Visoje apskrityje tokios unikalios bažnyčios, kaip Skaudvilėje, nerasi…

Šio rašinio pavadinimas – tai Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijos klebono Alvydo Bridikio viename interviu pasakyti žodžiai. Tiems, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su miestu prie Ančios upės, tolesni mano pateikiami faktai gali pasirodyti girdėti. Nesiginčysiu, nes ir aš pats, per daugiau nei 50 metų šimtus kartų važiavęs per Skaudvilę, dėjausi daug apie ją žinąs. Tačiau tik iki tol, kol pradėjau domėtis išsamiau, nes gyvenime taip dažnai būna, kad tam, kas tave supa, ką matai bene kasdien, skiri mažiausiai dėmesio.

Minima nuo XVIII amžiaus

Nekalbėsiu šiandien apie iš Skaudvilės kilusius Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėją Moshe Zilbergą, Kanados lengvaatletę olimpietę Irene Piotrowski, poetą Aleksą Dabulskį, Kalbos premijos 2022 metų laureatą dr. Regimantą Tamošaitį ar kitus. Šįkart noriu supažindinti su nedideliu būreliu Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijoje per ilgus dešimtmečius tarnavusių kunigų.

Kaip skelbia istoriniai šaltiniai, nuo 1750 metų minima Skaudvilės koplyčia buvo Batakių parapijos filija. Po dešimtmečio popiežius Klemensas XIII išleido bulę, kuria Skaudvilės koplyčiai suteikta teisė rengti Švento Kryžiaus atlaidus. Sakoma, kad dabartinę Skaudvilės bažnyčią Skaudvilėje, dar tuometinio kaimo kapinėse, netoli nuo savo dvaro, 1790 metais pastatęs Skaudvilės savininkas Batakių seniūnas Ignotas Micevičius. Metrikų knygos šioje bažnytėlėje pradėtos vesti 1791 metais (jau iš šių dienų aukštumos galima pridurti, kad, deja,  didžioji dalis archyvinių dokumentų 1940 metais pateko į kartono fabriką sunaikinimui).

Vos tik p. Ignotas 1803 metais šiai bažnyčiai užrašęs vieną valaką ir tris margus žemės bei 3000 rublių fundaciją ir visą šią fundaciją tais pačiais metais patvirtinęs Raseinių žemės teisme, vyskupas kunigaikštis Juozapas Giedraitis, šios bažnyčios koliatoriaus, pono I.Micevičiaus prašomas, įsteigęs Skaudvilėje naują bažnyčią.

Varpinėje pakabintas 34,5 cm skersmens bronzinis varpas 1889 metais pagamintas Varšuvoje, Antonio Zvolinskio liejykloje. 1797–1806 metais nežinomo meistro padirbinti vėlyvojo baroko stiliaus vargonai. 1986 metais perstatyti iš pagrindų Rimanto Gučo vargonų dirbtuvėje.

Garsus XIX amžiaus Lietuvos kunigas, raštijos darbuotojas Vincentas Juzumas, kurio istorinius pastebėjimus spausdino „Tauragės kurjeris“, paliko du Žemaičių vyskupijos istorinius rankraščius. Vieną fragmentišką žemaičių kalba, o kitą – „Žemaičių vyskupijos aprašymas“, rašytą lenkiškai ir datuotą 1899 metais.

Trumpą pasakojimą apie Skaudvilės bažnyčią V.Juzumas užbaigia žodžiais: „Dabartinė kryžiaus plano bažnyčia – tai ta pati pirmoji, statyta 1790 m. Bažnyčia medinė, nemaža, visiškai suremontuota dabartinio klebono kun. Pranciškaus Verčinskio (Wierciński) pastangomis. Joje nėra nieko, kas bent kokiu atžvilgiu nusipelnytų dėmesio. Bažnyčia Šv. Kryžiaus Atradimo titulo. Yra Šv. Rožinio brolija su brolijos Mišiomis. Klebonija statyta apie 1850 m., prie jos yra nedidelis vaismedžių sodas. Oficina stovi atskirai. Klebonija priskirta prie V klasės. Paskirtos žemės neišskirtinės. Anksčiau turėjo 1 valaką ir 3 margus žemės, kurią ir šiandien valdo“.

