Jau pirmajame rinkimų ture triuškinančiu skirtumu laimėjęs 34-erių Dovydas Kaminskas gali prarasti jauniausio Lietuvos mero „titulą“. Tiesa, tarp 26 pirmajame ture išrinktų merų jis vis dar jauniausias, tačiau tarp antrajame rinkimų ture dalyvaujančių kandidatų yra ir jaunesnių. Ar jaunas amžius atsakingiausiame savivaldybės poste – privalumas, ar labiau trūkumas? Kas pasisekė ir ko nepavyko nuveikti ankstesniąją kadenciją? Kada švęs vestuves ir ar jau pradėjo įsigytame sklype statyti namą? Šįkart D.Kaminskas neprašė „Tauragės kurjerio“ jokių išankstinių klausimų – kalbėjomės gyvai.
– Beveik dvi savaitės po rinkimų. Jūsų pergalė mero rinkimuose triuškinanti, užtikrinta, niekam nekelianti jokių abejonių. Ar jau susigulėjo jausmai? Ar tikėjotės tokio rezultato – perkopusio 70 procentų rinkėjų palaikymą?
– Tokio nesitikėjau. Tikėjau, kad laimėsiu, bet tokio rezultato tikrai ne.
– Bet pirmajame rinkimų ture laimėti tikėjotės?
– Tokių minčių buvo, svajonių buvo, kad būtų gerai, bet jokio užtikrintumo nebuvo. Tikėjomės rezultatą pagerinti bent kažkiek, bet rinkėjai parodė, kad jų pasitikėjimas manimi didelis. Tai pirmiausia didžiulis atsakomybės jausmas, net pasakyčiau – atsakomybės našta. Dabar jau apsipratau. Nuotaikos darbinės.
– Kaip besusiklostytų šalyje antrasis merų rinkimų turas, vis tiek būsite vienas jauniausių merų. Kam, jūsų nuomone, lengviau eiti šias pareigas – jaunam ar brandaus amžiaus politikui? Jaunystė politikoje – privalumas ar trūkumas?
– Man atrodo, politikoje svarbiausia ne amžius, o asmeninės savybės. Žmogus subręsti gali skirtingais laikotarpiais. Amžius kartais daugiau būna tik skaičius. Kad pažintum žmogų, reikia su juo pabendrauti. Žinoma, vyresnis turi daugiau gyvenimiškos patirties ir gali daugiau tam tikrose situacijose pasakyti, patarti. Bet pagrindinis kūrybos kuras yra optimizmas. Manau, kad jauni žmonės yra labiau optimizmu užsidegę.
– Jūs – optimistas?
– Taip, vienareikšmiškai.
– Kaip būti optimistu, kai oras už lango toks? Tas „cepelininis“ dangus ištisą pusmetį kartais ima varyti į neviltį. Jūs, kaip sportininkas, ką patartumėte, kaip net ir sunkiausioje situacijoje neprarasti optimizmo?
– Svarbiausia – disciplina. Jos laikytis kasdien be galo sunku. Kasdien turi save „užsivesti“. Žinoma, gyvenime visko būna, ne kiekvieną dieną drugeliai skraido. Viskas priklauso nuo požiūrio. Vieni mato pustuštę, kiti – puspilnę stiklinę.
– Ar pirmąją kadenciją esate taręsis su tėvais, guodęsis mamai, kad kas nors nepasisekė? Mamai juk labai rūpi, kaip jums sekasi, kiekviena mama nori, kad sūnus jai išsipasakotų.
– Tokio pasiguodimo konkrečiu atveju nebuvo, bet visokių bėdų gyvenime nutinka. Žinoma, kad su tėvais pasikalbam. Ir apie džiaugsmus, ir apie tai, ko nenorėjai, kad atsitiktų. Ne viskas savivaldybėje vyksta taip greitai, kaip norėčiau. Pats politinis procesas yra gana sudėtingas. Reikia daug nuomonių suderinti, rasti kompromisą visur – koalicijoje, partijoje.
– Pranešėte visuomenei, kad įsigijote sklypą namo statybai. Gal jau pradėjote statybas?
– Ne, dar nepradėjau. Pernai jau galutinai išsimokėjau už tą sklypą. 42 tūkstančius eurų. Tuo metu, kai pirkau, suma man buvo didelė. Bet pavyko viską sudėlioti, teko skolintis. Dabar labai džiaugiuosi šiuo sprendimu. Ne, šiemet dar nepradėsiu statyti. Dabar reikia projektą parengti. Norisi atsakingai į tai pažiūrėti. Bet pripažinsiu – namo statybų procesas sudėtingai man atrodo, tai net nežinau, sunkiai dar įsivaizduoju.
– Naujų namų kūrimui irgi teks skolintis? Neturite santaupų?
– Vienareikšmiškai. Dar reikia sutaupyti bent pradinei įmokai.
– Kada galėsime pasveikinti jus vestuvių proga? Apie sužadėtuves su Klaudija taip pat paskelbėte.
– Greičiausiai ne šiemet. Bet per šiemet turėtume apsispręsti, ko norime ir kada norime.
