Kai humanizmą nusineša koloradas

Laikas bėga, keičiasi įpročiai ir papročiai. Mano bobutė gerbė visus gyvus padarus ir laikėsi griežtų taisyklių.

Katinui pieno visad įpildavo ir kokį kąsnelį nuo stalo numesdavo, bet nuolat primindavo, kad jo gyvenimo prasmė ir tikslas – gaudyti peles, o ne tuščiai laiką leisti kovose dėl kaimyno kačių apvaisinimo. Šunims buvo atlaidesnė: nepykdavo, jei šie vidury dienos po namus slankioja ir svetimus katinus pjauna, bet sunkiai suprasdavo, jei mama už lango spaudžiant speigui leisdavo jiems troboj nakvoti, nes manė (ar teigė mananti) kad šuo turi saugoti turtą ir šeimininką, nesvarbu, kiek laipsnių yra lauke.

„Verkti galima tik žmogaus“, – griežtai pasakė ji, kai paauglys braukiau ašarą duobę kasdamas palaidoti nudvėsusią ištikimą kalę.

Šiandien mūsų šeimos laikomas šuo nė vienos nakties nepraleido lauke. Neabejojame, kad supranta žmonų kalbą, ir žinome, kad verksime, jei jam kas nutiks.

Praėjusią savaitę viešoji erdvė sprogo nuo „naujienos“ apie nelegalias šunų veisyklas, kuriose gyvūnai laikomi baisiomis sąlygomis, kankinami ir žalojami, o iš tokios veiklos pelnosi sąžinės neturintys į žmones panašūs gyvuliai.

Triukšmas kilo didelis – apie tai pranešė visų televizijų naujienų tarnybos, baisėjosi net europarlamentarai, o Seimo nariai ėmėsi iniciatyvos didinti baudas už tokį elgesį su gyvūnais, įvairiausio plauko „influenceriai“ mielai filmavosi šuniukų gelbėjimo scenose.

Sunku nuspėti, ar netrukus dėmesys nelegalioms veisykloms neatslūgs, ar inspektoriai vėl nesusės pasnausti prie mėgstamo stalo ir viskas nesugrįš į senas vėžes.

Galima būtų pasidžiaugti, bet vis kirba klausimas, kodėl tik dabar tuo susirūpinta, kur visi buvo bent trisdešimt metų, nes nelegalus šunų veisimo verslas senas lyg prostitucija. Neieškau sąmokslo teorijos, tiesiog taip jau būna. Tereikia prisiminti, kad bent dvi savaites prieš kelerius metus viešoji erdvė kaito dėl brokolio kainų sostinės turguje. Brokoliai dėl to neatpigo.

Sunku nuspėti, ar netrukus dėmesys nelegalioms veisykloms neatslūgs, ar inspektoriai vėl nesusės pasnausti prie mėgstamo stalo ir viskas nesugrįš į senas vėžes. Galvodamas apie kenčiančius šunis, prisimenu bobutės žodžius, kad „verkti galima tik žmogaus“. Kartais šunys sulaukia daugiau dėmesio nei žmonės.

Antai paaiškėjo, kad Rokiškio rajone esančiuose Skemų socialinės globos namuose vienas pacientų kelis mėnesius buvo laikomas už grotų ne ką geresnėmis sąlygomis nei „veislynų“ gyventojai.

Atsakingos institucijos lyg ir ėmėsi kažkokių veiksmų, bet šis faktas nesudomino nei „influencerių“, nei europarlamentarų, nei Seimo narių.

Rytų Ukrainoje iki šiol žūva žmonės, bet tai jau tapo nuobodžia kasdienybe, todėl neverta ir politiškai nenaudinga dėl to sukti galvos. Tęsiant humanizmo temą, derėtų priminti, kad Lietuva nesutiko prisidėti prie kitų Europos Sąjungos šalių ir priimti nepilnamečių migrantų iš praėjusią savaitę Graikijoje sudegusios stovyklos. Vidaus reikalų ministrės patarėja Božena Zdanovič LRT radijui sakė, kad toks sprendimas priimtas, nes šiuo metu visas šalies dėmesys sutelktas į pagalbą Baltarusijai.

Būtų suprantama (net įdomu, kaip tas dėmesys pasireiškia), jei neskambėtų ciniškai.

Mat žurnalistė Rita Miliūtė pastebi, kad už Seimo rezoliuciją dėl neteisėto Rusijos tvarkymosi Baltarusijoje ir lukašenkinio režimo smurto balsavo nulis iš aštuonių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narių.

Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė irgi rankos nepridėjo, nors savo darbotvarkėje skelbė dalyvaujanti Seimo sesijoj.

Tauragiškiams neturėtų rūpėti, kuo gyvena koloradinėmis juostelėmis mėgstantys puoštis politikai, bet nederėtų pamiršti, kad jie yra valdančiosios koalicijos nariai. Pasakyk, kas yra tavo draugai, pasakysiu, kas esi tu.