fbpx

Eterio diagnozės

Dalintis:

Ar norėtumėte, kad apie visas kažkada įvykusias nelaimes, o taip pat – apie sunkiausias kažkada jus ištikusias medicinines bėdas iš ekrano būtų pranešta visai Lietuvai?

Jei, neduok Dieve, bent puse lūpų apie tai televizijoje pakalbėtų koks medikas, jam grėstų visokios rimtos atsakomybės. Bet negrės. Nes tiedu jauni įsimylėjėliai (būtent taip jie ir prisistatė) patys visas slaptas ir neslaptas istorijas išklojo. Tikrųjų jų vardų nerašysiu. Nes taip ir nesupratau, kas gi privertė juos TV studijoje visiškus niekus pasakoti. O tie niekai, beje, su visai rimtais dalykais susimaišę. Patiems laidos dalyviams gal ir skaudūs. Tačiau jau po pirmųjų sakinių žiūrovai turėjo pasipiktinti. Ne ta Onute ir ne tuo Jonu (kaip sakiau – vardai netikri), bet tuo, kaip begėdiškai televizijos ėmėsi išnaudoti ne itin išsilavinusius ir ne itin protingus savo pašnekovus. Taigi dvi istorijos, kurios vėliau susilieja į vieną. Ganėtinai beviltišką.

Taigi. Kartą gyveno Onutė. Su kažkokiu Petru ji susilaukė vaikelio. Bet Petras dingo kaip į vandenį, o vaikelis – dar nė pusės metų nesulaukęs – pasimirė. Mirė jis nuo ligos, kurį jam perdavė mama Onutė. Tik po tos mirties Onutė sužinojo, kad ji serga nepagydoma genetine liga. Ir kad bet koks kitas bandymas kūdikėlio susilaukti gali baigtis taip pat. O kad raumenys toliau neatrofuotųsi, daktarai, anot Onutės, liepė jai vis kažką nešioti ir judėti. Taip ji ir gyveno. Kol feisbuke sutiko Joną.

Jonas tuo metu turėjo žmoną ir net tris vaikus. Bet nė vienas vaikas nebuvo Jono. Tie vaikai buvo dar nuo kito Petro. O Jonas labai norėjo savo vaiko. Bet žmona jam pagimdyti atsisakė. Todėl Jonas ir parašė Onutei. O po kurio laiko jiedu – Onutė ir Jonas – susitiko.

– Vos tik susitikom, pradėjome kalbėti apie vaikus, – sako Onutė. – Bet aš paprašiau kokius tris mėnesius palaukti.

– O po trijų mėnėsių tai jau turbūt pabandėt? – klausia laidos vedėja R.Šakalytė-Jakovleva.

– Pabandėm! – vienu balsu sušneko Onutė Ir Jonas. – Bet nieko neišėjo.

– Tai po to dar tikriausiai bandėt? – vėl klausia laidos vedėja.

– Bandėm, – sako tiedu. – Ir iki šiol bandom. Bet nieko neišeina…

Laidos vedėja į atsakymą dėmesio nekreipia. Gydytojų rekomendacijos taip pat pamirštamos. Nes yra svarbesnių reikalų.

Svarbesnių reikalų Onutės ir Jono bendrystėje, pasirodo, yra nedaug – tik du. Pirmasis: pora neturi kur gyventi ir laikinai glaudžiasi pas giminaičius. Antrasis reikalas: nei Onutė, nei Jonas neturi darbo. Jonas norėtų kokio nors darbo lauke. Pavyzdžiui, galėtų kam nors malkų paskaldyti. O  Onutė, kuri turi virėjos specialybę, norėtų kur nors valytoja ar indų plovėja įsidarbinti. Bet sąlygos šiandien Lietuvoje tokios, kad tas grindis, kurias galėtumei už atlygį išplauti, rasti nelengva.

Todėl laidos vedėja imasi mielaširdingos akcijos: ekrane užrašo tų nelaimėlių telefonus ir jais paskambinti prašo tuos, kurie stipriam, jaunam ir labai savo vaikų norinčiam vyrui bei tikėtinai jo žmonai Onutei pasiūlytų darbą. Kadangi padorių skambučių sulaukti tikimybių nedaug (ar norėtumėt, kad ekrane būtų paskelbtas jūsų asmeninis telefono numeris?), tai ponia R.Šakalytė-Jakovleva dar praneša ir sąskaitą, kurion labdaringieji Lietuvos žmonės galėtų pinigėlių varguoliams pervesti.

– Turbūt būna, kai abu būnat nevalgę? – graudulingai klausia laidos vedėja.

Atsakymas: būna. O po to dar vienas vedėjos klausimas:

– Bet jūs, Jonai, vis tiek niekada mylimosios nepaliksit? Net jei ji ims sunkiai sirgti?

– Nepaliksiu, – sako Jonas. – Nes su buvusia žmona auginau tris ne savo, o kito – visai svetimo žmogaus vaikus. Todėl dabar labai labai noriu turėti savo vaiką!

Ir tada laidos vedėja p. Renata dar nuo ekrano nepabėgusiems žiūrovams vėl primena: šitai mielai porelei labai reikėtų kokio nors darbo. Ir dar ji primena, kad vienas kitą suradę ir meiliai ant TV studijos sofos susiglaudę balandėliai jau ryt ar poryt nebeturės kur gyventi.

Onutė, nors ir serganti sunkia genetine liga, atrodo, yra pasiryžusi neklausyti gydytojų patarimo: ji vardan meilės dar bandys gimdyti. Gal pasiseks.

Bet žiūrovams panašu, kad gali ir nepasisekti. Nes iš baigiamosios liūdno pokalbio dalies išsprūsta visai netikėtas laidos vedėjos klausimas:

– Jonai, o gal jūs kaltas, kad iki šiol neturite vaikų? Ar darėtės tyrimus?

– Nesityriau, – sako Jonas. – Gali būti, kad ir aš dėl to kaltas…

Dalintis:

Palikite komentarą