Darbų imitacija

Nacionalinio transliuotojo LRT tinklelyje gal jau 20 metų gyvuoja laida „Klausimėlis“. Jos vedėjas Juras Jankevičius keliauja po Lietuvą ir klausinėja kartais paprastų, kartais sudėtingų dalykų. Nenorėčiau jo su kamera susitikti, nes gali paklausti, ar egzistuoja gyvybė Marse. Tuomet sukčiau galvą, bandyčiau prisiminti, kada raudonojoje planetoje nusileido paskutinis marsaeigis ir ką jis ten rado. Spėju, kad atrodyčiau lyg marsietis, o iš mano nežinojimo kvatotų žiūrovai.

Laida gyvuoja, nes reitingai aukšti, o ir žmonėms patinka suvokti, kad ne visi viską žino ir kad yra kvailesnių už juos. Žmogiška. Bandau nuspėti, kiek tauragiškių žino, kas yra Stambulas. Klausimas, kas yra Stambulo konvencija, dar labiau išmuštų iš vėžių. Kodėl apie tai kalbu? Socialiniuose tinkluose gal dvi savaites „intelektualai“ vieni kitus vanoja, reikia Stambulo konvenciją pasirašyti ar nereikia, lyg tai būtų Lietuvos išgyvenimo klausimas. Daugelis jų, kaip ir aš, net nėra tos konvencijos skaitę, bet aistros verda. Lyg nebūtų pandemijos, karantino, nedarbo didėjimo. Kiek suprantu iš diskusijų, kliūva vienintelis klausimas – pripažinti vienalyčių žmonių santuokas ar ne, o į antrą planą nueina smurto šeimose ir moterų diskriminacija. Neturiu nuomonės, tik pastebėsiu, kad galbūt tai fundamentalūs visuomenės raidos klausimai, o gal tik tuščiai eikvojama energija. Žmonių yra įvairių ir norėčiau, kad jie visi būtų laimingi.

Šiame kontekste vis prisimenu romėnų posakį „In assiduo labore thesaurus esse dicitur“ (yra pasakyta, kad nuolatiniame darbe yra lobis). Tegu Stambulas gyvena stambulais, o mums kasdien reikia keltis ir darbus dirbti. Naujoji Vyriausybė netrukus minės šimto dienų veiklos darbų sukaktuves. Sunku dar sverti, ar Ingridos Šimonytės ir naujosios daugumos Seime suformuotas ministrų kabinetas yra geresnis nei Sauliaus Skvernelio vairuotas. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys interviu „Verslo žinioms“ pastebėjo, kad 100 dienų nėra ramybės laikotarpis ir kad jam pasibaigus prasidės realūs darbai. Kaip pasakyta Šventajame rašte – „iš darbų juos pažinsime“. Darbų nuveikta nedaug, tam yra objektyvių priežasčių, nes valdžios perdavimas Lietuvoje niekad nebuvo sklandus, o dar reikia suvaldyti pandemiją. Tik ir naujų idėjų daug nematyti. Gal ir nereikia revoliucijų, bet kol kas proveržio ženklų dairomės lyg pavasario.

Pavargę nuo karantino ribojimų, žmonės laukia permainų. Iš valdžios pusės tikimasi aiškesnių paaiškinimų, kodėl vieni gali dirbti, o kiti – ne.

Pavargę nuo karantino ribojimų, žmonės laukia permainų. Iš valdžios pusės tikimasi aiškesnių paaiškinimų, kodėl vieni gali dirbti, o kiti – ne. Kas ir kaip bus skiepijami, kur keliaus ES fondų pinigai ir panašiai. Tikėkimės, kad naujoji valdžia turi ką veikti, todėl nespėja apie tai plepėti viešai.

Visgi gan kietos diskusijos, kas turėtų Lietuvai atstovauti Briuselyje (prezidentas ar premjerė), atrodo liūdnokai. Juolab, kad iki šiol neturime savo ambasadoriaus ES, o jo skyrimo problemos tėra tuščių ambicijų išraiška ir valstybei nei garbės, nei naudos neatneša.

Tokiame kontekste dar keisčiau skamba prezidento kanceliarijos vasario pradžioje pasirašyta sutartis su prekės ženklus kuriančia įmone „Brandworks“, kuria „siekiama papildyti ir atnaujinti vizualinius elementus naujais sprendimais“. Pirkimo dokumentuose nurodoma, kad pagrindinė prezidento Gitano Nausėdos veiklos idėja ir tikslas yra Gerovės valstybė, kurią apibūdina žodžiai: stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi. Pirkimą laimėjusi įmonė turi pasiūlyti dizaino elementus, kurie perteiktų šiuos keturis žodžius.

Trumpai tariant, užsiimame niekais, užuot darbus dirbę.