Vilhovkoje per okupaciją iš 2000 gyventojų liko vos keliolika

Ukrainos kariuomenė per rugsėjo pradžioje prasidėjusį puolimą atsikovojo beveik visą Charkovo regioną, o iš okupacijos išvadavo apie pusę tūkstančio gyvenviečių. Perskaitęs, kad vienas labiausiai nukentėjusių kaimų tame regione yra Vilhovka, esanti vos 30 kilometrų nuo Charkovo, nusprendžiau ten nuvažiuoti. Juolab, kad prieš savaitę iš regiono centro į Vilhovką ėmė kursuoti mikroautobusas.

Sūnaus krūtinėje žiojėjo skylė

Nuvykęs mėlynos spalvos metro linija iki galutinės stotelės „Industrinė“ atsistojau į žmonių, laukiančių mikroautobuso, eilę. Kadangi laukti reikėjo visą pusvalandį, ėmiau klausinėti pakeleivius apie Vilhovką ir kas ten dėjosi per okupaciją.

– Jei norite sužinoti, kaip buvo baisu, užeikit į va aną barą ir užkalbinkit padavėją Natašą, ji gyvena Vilhovkai pavaldžiame Stepanki kaimelyje ir neteko sūnaus per bombardavimą, – man patarė viena moteris.

Internete pasitikrinęs sužinojau, kad Stepankuose prieš karą gyveno 150, o Vilhovkoje – 2000 gyventojų.

Bare užkalbinau padavėją, kuri atrodė panaši į nupasakotą Natašą.

– Taip, tai mano sūnus Dima žuvo. Žinot, aš apie tai vis dar nesugebu nesijaudindama kalbėti, bijau, kad vėl apsiverksiu ir pro ašaras neįstengsiu aptarnauti klientų, – pasakė Ketler pavarde prisistačiusi Nataša.

Tačiau po keleto svarstymo minučių moteris visgi sutiko trumpai šnektelti.

– Rusijos kariams įžengus, kas dieną vyko įnirtingi susišaudymai su Ukrainos kariuomene, buvome priversti gyventi rūsyje, o į tualetą išdrįsdavome bėgti tik aptilus griausmams. Tą dieną sužinojome, kad bus leista savanoriams atvežti maisto, todėl nuskubėjome į kaimelio centrą prie atvažiavusios mašinos. Einant staiga trenkė kurtinantis sprogimas, ir pritūpusi už tvoros ėmiau skambinti jaunėliui sūnui, kad bėgtų į slėptuvę, o sūnus ir sako: „Mama, skeveldra pataikė į Dimą, jis nebegyvas“. Klykdama pašokau nuo žemės ir nepaisydama sprogimų nubėgau ten. Mano sūnaus krūtinėje žiojėjo skylė, aš nualpau, – pasakojo Nataša.

Moters skruostais ėmė ristis ašaros, mano paduota servetėlė akimirksniu peršlapo. Daugiau Nataša nieko nebeįstengė papasakoti, tačiau vėliau atsiuntė dvi nuotraukas: žvejoti mėgusio 32-ejų metų sūnaus su sugauta lydeka ir dviejų našlaitėmis tapusių jo dukrelių.

Prašo Lietuvos pagalbos

– Gerą kryptį pasirinkot, pamatysit baisių vaizdų, – pasakė Rustamo vardu prisistatęs vairuotojas, kai atsisėdau šalia jo. – Iš Charkovo dabar išvažiuojame plentu, kuris veda į Čuhujovo miestą, aplink jį įsikūrusios karinės Ukrainos bazės. Tai va plento dešinėje pusėje esančios gyvenvietės, vienoje ir aš su šeima gyvenu, liko okupantų neužimtos, o visi kaimai kairėje pusėje buvo užgrobti.