1841 metais parapijai priklausė 1974  katalikai, bažnyčią aptarnavo du kunigai. Klebonu buvo kunigas Antanas Jamontas. Jis už darbą gaudavo 180 rublių metinio atlyginimo. Kunigu tarnavo Steišys – vienas XIX amžiaus tautinio pakilimo veikėjų, kovojęs dėl lietuvių kalbos teisių mokykloje, draudęs melstis rusiškai. Už tai rusų valdžios buvo nubaustas. 1864 metais už ryšius su sukilėliais Skaudvilės bažnyčios klebonas Batakių dekanas kunigas Juozapas Jankauskas buvo areštuotas ir uždarytas į Raseinių kalėjimą.

XIX amžiaus pabaigoje kunigo P.Verčinskio rūpesčiu pradėta tverti nauja didžiulė akmenų tvora.  Skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas išaiškino, kad kunigas buvo sumanęs už paslaugas imti iš parapijiečių tik akmenimis. XIX amžiaus antrojoje pusėje panašiai padarė evangelikų liuteronių bendruomenė, kai statė naują Tauragės bažnyčią.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios klebonu buvo kanauninkas kunigas Dominikas Motuzas, vikaru – kunigas Razumas. Klebonas iki 1912 metų ėjo dekano pareigas. Jis pagarsėjo kaip visada ieškantis tiesos. Dėl to buvo apskųstas gubernatoriaus Veriovkino vyskupui ir atleistas iš dekano pareigų. Kunigas Razumas apie 1912–1913 metus suorganizavo styginių orkestrą ir įvairiais instrumentais griežė pats.

1852 metais Skaudvilės bažnyčią vizitavo vyskupas Motiejus Valančius.

Dabartinis klebonas: „Skaudvilės bažnyčia fantastiška“

Šiuo metu Skaudvilės parapijos klebonas – Alvydas Bridikis. TK archyvo nuotrauka

Šiandien Skaudvilės kapinėse galima aplankyti garbingų ir nusipelniusių parapijai kunigų klebono Juozapo Jankausko, klebono Mykolo Viršilo, kanauninko klebono dekano Dominiko Motuzo, Stanislovo Sakučio, Jono Aleksėjaus, Vlado Šlevo, Stanislovo Venckaus, Juozo Širvaičio, Antrojo pasaulinio karo metais Pavarčio kaime žuvusio Henriko Radvilo kapus. Pastarasis kunigas, fronto linijai judant į vakarus, perspėjo besitraukiančius vokiečių kareivius, kad nevažiuotų per pasėlius ir sulaukė atsakymo šūviais.

Apie visa tai neabejotinai gerai žino šiandieninis Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas kanauninkas Tauragės garbės pilietis Alvydas Bridikis. Tai jo žodžiai, ištarti prieš keletą metų „Tauragės kurjeriui“: „Skaudvilės bažnyčia fantastiška. Nežinau, kiek šimtų tūkstančių eurų reikėtų ją atrestauruoti. Šiuo metu atliekame polichrominius tyrimus, skutinėjamos uždažytos spalvos, kokia nuostabi atidengta auksinė spalva. Tačiau tolimesniems darbams galimybių mažai“.

Kaip žinia, A.Bridikis dvi kadencijas tarnavo Tauragės Švč. Trejybės parapijoje, per 14 tarnystės metų pastatė parapijos namus, išdažė bažnyčią, uždengė naują stogą, atgaivino Dauglaukio parapiją. Šiandien jau Skaudvilėje jis pilnas naujų sumanymų, taip tęsdamas savo pirmtakų darbus.

Justinas Siesickis

1863 metų rudenį Skaudvilėje vikaru tarnavo iš dvarininkų bajorų šeimos kilęs Justinas Siesickis. 1861 metų liepos mėnesį Anykščių žydų draugijos mokesčių rinkėjas Leiba Baranas skunde rašė, kad Anykščių klebonas ir dekanas Ferdinandas Stulginskis bei vikaras J.Siesickis pamokslais kursto valstiečius, kviečia žmones giedoti naujoviškas (patriotines) giesmes, nepagarbiai kalba apie carą, renka aukas sukilimui, rengia sueigas miškuose. Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu skundą tyrė Vilkmergės (Ukmergės) zemskinis ispravnikas. Tyrimas nedavė rezultatų. Netrukus tas pats ispravnikas Kauno gubernatoriaus pavedimu tyrė valstiečio Goraškino pranešimą apie nelegalią J.Siesickio veiklą.

