Vienos gražiausių girininkijų girininkas: „Džiaugiuosi, kad miško lankytojai tapo daug kultūringesni“

Per savo karjerą miškininkas Edmundas Šiaudvytis išgyveno ne vieną reformą, po paskutiniosios jau antrą mėnesį dirba Sakalinės girininkijos girininku. Želdinius puoselėjančio, miškus auginančio vyro nuomone, žengiant modernumo kryptimi pertvarkos reikalingos, o ar jos bus veiksmingos – parodys laikas.

Įsitvirtino Tauragėje

Kilęs Edmundas iš kaimyninio Šilalės rajono, Tenenių kaimo. Gamta nuo mažens jį žavėjo, todėl rinkdamasis profesiją ilgai nesvarstė – įstojo į Kauno miškų technikumą. Paskyrimą gavęs, dirbo Rietavo urėdijos miškuose, neilgai trukus išvyko atlikti karinės prievolės į Afganistaną. Grįžęs įsidarbino Eičių girininkijoje meistru, metams bėgant kilo karjeros laiptais, tačiau visą laiką plušėjo Karšuvos girios teritorijoje.

Eičių girininkijoje Edmundas pradėjo dirbti prieš 33-ejus metus, iš pradžių meistru, vėliau eiguliu, girininko pavaduotoju, o prabėgus 19 metų tapo girininku. Per tą laikotarpį įvyko ne viena reforma. Iš pradžių girininkijas smulkino, iš Eičių girininkijos įkūrė dvi, Eičių ir Gaurės, vėliau – vėl stambino, dar kartą smulkino, atsirado daug privačių miškų, sumažėjo valdiškų plotų.

Šių metų sausį vėl įvyko girininkijų stambinimas. Kažkada, prieš panaikinimą, Sakalinės girininkija buvo tarp Šilinės ir Eičių girininkijų, todėl pastarąsias sujungus joms suteiktas Sakalinės pavadinimas. Naujai suformuotos girininkijos komanda dirba buvusios Šilinės girininkijos pastate, netrukus bus pakeista iškaba.

– Laikas eina, technologijos vietoje nestovi, manau, kad turime reaguoti į besikeičiančias technologijas, tie veiksmai, koregavimai, turi vykti. O kaip pasiseks, ateitis parodys. Dar tik mėnuo praėjo, kai visa tai įvyko, todėl sunku vertinti. Sakalinės girininkijoje, kurios plotas – 6,5 tūkst. ha, dirbu aš ir trys specialistai, pavaduotojų nebėra, – apie pokyčius kalbėjo miškininkas.

Prie pat girininkijos labai populiari poilsiavietė „Miškininko pastogė“. Reginos Genienės nuotrauka

Pradėjęs dirbti Eičių girininkijoje Edmundas vedė Audronę, kuri dirba Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato kurtinių veislyno specialiste. 54-erių vyras džiaugiasi, kad jųdviejų su žmona specialybės labai panašios, abu saugo gamtą, turi bendrų interesų ir bendrų pomėgių, jiems patinka gyventi kaime, turi žemės, įkūrė šilauogyną, užaugino du vaikus.

Medžiai apsigina

Pasak E.Šiaudvyčio, Sakalinės girininkijos miškų dirvožemis nederlingas, vyrauja smėlis, todėl 60 procentų medynų sudaro pušys, mažesnę dalį – eglės, juodalksniai, beržai. Nors eglės džiūsta, miškininko nuomone, artimiausiu metu jos tikrai neišnyks.

– Pas mus daug saugomų teritorijų, jos koncentruojasi Viešvilės rezervate, ten miškas nekertamas. Todėl pasiekusios kritinį amžių eglės ima džiūti, o vabalai jas pribaigia. Jie – pasekmė, o ne jų džiūvimo priežastis. Eglė – šiaurinių kraštų medis, Lenkijoje eglynų jau nebeliko. Klimatui šiltėjant jos traukiasi į šiaurę, pas mus liks jaunesnės, o senesnės nudžius, – lietuvos miškų ateitį nupasakojo ilgametis girininkas.

Didžiausių medynų kenkėjų – žievėgraužių tipografų vis pasirodo ir Sakalinės girininkijos miškuose, Edmundo teigimu, šių vabalų gamtoje yra nuolatos. Tik jie išplinta ir graužia viską tuomet, kai susidaro palankios sąlygos, įsivyrauja karščiai. Jei vabalai užpuola sveiką medį – jis apsigina sakais užpildamas vabalą, įsigraužusį po žieve. Jei orai karšti, tada eglės suvargsta, joms pritrūksta sakų ir apsiginti jos nebepajėgia.

