasarą medžių plukdymas „ant upės“, o nuo vėlyvo rudens visą žiemą medžių kirtimas miškų gilumoje. Sniego gausa siekdavo metrą ir daugiau, užpustydavo net barakų langus. Temperatūra žiemą nukrisdavo net iki 35–40 laipsnių. Per tokius šalčius kartais leisdavo pailsėti. Turima apranga buvo sunkiai nusakoma – per vieną darbo sezoną drabužiai pavirsdavo į skarmalus, lopas ant lopo, ir kuo jų atsirasdavo daugiau, tuo jie tapdavo sunkesni. Sušlapusius drabužius tekdavo ilgai džiovinti, o neišdžiūvę šaltyje suledėdavo. Su apavu buvo dar sudėtingiau. Tinkamiausias apavas žiemai būtų buvę veltiniai, bet pirmaisiais tremties metais (tai buvo ir karo metai) nei avalynės, nei drabužių negalėjome nusipirkti – nebuvo nei už ką, nei kur. Valdžia šiuo klausimu nesirūpino. Tik pačioje pradžioje geresnį savo drabužį galėjome išsikeisti į darbines „fufaikes“ (šimtasiūles), o avalynę dažniausiai susimeistraudavome patys. Buvo ir klumpių, ir vyžų (iš beržų tošies), bet svarbiausia, kad kojų šiluma priklausė nuo turimų autų kokybės.

Atlygis už sunkų darbą – kortelės maistui, tai keli šimtai gramų duonos dirbančiam žmogui per dieną, o vaikams per dieną po 50 gramų, vėliau šią normą padidino iki 100 gramų. Maistą pasiimdavome parduotuvėje arba valgykloje, valgyklos maistas buvo ne visiems prieinamas. Gaunamo atlygio nepakako gyvasčiai palaikyti. Žmonės maistui naudojo kas pakliuvo po ranka, pavyzdžiui, lupenas, kurias valgyklos virėjos išmesdavo į sąvartyną. Padaugėjo apsinuodijimų ir mirčių. Uogauti ir grybauti už gyvenvietės ribų buvo draudžiama ir už tai baudžiama. Pasitaikydavo atvejų, kai pasisekdavo nueiti į mišką pasirinkti uogų ir kitų gėrybių, bet tokios išvykos neretai baigdavosi tragiškai. Dažnai žmonės miškų tankmėje pasiklysdavo ir per naktį būdavo sukapoti uodų. Rasdavo po kelių dienų mirusius. Po tokių įvykių mažai kas išdrįsdavo keliauti į mišką. Į mišką nueiti galima buvo tik žiemą, tai yra į kirtavietę, bet tuo metu miško gėrybių jau nebebūdavo. Pagrindiniu maistu vasarą tapo dilgėlinė, lapienė (valgydavome kibirais). Gyvenvietėje išnyko katės ir šunys, apnyko graužikai, kurių žmonės nedrįsdavo gaudyti maistui, o gal kad vikresni, buvo sunkiai sugaunami. Pagrindinis vitaminų šaltinis būdavo medžių brazda, kad nesusirgtume skorbutu, kramtydavome medžių sakus. Kartais pasitaikydavo džiugesnių prošvaisčių (valdžiai minint kokią nors šventę), gaudavome truputėlį kruopų ir aliejaus, kelis saldainiukus (vietoj cukraus). Vėliau atsirado gabalinio cukraus. Vyrams kartą per mėnesį skirdavo rūkalų (tabokos arba kelis papirosus). Dar vėliau kartą per mėnesį išduodavo po 50–100 g degtinės (naudojome vaistams). Tačiau ir tokie džiaugsmingi momentai negelbėjo nuo vargingos padėties. Žmonės vakarais nuvargę po darbo sėdėdavo prie kūrenamos krosnies – šildėsi, džiovino sušlapusius drabužius, švarinosi, utinėjosi, aptardavo dienos įvykius. Smarvė buvo neapsakoma, nors visi kiek įmanydami stengėsi palaikyti švarą. Higienos priemonių nebuvo, tvarkėsi kaip kas išmanė. Didelis sambūris žmonių ir netinkama higiena sukeldavo ligų protrūkius ir mirtis. Barakuose įsiveisė blakių, tarakonų, utėlių ir kitų parazitų. Vaikų galvos nuo utėlių buvo nusėtos žaizdomis, jie tiesiog draskėsi. Motinos nespėdavo apžiūrėti, o parazitai ir užkratas plito labai greitai. Parazitų sumažėdavo vasarą, kai vaikai „ganydavosi“ ant upės kranto ir maudydavosi. Tačiau upė buvo srauni ir maudytis buvo pavojinga. Pavojų kėlė ir slidūs medžių rąstai, tūnantys upės dugne.

Žiemą per šalčius žmonės drabužius dulkindavo išėję į lauką, galvas įsitrindavo sniegu, kartais kerosinu. Tokios procedūros buvo tik laikinas problemos sprendimas, o smarvė likdavo ilgam. Pirmo siuntinio iš giminaičių (iš „nepažįstamo siuntėjo“) sulaukėme tik 1946 metų pavasarį. Tai buvo 5–7 kg siuntinys su maistu (lašinių, taukų, miltų, kruopų). Tai buvo nors laikinas, bet išsigelbėjimas. Buvome labai taupūs, todėl atsiunčiamo maisto užtekdavo ilgesniam laikui. Maistas tapo vaistais ir tai išgelbėjo mus, vaikus, nuo pražūties.