Vairuotojas džiaugėsi, kad jo kaimas nebuvo okupuotas, mat būtų tekę antrą kartą palikti namus ir bėgti. Šis Sakartvelo pilietis iš savo gimtojo kaimo Abchazijoje gavo sprukti prieš 30 metų, kai Rusijos kariuomenės padedami abchazai ėmė žudyti ir varyti gruzinus lauk.

Kadangi nuo Charkovo iki Rusijos sienos – tik apie 40 kilometrų, į priemiesčio gyvenvietes okupantai įžengė jau pirmąją karo dieną. Ukrainos kariuomenei pavyko Maskvos puolimą sustabdyti, o po mėnesio ji priešą sugebėjo nustumti kiek tolėliau.

Vilhovka buvo viena tų gyvenviečių, iš kurių okupantai buvo išvyti jau po mėnesio, o štai arčiau Rusijos esančios vietovės buvo išvaduotos tik po pusmečio. Okupacijos mėnuo Vilhovkai virto pragaru, nes mūšiai čia vyko be pertrūkio, o per vasario šalčius žmonės liko be šildymo ir elektros.

– Rūsyje buvo taip šalta, kad mano penkiolikametei dukrai Angelinai ėmė tinti kojos, išsigandau, kad netektų amputuoti pirštų, – pasakojo Viktorija Jaščenko.

Eldorado Butrimo nuotrauka

Nuo baisių šalčio pasekmių Viktoriją, jos mamą ir dukrą išgelbėjo kaimynai, pakvietę miegoti jų rūsyje, kuriame buvo įsirengę malkomis kūrenamą krosnelę.

Į šį kaimynų namą vėliau pataikė raketa, tačiau tada jame niekas nebegyveno, nes beveik visi miestelio gyventojai buvo pabėgę.

– Aš irgi paskambinau broliui, kad atvyktų mūsų išvežti, nes mamai iš streso ėmė šokinėti spaudimas, blogai su širdimi pasidarė, – prisiminė Viktorija.

Viktorija vos nežuvo pirmąją karo dieną, kai, jai einant pagrindine gatve į parduotuvę, staiga į miestelį įsiveržė okupantai, o keliu ėmė važiuoti ilga tankų kolona. Moteris vos suspėjo nušokti į griovį, nes vienas tankas būtų ją pervažiavęs.

– Mačiau jų kareivius, labai jauni, tačiau dauguma ne europietiškos išvaizdos, – pasakojo moteris.

Kovo 10-ąją Viktorija su dukra ir mama buvo išgabentos pas gimines į saugesnį kaimą, o kovo 27 dieną jų namą sugriovė ukrainiečių raketa. Čia jie šovė todėl, nes į namą buvo įsikraustę okupantai, kurie iš į kiemą atsivežto minosvaidžio šaudė į Charkovą.

– Jei galite, paprašykite, gal kokia nors Lietuvos įmonė ar verslininkas mums pagelbėtų, nes mūsų namas per bombardavimą sudegė, ir su dukra, kuri serga lengva autizmo forma, esame priverstos glaustis vasarinėje lauko virtuvėje. Ji išdaužytais langais ir nešildoma, o lėšų remontui neturiu jokių, nes darbo čia nebėra, – maldavo moteris.

Ką tik renovuota mokykla sudegė

Ukrainiečių raketa susprogdino ir 30-metės Tatjanos Griško namą, kuriame įsikūrę okupantai irgi iš kiemo šaudė į Charkovą.

Tatjana Griško saugo nuotraukas, kuriose užfiksuotas jų namas dar iki bombardavimo. Eldorado Butrimo nuotrauka

– Namą su vyru patys pasistatėme vos prieš penkerius metus, viskas čia buvo nauja, todėl labai gaila. Viską teks kurti iš naujo, bus nelengva, nes Ukrainos valdžia vargu, ar sugebės visiems nukentėjusiems suteikti skubią ir reikiamą paramą, – abejojo Tatjana.

Mano apsilankymo Vilhovkoje metu čia buvo atvykusios ir kelios inspektorių grupės iš Charkovo. Vieni inspektoriai surašinėjo gyventojų patirtus nuostolius, o kiti kartu su inžinieriais atliko susprogdinto tilto matavimus ir planavo jo atstatymo darbus.