Pasak girininko, Sakalinės valdose yra įvairių gyvūnų, ne kartą jis yra sutikęs vilką, matė ir lūšių, bet jų nedaug, jos nemedžiojamos, o štai kiškių populiacija šiame miške nedidelė. Edmundui nėra tekę iš miško parsinešti žvėrelio į namus ir globoti. Jo įsitikinimu, jeigu gyvūnas neišgyveno, tai natūrali atranka.

– Vilkai žmogaus atžvilgiu neagresyvūs, tik kartais puola gyvulius. Kiek teko matyti pėdsakų, vilkų pastaraisiais metais padaugėję. Lietuvoje apskritai nėra žmogui pavojingo žvėries, pulti tikrai niekas nepuls. Žalčių pas mus daug, angių mačiau miško gilumoje. Sakoma, kad ten, kur yra žalčių, nėra angių, ar teisybė – nežinau, – svarstė pašnekovas.

Atvykusius į Sakalinės girininkiją jus pasitiks informatyvūs stendai. Reginos Genienės nuotrauka

Mėgstamas darbas

Edmundas džiaugiasi, kad dirba mėgstamą darbą, todėl jam visai nesunku. Pagrindinis girininko rūpestis – miško želdinimas, želdinių priežiūra, jaunuolynų ugdymas ir daugelis kitų darbų, susijusių su miško auginimu. Girininkija turi priešgaisrinį stebėjimo bokštą, vasarą budėtojas iš ten žvalgosi, pamatęs dūmus, nustato kryptį ir praneša miškininkams-gaisrininkams.

– Mes išugdome jaunuolyną ir paliekame augti. Kai iškerta biržes, jas želdiname. Dirbu daugiau kaip 30 metų, viskas įprasta, viskas žinoma. Yra darbų ciklas, jį vykdome. Sausringomis vasaromis kyla nemažai gaisrų, o lietingomis kartais nebūna nė vieno. Daugiausia buvo išdegę 4 ha, kai siautėjo padegėjas. Kilusį gaisrą greitai likviduojame, išdega vos 20 arų, daugiau neįsidega, – teigė miškininkas.

Dažniausiai miškasodžio metu pasodinami du trečdaliai pušelių sodmenų ir trečdalis eglaičių. Per šių metų pavasarinį miškasodį jau suplanuota apsodinti 30 ha, o 6 ha palikti juodalksnynams savaime atželti.

Edmundas Šiaudvytis – ne tik miškininkas, jis – medžiotojas, gyvūnų populiaciją reguliuoja jau 30 metų. Jis pastebėjo, kad pastaraisiais metais labai daug prisiveisė lapių, per daug elninių žvėrių. Į medžioklę Edmundas išsiruošia kartu su žmona, tačiau Audronė – ne medžiotoja, ji – varovė.

– Trofėjų nesivaikau, nesu nušovęs vilko. Man medžioklė – procesas. Turiu ir kitą pomėgį, kuriam skiriu nemažai laisvalaikio. Tai kalvystė, gaminu peilius, dažniausiai medžioklinius. Kitas pomėgis – dalyvauti šaudymo varžybose, man, kaip ir sūnui, puikiai jose sekasi, laimime prizines vietas, – atviravo Edmundas.

Sakalinės girininkijos miškuose visada gausu lankytojų, nes, E.Šiaudvyčio nuomone, žmonėms patinka sausi, smėlynuose augantys medynai. Būtent šioje girininkijoje yra žmonių pamėgta Meižio, šiek tiek mažesnės Svarkalnio ir Juodežerio poilsiavietės. Miško kelių pavadinimai mena buvusius kaimus: Žaltynės kelias, Karaliaus kelias, jų yra ir daugiau. Ypač lankytojų padaugėja grybavimo ir uogavimo sezono metu. Girininkas džiaugiuosi, kad žmonės išmoko lankytis miškuose – mažiau šiukšlina.

Edmundui miškas – atgaiva širdžiai. Labiausiai jam patinka kalvotesnis reljefas, kur čiurlena upeliai, yra įvairių įdubų. Per trisdešimt darbo metų jis išvaikščiojo visą girininkiją, tačiau vis dar atranda nematytų kampelių.