Dėl carinės Rusijos administracijos persekiojimo nebegalėdamas tarnauti Anykščiuose, J.Siesickis 1862 metų lapkritį iškeltas ir 1862–1863 metais tarnavo vikaru Luokės (Telšių r.) Visų Šventųjų parapijoje, rėmė Lietuvoje prasidėjusį valstiečių sukilimą. 1863 metų birželio 12 dieną bažnyčioje jis lietuviškai perskaitė sukilėlių atsišaukimą, dėl to vėl pradėtas persekioti.

1863 metų lapkritį ir gruodį vėl praleido Anykščiuose, 1864 metų sausį grįžo į Skaudvilę, o nuo 1864 m. gegužės buvo Židikų (Mažeikių r.) parapijos vikaras. Numalšinus sukilimą, dėl ankstesnių nusižengimų Luokėje 1864 metų rugsėjį Židikuose jis buvo surastas ir areštuotas, apkaltintas už agitaciją stoti į sukilėlių būrius.

1865 m. liepą karo teismas nuteisė J.Siesickį aštuoneriems metams katorgos ir ištrėmė jį į Sibirą, iš jo buvo atimtos bajoro ir dvasininko teisės, turtas sekvestruotas. 1865 metų spalio mėnesį atgabentas į Irkutską, iš ten išsiųstas į Usolję Sibirskoje (Irkutsko sr.). Dar po pusantrų metų J.Siesickis iškeltas į Akatują (Irkutsko sr.) ir ten gyveno kaip katorgininkas iki 1868 metų.

Tų metų liepos 30 dieną atleistas nuo katorgos darbų, J.Siesickis išvyko į Irkutską, po trijų mėnesių persikėlė ir devynerius metus gyveno Tunkos (Buriatija, Rytų Sibiras) dvasininkų tremtinių bendruomenėje, kurioje buvo susitelkę dauguma iš Lietuvos ir Lenkijos po sukilimo pralaimėjimo ištremtų dvasininkų.

Tik po 1874 metų amnestijos jis gavo teisę persikelti į Rusijos europinę dalį, į Permės guberniją, ir po kurio laiko išvyko iš Tunkos į Irkutską, vėliau etapu perkeltas į Permės guberniją, apsigyveno Solikamske (Permės kr.).

Paleistas be teisės grįžti į Lietuvą, J.Siesickis, kai kurių šaltinių duomenimis, iš Permės krašto atvykdavo į Varšuvą. Iš ten slapčia grįždavo Lietuvon, kur susitikdavo su giminėmis, skleisdamas patriotinę dvasią.

Mirė 1881 metų spalio 1 dieną Solikamske (Permės kr.).

Antanas Kaributas Skinderis

Kunigas Antanas Kaributas Skinderis. Zemaitijospaveldas.eu iliustracija

Su Skaudvile, tiesa, epizodiškai, susijusi viena įdomesnių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios plačios ir įvairiapusės veiklos Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių Antanas Kaributas Skinderis.

1892 metais A.Skinderis paskirtas vikaru į Stulgius, o po septynerių metų pradėjo administruoti šią parapiją. Stulgiuose jis praleido 30 metų.

Kunigas A.Skinderis rūpinosi bažnyčių statymu. Jam rūpėjo ne tik Stulgių parapijos bažnyčios statybos darbai. Savo iniciatyva sutarė su vienu žymiausių Lenkijos sakralinės architektūros kūrėjų akademiku Juzefu Pijušu Dziekonskiu, kad jis parengs Stulgių bažnyčios projektą ir kad projektuos bažnyčias Žemaitijoje tokiu stiliumi, „kaip kas pageidaus“. Kun. A.Skinderis labai džiaugėsi, kad už prieinamą kainą neturtingoje Žemaitijoje iškils kuklios, bet meniškos ir patvarios bažnyčios. Pagal architekto J.P.Dziekonskio parengtą projektą buvo pastatyta Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, suprojektuota Šiluvos koplyčia, Kelmės bažnyčia (kurios projektą pertvarkė kitas žymus architektas Karlas Eduardas Strandmannas ir pagal kurį bažnyčia buvo pastatyta), jis vadovavo Vilniaus Šv. Onos bažnyčios restauracijos darbams.