Šį ir dar vieną tiltą Vilhovkoje susprogdino patys ukrainiečiai, tokiu būdu siekę sustabdyti okupantų puolimą.

– Mūsų kariai neturėjo kitos išeities, privalėjo šaudyti į savo piliečių namus, nes okupantai juose slėpėsi ir iš kiemų leido raketas į mūsiškius, – sakė 76-erių metų Vasilijus Vandenka.

Šis vyras buvo vienas vos iš keliolikos Vilhovkos žmonių, kurie niekur nepabėgo per okupaciją iš šios gyvenvietės ir sulaukė išvadavimo.

– Mane vaikai norėjo išsivežti į Lenkiją ar Vokietiją, bet pasakiau – esu ligotas ir silpnas, jei bus lemta, tai mirsiu čia, o kaimyno paprašiau – jei žūčiau, kad mane palaidotų kieme po obelimi, – prisiminė V.Vandenka.

Pensininkas Vasilijus Vandenka buvo vienas dešimties žmonių, nepabėgusių iš kaimo per okupaciją. Eldorado Butrimo nuotrauka

Sunkiai vaikštantis vyras neįstengdavo nusileisti slėptis į rūsį, todėl per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams trumpam aprimus eidavo į gatvę apsižvalgyti. V.Vandenka matė, kaip išbadėję šunys draskė gatvėje gulinčius okupantų karių lavonus ir kaip iš slėptuvės gretimame name į ligoninę buvo išvežti du vyrai. Jiedu buvo iš rūsio išėję parūkyti, kai kieme sprogo iš lėktuvo numesta bomba. Skeveldros sunkiai sužeidė abu. Vienas jų, 60-metis gretimo kaimo gyventojas, po paros ligoninėje mirė, o jo draugui buvo amputuota koja.

– Žuvo ir viena moksleivė, septintokė Rita iš Stepankų kaimelio, – liūdnai pasakė gatvėje sutikta vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Serikova.

Pedagogė papasakojo, kad mergaitė kartu su tėvais mašina važiavo iš čia, kai atskridusi bombos skeveldra patakė jai į galvą.

Vilhovkos mokykla kitąmet turėjo minėti įkūrimo 50-metį. Todėl karo išvakarėse buvo kapitaliai suremontuota, perdažyta, tačiau vaikams renovuotoje mokykloje pasimokius vos kelis mėnesius ji sudegė.

Antrame mokyklos aukšte okupantų kariai miegodavo, o pirmame buvo įsirengę šaudmenų sandėlį, kuris po ukrainiečių šūvio sprogo. Direktorė aprodė sudegusią aktų salę ir klases, ant grindų vis dar mėtosi apdegę vadovėliai ir mokyklinių suolų bei kėdžių liekanos.

Iš viso per okupaciją žuvo keliolika Vilhovkos gyventojų, per mūšius čia žuvo ir keliolika ukrainiečių bei per šešiasdešimt okupantų karių. Okupantų talkininku tapo vienas buvęs mokyklos direktorės auklėtinis, kuris agresoriams nurodė slaptus įvažiavimus į miestelį, kai buvo susprogdinti tiltai. Kolaborantui pasprukti su rusų kariais kartu nepavyko, jis suimtas.

– Nejaukiai simboliška, kad per mūšius namai labiausiai nukentėjo Taikos, Jaunimo ir Ukrainos gatvėse, pastarojoje beveik neliko nesugriautų pastatų, – pastebėjo mokyklos direktorė.

Iš viso turto mokyklai išgelbėti pavyko tik 15 nešiojamųjų kompiuterių, kuriuos, prasidėjus karui, ūkvedys vienoje klasėje buvo gudriai paslėpęs, todėl okupantai jų nerado.

Projektas „Ties riba“

Parengė Eldoradas BUTRIMAS