Nuo 1947 metų jau laisvai galėjome vaikščioti po apylinkes, tuomet jau nebijojome nei mašalų, nei kitų „kraugerių“, nei komendanto, nei prižiūrėtojų. Laikai keitėsi ir aplinka tapo sukalbamesnė. Pradėjome laisvai susirašinėti su giminaičiais Lietuvoje. Labai atsigavome gaudami iš namiškių siuntinius su maistu. Atsiimant tekdavo susitaikyti su patikrinimais-kratomis, buvome priversti viršsvorį „paaukoti“. Galimai tai buvo pačių paštininkų iniciatyva, bet skųstis nebuvo kam. Pamatę lašinius, nustebdavo, klausdavo, kas tai. Aiškinome, kad tai kiauliena. Nežinojo, kad kiauliena – ne tik mėsa, bet ir lašiniai. Vietiniai gyventojai kiaules augino ganydami kaip ožkas – lauke pririšę prie mieto, be papildomo pašaro. Todėl kiaulės buvo liesos kaip naginės.

Apie geresnius laikus bylojo ir šeimų pagausėjimas. 1947 m. rugpjūčio 24 d. mūsų šeimoje gimė mano sesė Genutė, ji buvo kaip Dievo dovana ir džiaugsmo šaltinis.                                                                                                                                    

Ne tik tėvams, bet ir mums, vaikams, teko darbuotis tremties sąlygomis. Valdininkų dėka vaikų „pomėgiais“ per vasaros atostogas tapo smulkūs darbai „ant splavo“. Valdžia įkyriai vaikams piršo mintį, kad nepadoru dykinėti, kad darbas yra garbės reikalas ir kad užsidirbę būsią „savarankiški sprendimuose“. Po tokių raginimų visi Reido vaikai dirbo per vasaros atostogas. Negalėjome nedirbti, tokia buvo tvarka. Vaikų darbas valdžiai buvo parankus – vaikai atlikdavo smulkius darbus, kad nereikėtų samdyti darbingų suaugusių žmonių. Vaikai dirbo kartu su suaugusiaisiais, be pertraukų. Medžių plukdymo darbai vyko dviem pamainomis, per visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kartais, kai išdirbio planai „degdavo“, tekdavo dirbti viršvalandžius. Tai buvo varginantis darbas, bet vaikai ėjo savo noru, buvo lyg užkerėti norėdami „užsidirbti savo reikmėms“, o realybėje tai buvo labai menkas atlygis. Po vadinamųjų atostogų, rudenį, vaikams vėl tekdavo eiti į septynmetę Slobodos mokyklą. Prasidėjus mokslo metams, vaikai išeidavo iš namų dar neišaušus ir grįždavo jau sutemus. Tekdavo iškęsti ne tik pūgas, lietų, bet ir alkį. Per visą dieną valgė tik sumuštinius, ir tai jeigu tik tėvai turėjo iš ko juos paruošti. Tokio lauknešėlio buvo per mažai augančiam vaikui, o mokykloje tuo niekas nesirūpino.

1957 metų rudenį gavome raštišką pranešimą, kad esame laisvi, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Žinoma, tai mūsų netenkino. Kilo klausimas – tai kur mums gyventi? Vieni mūsų kaimynai skubėdami išvažiavo ir apsigyveno Latvijoje, kiti – Kaliningrado srityje. Mes neskubėjome. Tėveliai kol kas turėjo juos tenkinantį darbą. Mama dirbo ūkvede ligoninėje, o tėtis buvo vyresniuoju pjūklų derintoju „piloramoje“. Aš dar mokiausi vidurinėje mokykloje, o mažoji Genutė lankė penktą klasę.

1959 metų pavasarį gavome pranešimą, kad mums leidžiama grįžti į Lietuvą. Šito pranešimo laukėme jau pasiruošę. Tačiau grįžus į Lietuvą mūsų laukė kiti vargai, kiti išbandymai.

*** 

Tai tik vieno paveikslo, vieno eksponato istorija. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose, tremties eksponatų daugybė. Kiekvienas jų turi savo unikalią istoriją. Jos skirtingos, bet jas vienija ta pati tema – tremtis, Sibiras. Ir nors vis labiau tolsta XX amžiaus viduryje vykę karai, tremtys, pokaris, bet mes neturime teisės pamiršti to, kas buvo. Nežinant savo praeities, nesidomint tuo, kiek aukų pareikalavo tas tamsus laikotarpis, lengvai galima ištirpti pasaulio tautų maišalynėje, prarandant savo identitetą. Tad svarbiausias tiek mūsų muziejaus, tiek kiekvieno mūsų tikslas – istorinės atminties išsaugojimas.

Parengė Aušra NORVILIENĖ, Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų muziejininkė

Paveikslai iš nuotraukų ant drobės internetu https://viarcanvas.com/lt

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.