fbpx

Kraštutinės pažiūros

Dalintis:

Klausimas: ar pavyktų jums, visų televizijos kanalų programinius tinklelius išnaršius, rasti laidą, kuri nustebintų? Atsakymas beveik aiškus. Todėl, kad pažįstu tuos, kurie lietuviškose TV „atsiverčia“ tik žinių laidas. Ir žinau daugelį, žiūrinčių tik pažintinius užsienio kanalus. O neseniai nustebino jaunystės draugas. Kai paklausiau, ką jis per TV žiūri, tai pasisakė, kad pageidavimų koncertą.

Pasirinkti – kiekvieno valia. Būtent todėl LT turime gausybę televizijų. Ir būtent todėl kiekvienas kiekvieną penktadienį turi teisę pabumbėti, kad „dabar per TV jau visai nėra ką žiūrėti“. Patikrinkite: penktadieniais visuomet taip būna. O paskui atsitinka štai kas.

Vienas absoliutus TV nežiūrovas pasakė, kad šiais niūrokais laikais jis mielai pažiūrėtų kokį nors absurdo teatrą. Na, kokį Samuelį Beketą arba Eženą Jonesko. Ir apgailestavo, kad tokių laidų nėra. Ir tada aš jam paprieštaravau. Papasakojau apie vieną sąlyginai naujų televizijos laidų.

Vienoje jų tos laidos vedėja pašnekovo įkyriai klausinėjo, kas pasaulyje atsitiktų, jei visiškai nebūtų mirties. Pašnekovas – garbingas mokslininkas – išklausė. Ir atsakymą net nenusišypsojęs pateikė: jei mirties nebūtų, tuomet mums tektų labai susigrūdus ir beveik vienam ant kito užlipus gyventi. O kadangi jis – tikras mokslininkas, tyrinėjantis tiesiai iš lavoninės jam atvežamus, tai laidoje dar paskelbė ir savo telefono numerį: tiems, kurie norėtų pomirtinį savo kūnelį paaukoti moksliniams tyrinėjimams. Arba būsimų medikų mokymui. Dabar tokių per metus vidutiniškai atsiranda tik apie dešimt. O reikėtų apie trisdešimties. O šiaip jau mūsų gatvėse vaikšto apie 300 piliečių, laukiančių, kol numirs, ir tuomet paaukosiančių save kilniam tikslui. Jei teigiate, kad ši istorija nėra verta nei S.Beketo, nei E.Jonesko – teisingai teigiate. Nes jų plunksnos vertesnė istorija buvo papasakota  kitoje laidoje.

Ta kita laida buvo įvardyta taip: „Apie kosmoso kultūrą ir planetą iš žmonių kūnų“. Joje jau kalbejo ne mokslininkas, ne gydytojas, o – kaip titruose skelbta – menininkas ir inžinierius. Dirba jis man negirdėtoje įstaigoje, kuri vadinasi „Lietuvos erdvės agentūra“. Agentūra nagrinėja – taip garbus ir linksmas pašnekovas teigė – kosmoso ir meno santykį. Ir turi puikių – šį kartą į S.Beketo ir Ž.Jonesko idėjas panašių – planų. „Apie ką čia mes?“ – pati savo ausimis netikėdama, paklausė laidos vedėja.

Ir tada menininkas ir inžinierius ėmė pasakoti, kaip jis ir visa jo agentūra sumąstė visiškai priešingus dalykus, nei kalbėta anoje laidoje apie vietos pasaulyje nebuvimą (Manau, kad agentūros pavadinimą reikėtų keisti, nes bus kalbama ne apie Lietuvos, o Viso Kosmoso erdvę. Bet tai nėra svarbu). Svarbi yra toji atvirkštinė idėja: Žemėje žmonių nebelaidosime, o siųsime juos į atvirą kosmosą. „Ir ne šiaip į kosmosą, – sakė erdvės agentūros direktorius, – bet į vieną iš penkių Lagranžo taškų“…

Šioje vietoje šiurpiąją istoriją turiu trumpam nutraukti ir paaiškinti jums tai, kas  nutylėta: niekas laidoje nepaaiškino, kas tie Lagranžo taškai ir kur jie yra.

Aiškinamės. Pasirodo, Lagranžo taškai yra padėtys tarp dviejų vienas apie kitą besisukančių kūnų (pavyzdžiui, Žemės ir Mėnulio arba Saulės ir Žemės), kuriuose trečias mažos masės objektas gali neribotą laiką išbūti be jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti. Nelabai supratote? Aš taip pat nelabai. Todėl grįžkim į TV laidą.

Joje „Lietuvos erdvės agentūros“ direktorius pasakoja, kad viskas labai paprasta: nusiuntus vieno, o po to kito, trečio, šimtojo ir t.t. mirusiojo kūną į vieną Lagranžo taškų, tie kūnai vienas link kito judėtų labai lėtai – tris arba keturis mėnesius. Po to jie priliptų vienas prie kito ir vis stipriau vienas prie kito spaustųsi. Po kiek laiko šimtai, tūkstančiai (o gal milijonai) mirusiųjų Žemės gyventojų susivytų į vieną gniužulą.

– Ir kas atsitiktų po to? – klausia laidos vedėja.

Laidos svečias – menininkas, inžinierius ir agentūros direktorius – tokio klausimo nesitikėjo. Todėl, kiek stebėdamasis televizininkų nesupratingumu, paprastai ir žmogiškai paaiškino: „Iš tų sulipusių mirusųjų kūnų pradės formuotis nauja planeta. Tai paprasta! Nes gi žinote: astrobiologijoje ir kopos galėtų būti gyvybės forma!“

Kolei TV laidos vedėja ir TV žiūrovas (aš) sėdėjome apstulbę nuo to, kaip staiga viskas viskas tapo aišku ir paprasta, „Lietuvos erdvės agentūros“ direktorius paaiškino dar kai ką: girdi, ne taip greit pavyks planą įgyvendinti: tam, kad išsiųstume į kosmosą tiek lavonų, kad planeta susiformuotų, mums (Lietuvai) dar prireiks trilijoną metų daugintis. Ir dar paaiškino, kad trilijonas – tai toks skaičius su dvidešimt trimis nuliais.

Būtent šioje vietoje ir baigėsi DELFI TV laida „Radikalus smalsumas“.

Priminsiu jums, kad žodis „radikalus“ reiškia kraštutines pažiūras.

Tai gal taip ir reikėjo laidą pavadinti?

Dalintis:

Palikite komentarą