Kunigas A.Skinderis buvo žinomas kaip literatas, kuris rūpinosi pamaldumo gilinimo ir dvasingumo skleidimu krašte. Pats būdamas išsilavinęs ir gabus kalboms (laisvai kalbėjo lotynų, lenkų ir rusų kalbomis, mokėsi anglų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbų), vertė ir rengė leidybai teologinius bei filosofinius kūrinius.

Spaudos draudimo metais A.Skinderis platino lietuvišką spaudą, dažnai sulaukdavo caro žandarų kratų. Beje, savo laiškuose kunigas A.Skinderis mini įdomų dalyką, kaip Skaudvilės parapijiečiai „ieškojo pražūties“ – rinko po parapiją klebono išdalytas knygeles, tikėdamiesi taip jį iškeldinti. Pats klebonas buvo atvažiavęs pas A.Skinderį pasitarti, ką daryti kratos atveju. Taip Stulgių klebonas tapo savotišku taikdariu tarp klebono ir jį iškeldinti siekusių parapijiečių.

Kunigas labai domėjosi liaudies medicina ir medicinos naujovėmis, buvo pagarsėjęs žolininkas, savo sukauptą patirtį aprašė veikaluose „Vaistų žolynas“, „Būdas gydymo nekurių ligų“.

Apie 1933 metus A.Skinderis buvo paskirtas tarnauti į Požerės (Šilalės r.) parapiją filialistu, kur 1948 metais mirė. Palaidotas Požerės bažnyčios šventoriuje.

Antanas Petraitis

Katalikų kunigas, mecenatas, vienas pirmųjų lietuvių astronomų Antanas Petraitis gimė 1861 metais Skirsnemunėje. 1887 metais baigęs Kauno kunigų seminariją, vikaravo Skaudvilėje, Šaukėnuose, Papilėje. Caro valdžios buvo vertinamas kaip nepatikimas asmuo. 1905 metais išvyko į JAV, kur 25-erius metus tarnavo Čikagos Šv. Juozapo bažnyčios klebonu, įkūrė fondą Lietuvai remti.

Laisvalaikiu domėjosi astronomija, buvo įsigijęs galingą, pagal galingumą antrą Ilinojaus valstijoje, teleskopą. Amerikos lietuvių spaudoje skelbė straipsnius su nuotraukomis apie astronominius objektus.

1925 metais A.Petraitis nupirko dvarą prie Vytėnų, į kurį planavo iš Amerikos atgabenti savo teleskopą. Bet 1930 metais atplaukęs į Lietuvą sužinojo, kad už perkeliamą mokslinę įrangą reikia mokėti muitą. Teleskopo teko atsisakyti. Vėliau kunigas A.Petraitis, rūpindamasis jaunimo švietimu, pakvietė iš Italijos vienuolius ir padovanojo jiems dvarą saleziečių centrui įkurti. 1934 metais į Lietuvą atvykę vienuoliai Zamkaus dvare įsteigė Vytėnų saleziečių namus.

Kunigas A.Petraitis mirė 1933 metais, palaidotas Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje. 1937 metais vienuoliai perkėlė jo palaikus prie Saleziečių namų teritorijoje tam tikslui pastatytos koplyčios.

Jonas Daunoras

Kunigas Jonas Daunoras. Jieznoparapija.lt iliustracija

XIX amžiaus pabaigoje Skaudvilėje kunigavo 1885 metais Kauno kunigų seminariją baigęs Jonas Eidintas, vėliau, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, vikaro pareigas ėjo Jonas Garla.

Skaudvilės parapija mena ir ryškų, plataus intelekto kunigą Joną Daunorą. Jo gyvenimo pabaiga ypač susijusi su Tauragės kraštu.

