fbpx

Lengvas būdas testamentui pakeisti

Dalintis:

Patekau į spąstus. Pačia teisingiausia to žodžio prasme. Bet apie tai – kaip visada – pačių pačiausiame gale.

O dabar apie tai, ką sunkiai įsivaizduoti galite. Bet pabandykit: įsivaizduokite, kad būtent šiandien yra jūsų gimtadienis. Kad vos atsibudote ir dar tik galvojate, kaipgi geriau tą šventę atšvęsti. Bet mintis nutraukia su trenksmu atsivėrusios durys: už jų susirinkusieji verčia jus iš lovos ir pradeda kalbėti taip, kaip nei vakar, nei užvakar nekalbėjo. Ne žmogiškai, o tarsi pasakas pasakotų. Tarsi eilėraščius, knygose išskaitytus, deklamuotų. Tiesa, rimą ir ritmą sunkiai pagauti sekėsi. Bet visų akys buvo didelės. Ir kalbėjo jie vienas per kitą. Paklausykit, ką kalbėjo.

– Daug bemiegių naktų savo laimėn kopei lyg stiklu, – sakė vienas.

– Neliūdėk, kad metai nuplasnojo tarsi paukščiai į šiltus kraštus, – sakė kitas.

– Kol jaunas, o, broli, sėk pasėlio grūdą, – liepė trečias.

O ketvirtas kažką apie tortą vapėjo:

– Tegu vėjas nusineša tavo metus, tegu tortas ant stalo tau būna skanus…

O penktas ar tik ne apie mirtį?

– Tau puokštę rožių raudonų prie tavo kojų aš dedu…

Ir iškart pagalvojai, kad kas nors per tavo gimtadienį numirė.

O paskui – išvis makalynė kažkokia: apie laiko upę neramią ir nemarią, iškentėtas bemieges naktis, pūslėtųjų tavo rankų gerumą (švelnumą), tikrai ne rožėm klotą, o ilgą ir spygliuotą kelią. Ir dar apie tai, kad „pravėrę tavo duris išplasnojo lyg paukščiai vaikai, bet tu nepykai, nes juos supratai…“

Ir taip toliau ir dar daugkart gražiau.

Beje, apie tą mirtį. Pasirodo, ne be reikalo ją paminėjau: generalinę jūsų pakasynų repeticiją (su ką tik paminėtais ir kitais labai panašiais tekstais) kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį ištransliuoja net dvi televizijos. O šiaip jau paprastasis tų repeticijų pavadinimas būtų toks: sveikinimų (arba pageidavimų) koncertas. Palinkėjimais televizija to nevadina. Bet – jei imčiau dar ir išgirstus palinkėjimus vardyti – būtų ne mažiau smagu. Kai kam – gal net nepatogu. Na, nežinau, kaip praėjusį šeštadienį jautėsi garbingas jubiliatas Matas. Turbūt gerai jautėsi. Nes sveikinantieji palinkėjo jam sėkmingai… užaugti ir tėvelių klausyti. Gerai, kad dar nepalinkėjo ir į kelnytes nebedaryti. Nes praėjusį šeštadienį tam garbiajam jubiliatui Matui sukako… vieneri metukai. O sveikino per televiziją jį mamytė ir tėvelis.

Šiandien jau nebeįlįsiu į Mato gimdytojų galvas, nepaklausiu, kodėl dar net „multikų“ nežiūrintį kūdikėlį jiedu nutarė taip gražiai per TV pasveikinti. Bet vieną panašaus sveikinimo priežastį esu nurodęs net šio rašinio pavadinime. Mat visą gyvenimą gėręs ir savo tikrą tėvą ignoravęs Pakruojo rajono gyventojas pasisakė, kad jubiliejiniam jo sveikinimui pinigų net iš draugų pasiskolino. Žinoma, tie sugėrovai klausė, kas gi čia dabar atsitiko ir kodėl pasaulis apsivertė. Paaiškinimas buvo paprastas: „Kai sveikinimą tėvas per televizorių išgirs, tai gal ir testamentą pakeis“.

Nesu prieš sveikinimus nusistatęs. Ir muzika ten graži, ir tos dvi ponios, sveikinimus televizijose sakančios, labai mielos, nuoširdžios, artistiškos. Tik va, tie žodžiai… Gražu būtų, kad ne iš knygų jie atkeliautų, o iš širdies (Jau daug šeštadienių ir sekmadienių skambėjo – turbūt ir rytoj skambės – ta pati eilutė: „Ir šiandien tariam mes visi – pati brangiausia mums esi, o, mama“).

Norėčiau pasakyti, kad paprasčiau – nėra prasčiau. Ir – nors nėra drąsu taip teigti – dabar televizijose tiek blogio, kad širdis tik per pageidavimų koncertus ir atsigauna.

Dabar apie spąstus, į kuriuos pakliuvau šią temą rašiniui apie TV paėmęs.

Vieno sveikinimų koncerto vedėja yra mūsiškė. Be galo Tauragėje mylima Regina Jokubauskaitė. Kai tik yra proga, ji visuomet pasisako esanti iš Skaudvilės.

Kai ėmiau žiūrėti kito kanalo sveikinimus (su žavingąja Laima Kybartiene), tą pačią minutę  supratau: priekaištų nebus. Nes vienas iš laidos rėmėjų – „Tauragės kurjeris“.

Todėl – tai pirmas kartas, kai labai objektyviam išlikti – ne itin pavyko.

Dalintis:

Palikite komentarą