– O kodėl delsiate oficialiai įforminti santykius? Gal kai kuriems rinkėjams gali nepatikti, kad meras gyvena „susidėjęs“? Žinoma, jauniems žmonėms antspaudas pase jau nebe taip svarbu.
– Tiesiog nėra jokios skubos, jokia skuba mūsų nespaudžia. Norime, kad viskas būtų taip, kaip mes norime. Santuokos įforminimui irgi reikia laiko, finansų. Ypač paskutinius pusę metų net nebuvo kada apie tai pagalvoti. Pripažinsiu – dabar jau diskusijos ta tema prasideda.
– Ko nepavyko padaryti praėjusią kadenciją ir kokį darbą laikote labiausiai pasisekusiu?
– Nepavyko pasirašyti sutarčių dėl didžiųjų projektų – kino teatro ir arenos statybų. Konkursai vyko, bet rezultato taip ir nėra. Iš esmės viskas pasikeitė dėl ekonominės situacijos. Nebuvo įmanoma rasti rangovų, keitėsi kainos. Dabar jau situacija stabilizuojasi, todėl manau, kad pagaliau pavyks. Lygiai tas pats ir su 20 gatvių asfaltavimo projektu. Liūdina ir sugriuvusios Meilės alėjos klausimas. Buvo minčių palikti viską taip, kaip ten yra. Du kartus statybininkai jau bandė. Trečią kartą ten dėti tauragiškių pinigus – 350 tūkstančių eurų dėl 50 metrų šaligatvio man neleidžia sąžinė. Bet taškas dėl šio klausimo dar nepadėtas. Vienu sėkmingiausių įgyvendintų projektų laikau Centro turgaus atnaujinimą. Atrodo, nieko čia tokio, paprastas remontas, bet jo vykdymo procedūrose reikėjo įveikti tiek iššūkių, kad savivaldybės administracija dirbo labai daug. O turbūt pats sėkmingiausias projektas – Martyno Mažvydo progimnazijos renovacija. Trečias pasiteisinęs projektas – dviračių saugyklos. Žmonės džiaugiasi, naudojasi ir nė vieno incidento dėl dviračių saugyklų nekilo.
– Kokioje stadijoje šiuo metu yra arenos statybų konkursas? Vokai su pasiūlymais atplėšti dar lapkritį. Paraiškos iki šiol svarstomos. Kodėl taip ilgai?
– Šiuo metu dėl šio konkurso konsultuojamasi su Viešųjų pirkimų tarnyba, kaip geriau pasielgti, nes yra tam tikrų trukdžių. Manau, kad savaitės bėgyje bus naujienų šiuo klausimu.
– Ar galite įvardyti tuos trukdžius? Ar trukdis yra labai didelė kaina?
– Ne tai, kad labai didelė kaina, bet tiesiog biurokratija nesutampa su pasiūlymais. Reikia dar papildomos procedūros. Šiuo atveju kyla rizika – ar taikyti konkurse papildomas procedūras, ar skelbti naują pirkimą? Rangovo pasiūlymą su kaina matė komisija, aš komisijos darbe nedalyvauju.
– Ar dėl kokių nors trukdžių, labai išaugusios kainos šis projektas gali būti stabdomas, atidėtas ar bet kokiu atveju jį tęsite?
– Ne, atidėtas tikrai nebus. Tik gali būti skelbiamas naujas konkursas.
– Ar tikrai manote, kad aplinkkelis, kuris dabar statomas Tauragėje, iš tikrųjų yra aplinkkelis? Žmonės jau dabar pakritikuoja, kad koks čia aplinkkelis, jei jis eis pro daugiabučių langus. Galbūt buvo verta investuoti daugiau ir įrengti tikrą aplinkkelį aplink Tauragę, ne einantį per miestą?
– Tai papildomos Europos Sąjungos investicijos ir mums pavyko jas gauti. Tikiuosi, kad šiemet vidinio aplinkkelio darbus sėkmingai įgyvendinsim. Teisingai žmonės sako, tai nėra tas aplinkkelis, kokį mes įsivaizduojame miesto aplinkkeliu. Tai yra vidinė miesto gatvė, kuri reguliuoja srautus. Įrengti tikrą aplinkkelį būtų labai sunku – nėra nei reikalingų sklypų, nei pinigų tokių. Tikrojo aplinkkelio įrengimas jau būtų ne savivaldybės, o Kelių direkcijos kompetencija, jau nekalbant apie tai, kad reikėtų išpirkti miškus, žemes, suprojektuoti. Čia dešimtmečio klausimas.
– O jūs pirktumėte butą kažkuriame iš tų namų, pro kurį eis Naujoji gatvė?
– Ten darėme viską, kad kuo toliau atitraukti. Yra tik problema ties vienu Ateities tako namu, bet ten daroma triukšmo sienelė, kuri apsaugos ne tik nuo transporto eismo trikdžių, bet ir nuo geležinkelio linijos. Taip, aš suprantu nepatogumą žmonėms, bet tai bendras miesto projektas. Aišku, žmonės gal tikėjosi, kad to aplinkkelio nebus, bet gyvenimas labai greitai eina ir tikėtis, kad kažko nebus, negalima. Turi įvertinti visas rizikas.