Į Kauno kunigų seminariją įstojo vyresnysis Jono brolis Antanas. Tačiau baigęs seminariją kunigystės keliu nepasuko, o pasirinko studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, vėliau dėstė klasikines graikų, lotynų kalbas Kauno ir kitose Lietuvos gimnazijose.

Į kunigų seminariją 1934 metais įstojo ir brolis Jonas. 1947 m. vasarą zakristijonas Aloyzas Stonkus Joną Daunorą parsivežė į Pakutuvėnus (dabartinis Plungės rajonas), kur Jonas kunigavo iki 1949 metų. Vėliau jis buvo kas du mėnesius perkeliamas į Skaudvilės, Batakių ir kitas parapijas – įtariama, kad palaikė nuolatinius ryšius su Žemaitijos partizanų vadu Stasiu Lužiu – Linu, kontroliavusiu Plungės apylinkes. Oficiali J.Daunoro žūties versija skelbia, kad jis 1950 metų vasario 26 dieną Tauragės apylinkėse, važiuodamas slidžiu keliu, nukrito nuo dviračio, susimušė galvą ir po dviejų valandų mirė Tauragės ligoninėje. Tačiau kartu manoma, kad tai galėjusi būti specialiai paruošta enkavedistų žmogžudystė. Kunigas palaidotas Jiezno bažnyčios šventoriuje.

Stanislovas Venckus

2000 metų rugsėjo 25-ąją Skaudvilės slaugos ligoninėje mirė Kvėdarnos altarista kunigas Stanislovas Venckus. Jis buvo gimęs Kertenių kaime, Batakių parapijoje. Mokėsi Batakių pradžios mokykloje, Eržvilko gimnazijoje, Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1951 metais už Lietuvos trispalvės iškėlimą ir antisovietinių lapelių platinimą areštuotas bei nuteistas. 1958 metais grįžęs į Lietuvą, dirbo Skaudvilės bažnyčios zakristijonu. Privačiai pasirengęs, 1988 metų sausio 25-ąją pogrindyje įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Rietave, klebonu Tveruose ir altaristu Kvėdarnoje. Palaidotas Skaudvilės bažnyčios šventoriuje. Gedulinėms šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

Jonas Kauneckas

1938 metų birželio 6 dieną Pasvalio rajono Trajoniškio kaime gimė būsimasis vyskupas Jonas Kauneckas. Baigęs vidurinę mokyklą 1954–1958 metais jis studijavo Panevėžio hidromelioracijos technikume, o 1958–1959 metais dirbo Tauragės melioracijos mašinų stotyje techniku. Vėliau būsimojo vyskupo biografijoje atsirado įrašai apie darbą Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju, Sausinimo sistemų valdyboje vyr. inžinieriumi. 1964–1968 metais J.Kauneckas neakivaizdiniu būdu studijavo vokiečių kalbą Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose, o, juos baigęs, Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą.

Nuo 1959 metų kasmet mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau sovietų valdžia vis neleisdavo jo priimti, kol galiausiai 1972 metais nusišypsojo sėkmė. 1977–1983 metais J.Kauneckas buvo Telšių katedros vikaru, vėliau – Skaudvilės ir Adakavo klebonas. 1978–1984 metais – Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys. Atsikūrus Telšių kunigų seminarijai, J.Kauneckas buvo jos vicerektoriumi ir seminarijos dėstytoju, dvasios vadas, vėliau Telšių vyskupijos kunigų tarybos, konsultorių kolegijos narys. 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas monsinjoru, 2002 metais – Panevėžio vyskupu. Nuo 2013 metų rugpjūčio 10 dienos – Panevėžio vyskupas emeritas.

Vincentas Vėlavičius

Kunigas Vicentras Vėlavičius. Google.lt iliustracija

Trylika metų, 1970–1983, Skaudvilės parapijoje klebonavo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas Vincentas Vėlavičius. 1938 metais baigęs Telšių kunigų seminariją įšventintas kunigu. 1938–1939 metais Gaurės parapijos, 1941–1943 metais – Telšių katedros vikaras ir kalėjimo kapelionas, 1943–1946 metais – Laukžemės, Vilkyčių ir Klykolių parapijų klebonas. Įtardamas, kad sovietų valdžios gali būti suimtas, kurį laiką svetima pavarde kunigavo Kazlų Rūdoje. 1948 metais sovietų valdžios suimtas, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Kalėjo Jutos, Abezės ir Mordovijos lageriuose. 1956 metais paleistas, buvo Lenkimų parapijos altaristas, vėliau – klebonas.

