Žąsys išgelbėjo Romą… o gal ir Pagėgius

Gavę kompensacijas už šildymą, šiandien turime ekonominę galią į savo ugniakurus įmesti storesnę malką. Skambant liaudiškos muzikos kapelijai „Sutaras“ savo mažame kambarėlyje kartu su ja niūniuojame: „Žiema , žiema, snaigės veidą bučiuoja“… Ir nuo savęs pridedam: „O kaip bus toliau – nežinau“.

Šioje vietoje įsijungia savisaugos refleksas. Stop! Ar ne per plačiai įsidainavome advento   valandoje? Tačiau ant stalo padėta silkė jau kvepia Kalėdomis. Už lango šerkšnu pabarstytas peizažas gražesnis už visas nacionalinio transliuotojo laidas su žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Nieko kito nelieka kaip iki akių skausmo klajoti apsnigtais miškais ir kloniais. Gi ne visi esame bunkės ar grigaičiai, kad galėtume savo nuodėmingus kūnus šildyti šiltuose svetimų kraštų vandenyse. Bet pasižmonėti norisi. Neisi juk pas bepiločių bambalių valdomus savo kaimo kaimynus.

Norisi ko nors prasmingesnio. Velkiesi panešiotą savo skrandą, nes iki kailinių tamstai kaip pėsčiomis iki Paryžiaus, ir trauki į Pagėgius, į žąsų turgų, apipintą Mažosios Lietuvos etninio- kultūrinio paveldo tradicijomis. 1931 metų duomenimis, Lietuva kasmet vokiečiams parduodavo 600 tūkstančių gyvų žąsų. Ir traukė pulkų pulkai, specialiais bateliais apautų, žąsų iš visos Lietuvos per Tauragę, Lauksargius, karalienės Luizės tiltą tiesiai į didelį ir išpuoselėtą Tilžės miestą. Buvo ne gyvenimas, o žąsų metai. Vieną minutę net burnoje pasidaro saldu, kai prisimeni ant prekystalių gulinčias ano meto išpraustas žąsis, nuo kurių riebumo dar ir šiandien skrandyje sotu. O kur dar dainos, dar šokiai, dar dykai dalijamas „švaczupės“ dubenėlis, dar krašto naujienos iš burnos į burną.

Vos prabrėškus, išgirdęs turgaus „šukdytojo“ Marijaus Budraičio ištartus pirmuosius sakinius, galvojau, kad būsiu pirmas. Bet kur tau. Prie turgaus vartų jau spietėsi pagėgiškių minia, ištroškusi reginių ir žąsienos. Iš anapus turgavietės vartų sklido rūkytų kumpių ir dešrų kvapai, kaip praėjusios vasaros dvelksmas stiklainiuose spindėjo gintarinis medus, žibėjo ugniakurai, kraudami anglių kraitį arbatai, kafijai ir sriuboms, nors ir ne garsiai, skambėjo prekeivių kartelinės sutartys ir paskutiniai Pagėgių kultūros centro direktorės Svetlanos Jašinskienės įsakymai. Ne iš popieriaus, bet iš širdies.

Šventinis gyvenimo ratas pradėjo suktis. Pro atvertus vartus pliūptelėjo Pagėgių krašto mokytojai, daktarai (bet ne mokslų, nes tokių Pagėgiuose vienetai), namų šeimininkės, iš užsienio grįžę statybininkai, ūkininkai ir gražiai apsirėdę politikai. Visi urmu puolė žąsų augintojus, galvodami, kad jie šiemet žąsis dalys pusvelčiui. Net per Roko atlaidus negausi saldainio veltui, o ką jau kalbėti apie vienintelį Lietuvoje kultūros paveldo sertifikuotą turgų. Būk geras, tamsta, plačiau atverti piniginę, jei nori savo iš užsienio grįžusius vaikus ir vaikaičius per Kalėdas pavaišinti keptos žąsies plutele. Nežiūrint besignaibančių kainų prekybos sandėriai visgi vyko. Į krepšius krito kelis kartus pasvertos žąsys, amą praradusios pamario žuvys, „Jauno medžio“ firmos mediniai šaukštai ir šakutės, Mociškių palivarko medus, keliose vietose parduodami riestainiai ir dar kai kas pagal kiekvieno individualų pasirinkimą. Muziejininkai ir bibliotekininkai už skvernų tempė pirkėjus prie kultūros, viliojo burtažodžiais ir viktorinomis, o kai kurie  springdami savo krašto istorijos neišmanymu stengėsi užsimiršti ieškodami Joškės ir Saros kromelio, idant savo žioplumą nuplautų šlakeliu „užpiltinės“ ir užkąstų gabaliuku silkės.

Bet pažvelkime į žąsų turgaus pavėsį, kuriame kaip švelnūs kalėdiniai zuikučiai striksėjo Pagėgių krašto politikai: kas su katiliuku ant galvos, kas su armonika glėbyje, kas su plike nuo svetimų pagalvių, kas su šypsena veide, kas be jos, tarsi būtų kortomis pralošę Šilgalių dvarą. Tačiau nuo kiekvieno jų sklido toks priešrinkiminis gerumas, kad nors prie žaizdos dėk. Ir tie politiniai suteneriai akimis gaudė savo aukas, kam plojo per petį, kam suokė į ausį, kam žadėjo žąsų kalnus ir medaus upes. Ir pagėgiškiai jiems nesipriešino. Pamiršę, kad žąsų turgus kartojasi kaip ir rinkimai, pagauti gerumo priepuolio, jie kartu šoko ratelius, kalbėjo apie orą ir rytmečio migloje regėjo  Pagėgių ekonominėje zonoje rūkstančius gamyklų kaminus, renovuotas miestelio „chruščiovkes“, sutvarkytą architektūros paveldą Birutės gatvėje ir vaizdavosi save Nacionalinės reikšmės turizmo šventovėje arba matė savo portretus istorijos inkubatoriuje. Duok, Dieve, ir jiems, ir mums nenusivilti. Žinoma, sunku tikėtis, kad Pagėgiai pasieks savo šlovės zenitą ir dar kartą taps apskrities centru, bet ne šventieji žąsis augina ir jomis kraštą garsina.

Gal Kūčių vakarą, po Piemenėlių mišių, išeidami iš bažnyčios išsinešime viltį, kad vienybė ir susitelkimas Pagėgių krašte bus ne tik žąsų turguje. O jeigu nebuvai bažnyčioje, bet vis tiek esi Pagėgių savivaldybės akcininkas, t.y. mokesčių mokėtojas, žinok, kad žąsys išgelbėjo Romą ir joms nieko nereiškia išgelbėti Pagėgius, bent jau nuo tos politinės trinties, kurią pastaruosius metus jautėme. Pažvelk pro langą ir baltoje tyloje pakelk šampano taurę už Kalėdas, už Naujus metus, už tai, kad nebūtų karo, o paskui kartu su „Sutaru“ uždainuok „Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja…“ ir nuo savęs pridėk: „O kaip bus, nežinau“…