– Nepavykęs savivaldybės įmonių „Dunokai“ ir butų ūkio privatizavimo klausimas. Gal atsisakysite planų šias įmones perleisti į privačias rankas? Per aštuonerius metus to padaryti taip ir nepavyko.
– Teks grįžti prie šito klausimo. Reikės su tarybos nariais sėsti ir spręsti. Dėl „Dunokų“ tai greičiausiai teks stabdyti privatizavimo procesus, o dėl butų ūkio yra visokių pamąstymų.
– Ar bus keičiama atliekų rinkliavos skaičiavimo tvarka? Pats esate pripažinęs, kad ji neteisinga.
– Sutinku, kad sistema, kokia yra patvirtinta, nėra pati teisingiausia, bet pinigus iš gyventojų vis tiek reikia surinkti. Kai kurie regionų atliekų tvarkymo centrai sudaro sutartis su kiekvienu gyventoju. Bet taip pakeisti tvarką būtų milžiniškas darbas. Žinoma, įmanomas. Žinau, aš kalbu su žmonėmis – sako, gyvenu viena 100 kvadratų name ir moku beveik 100 eurų, o mano draugai, gyvenantys keturiese bute, moka daug mažiau. Kiekvieno žmogaus biudžete tai nėra labai dideli pinigai, čia svarbiau neteisingumo kriterijus. Vienareikšmiškai – diskutuosim, žiūrėsim, kaip galime daryti geriau.
– Ar yra savivaldybės įmonių, įstaigų, kurių vadovų darbas jūsų netenkina? Pasikeitimų gali būti?
– Visokių situacijų yra. Pokyčiai nuolatos vyksta, natūralu, kad jų bus. Bet dabar konkrečiai nepasakysiu. Pokyčiai yra pats pastoviausias dalykas.
– Tas nelemtas gatvių klausimas. Ką daryti, kad padėtis nors kiek pagerėtų?
– Situacija prastėja kasmet. Dvi pastarosios žiemos buvo kitokios nei visada. Štai kad ir šiąnakt – buvo minus 10, o dieną plius 9. Asfaltui tai pats didžiausias peilis. Kelių priežiūrai valstybės finansavimas nėra tinkamas. Dedame viltis į privatų investuotoją, nors net ir jis visų problemų neišspręs. Nežinau, kiek merų dar spręs šią problemą.
– Su kuo liberalai formuos valdančiąją daugumą? Tik nesakykite, kad apie tai dar nekalbėjote.
– Taip, kalbėjom. Nieko dar konkrečiai nėra sutarta. Bent jau liberalų požiūris yra sudaryti kuo platesnę koaliciją, kad politinė situacija Tauragėje būtų kuo stabilesnė.
– Ar tai reiškia, kad politiniuose postuose liks tie patys asmenys?
– Ne, apie postus dar tikrai nekalbėjome.
– Ar į koaliciją kviesite Regionų partijos narius? Apie socialdemokratus turbūt kalba net neina.
– Mes kalbėsime tik su dabartiniais koalicijos partneriais – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Tėvynės sąjunga.
– Įstatymas nuo šiol leidžia merui turėti du vicemerus. Turėsite vieną ar du?
– Du. Ir patarėjai keturi.
– Tarybos nariai nuo šiol galės gauti ne tik vadinamųjų kanceliarinių išlaidų kompensaciją, bet ir atlyginimą. Ką apie tai manote?
– Atlyginimo, kuris gali būti mokamas už 40 darbo valandų per mėnesį, tarybos nariai gali ir atsisakyti. Jie ir nuspręs dėl to. Darbo užmokesčio kaštai tektų savivaldybės administracijai. Mano nuomone, tai būtų pernelyg brangu savivaldybei.
– Kiek reali yra kitų politikų įtaka jums asmeniškai? Ar išmokote jai atsispirti?
– Mes dirbame komandinį darbą ir sprendimai yra priimami tie, kurie yra naudingi Tauragei.
– Šiai kadencijai naują kostiumą jau nusipirkote?
– Ne, užteks anksčiau pirktų.
– Tradicinis klausimas pokalbio pabaigai – Dovydai, ar jūs laimingas žmogus ir kas, jūsų akimis, yra laimė?
– Vieną pavyzdį pasakysiu. Kai po dvejų metų darbo savivaldybėje nuvažiavau į Kopenhagą pas savo draugą, jis sako – net nežinau, kiek turiu sąskaitoj pinigų, turiu butą Kopenhagoj nusipirkęs, turiu gerą darbą, bet nesijaučiu laimingas. Aš kiekvieną sekundę galiu pasakyti, kiek turiu sąskaitoj pinigų, neturiu nei buto, nei namo, bet turiu mylimą darbą ir tikrai esu laimingas. Laimė yra kasdienybėje. Tėvai sveiki, mano sveikata gera, kitų artimųjų taip pat. Ko dar norėti?
Kalbėjosi Ramunė Ramanauskienė