Vincentas Vėlavičius 1978 metais su kunigais J.Kaunecku, A.Svarinsku, S.Tamkevičiumi, J.Zdebskiu įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, aktyviai bendradarbiavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“. Nuo 1983 metų buvo Telšių katedros altarista.

Anupras Gauronskas

2022 metų lapkričio 21-ąją, eidamas 85-uosius metus, mirė Viekšnių Šv. Jono krikštytojo parapijos rezidentas, Telšių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas jubiliatas Anupras Gauronskas. Prieš įstodamas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, jis baigė Kauno politechnikumą, tarnavo sovietinėje armijoje, nuo 1967 metų dirbo Kauno autobusų parke vairuotoju. 1972 metų balandžio 16 dieną vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko įšventintas kunigu, buvo Telšių katedros, Kretingos, Klaipėdos parapijų vikaru. Nuo 1982 metų birželio 19-osios iki 1983 metų birželio 9-osios jis buvo Skaudvilės ir Adakavo parapijų klebonas. Vėliau – Pievėnų ir Rubikų, Tirkšlių parapijos. 1990 metų gruodį 19-kai metų išleistas pastoraciniam darbui į Rusijos federacijos Kaliningrado sritį. Maskvos arkivyskupo paskirtas Karaliaučiaus (Kaliningrado) klebonu ir dekanu. Jis buvo pirmasis katalikų kunigas, trejus metus dirbęs vienas šiame ortodoksų krašte.

Atminimo verti visi

Žinoma, tai tik nedidelis būrelis katalikų dvasiškių, įvairiais laikotarpiais talkinusių skaudviliškiams.

Negalima nepaminėti 13 metų čia klebonavusio Gintaro Lengvino, kunigo Juozo Širvaičio, bemaž devynerius metus buvusio Skaudvilės altarista Vlado Šlevo, kuris parašė 34 pamokslų knygas, maldaknygę, esperanto kalbos vadovėlį, įvairių praktinių knygelių, pjesių, knygelių apie neįprastus įvykius, keliones, pagalbą šeimininkėms, vietovardžius, apie vyskupus ir kunigus. Negalima užmiršti Skaudvilės ir Adakavo parapijų klebono Antano Gylio ir beveik 13 metų Skaudvilės bei Varlaukio parapijose rezidavusio ir klebonavusio Albino Arnašiaus bei kitų.

Su Tauragės, Skaudvilės kraštu susiję, nors čia netarnavę, ir ne vienas iš čia kilusių kunigų.

1891 metų birželio 16 dieną Stulgiuose gimė JAV lietuvių visuomenės veikėjas teologijos daktaras, Pirmojo pasaulinio karo belaisvių lietuvių kapelionas Juozas Končius (Koncevičius). 1919 metais jis buvo Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Berlyne lietuviams karo belaisviams ir išvežtiesiems grąžinti. Vienas BALF (Bendrojo Amerikos lietuvių fondo) organizatorių, pirmasis jo pirmininkas. 1945, 1950, 1952 lankė lietuvius Europos karo pabėgėlių stovyklose, rūpinosi jų šalpa. 1949–1951 m. Fordhamo universiteto Niujorke apologetikos profesorius.

Iš Girdiškės kaimo kilęs Kaišiadorių vyskupijos klebonas, Saldutiškio dekanas, Vievio bažnyčios altarista Petras Budrauskas. Jis mokėsi Šilutės gimnazijoje, Tauragės komercinėje mokykloje ir Kauno kunigų seminarijoje. Amžinojo poilsio Vievio bažnyčios šventoriuje dvasininką palydėjo tada dar vyskupas Vincentas Sladkevičius ir 40 kunigų.

Upynos (Šilalės r.) kaime gimė kunigas Antanas Jurgaitis. Mokėsi Upynos ir Skaudvilės pradžios mokyklose, Tauragės vidurinėje mokykloje, Telšių ir Kauno kunigų seminarijose.

Bet apie tai gal kitą kartą.