Matematikos baimės ir trafaretai

Prieš kelias savaites galbūt per LRT radiją klausiausi pasakojimo, kad ne itin reta pasąmoninė baimė susijusi su matematika. Bijoma, kad reikės su matematika susidurti ir dėl to pakerta kojas, o tuomet jokia logika nepadeda. Reiškiniui sugalvotas terminas – mathephobia, neva  net gerai matematikos uždavinius krimtę žmonės bijo prisiminti šio dalyko studijas, nes dažnai tenka rinktis tik tarp „taip“ ir „ne“.

Kad ir kaip keista būtų, pritariamai palinksėjau galva. Nors iki dešimtos klasės mokykloje gana gerai glaudžiau matematines užduotis, vėliau šią draugystę nutraukiau ir naktiniuose košmaruose iki šiol sapnuoju, kad reikės laikyti egzaminą. Išlaikiau, bet pasąmoninis stresas vis sugrįžta.

Terminus dabartiniame pasaulyje madinga kurti, viską bandoma paaiškinti racionaliai, o kai pritrūksta argumentų, įjungiama fantazija ar pasitelkiami keistoki ekspertai, kurie gali už pinigus sudėlioti, kodėl vakarais sunku užmigti, o rytais nesinori keltis arba atvirkščiai.

Vienu metu net buvo atsiradusių „gyvenimo būdo vadybininkų“, kurie patardavo prieš naktį nevalgyti picos, o šeštadienio vakarais padėdavo nusipirkti kokį nors drabužį, kad nuotaika būtų geresnė. Už tokias „paslaugas“ reikėdavo atsilyginti, nes tokio plauko „vadybininkai“ matematikos ir psichologijos nebijo.

Sugrįžtam prie matematikos. Tuometinėje mokykloje, laikydamas egzaminą, lengvai išsprendžiau užduotis ir savo stalo draugui padėjau nesusikirsti, tik padariau vieną klaidą: parabolę nupiešiau ranka, o reikėjo naudoti trafaretą, todėl egzaminatoriai privalėjo mažinti balų skaičių.

Taisyklės yra taisyklės, o įstatymai, nors ir ne visad idealūs – visiems privalomi. Šiandien visiškai nerūpi, kad kažkada parabolę ranka braižiau, nes nebuvo lemtinga klaida, rūpi, kad taisyklės būtų aiškios ir ne detalių, o esmės būtų žiūrima. Deja, pasaulis nėra tobulas, ypač drebinamas pandemijos. Pasiklausau žinių per įvairius informacinius kanalus ir nieko nebesuprantu.

Sergančiųjų kovido virusu daugėja kasdien ir daugiausia tarp mokinių, kurie sugrįžo į mokyklas. Vyriausybė nusprendė, kad susirgęs mokinys gali saviizoliacijos laikotarpį sutrumpinti iki dešimties dienų, kad klasiokai, turėję su juo kontaktą, neturi varžyti savo laisvių.

Per ausis lyg nuskambėjo, kad mokytojai turėtų privalomai izoliuotis, jei turėjo kontaktą su sergančiu mokiniu.

Galiu klysti, bet apima keistas jausmas. Stebiu informaciją televizijose, klausausi radijo, moku naudotis internetu, bet nesusidarau bendro vaizdo: kas galima, kokios taisyklės, kaip elgtis? Tų „gal“, „jeigu“, „kas ir kaip“, „galimybių pasai“ tiek daug, kad lengva pasiklysti tarp kelių pušų. Žurnalistai kalbina ekspertus, o jų nuomonės nesutampa, todėl atsiranda chaoso elementų.

Neketinu nieko mokyti, bet būčiau dėkingas kuriai nors televizijai, jei jos vakarinių naujienų sraute atsirastų rubrika, kurioje kasdien nuobodžiai ir detaliai būtų paaiškintos taisyklės: „šiandien galioja tokia tvarka“, o jų interpretacijas palikime ekspertams.

Pagalvokime, kad socialinė atskirtis Lietuvoje didelė ir ne visi turi galimybę naudotis internetu. Gal  todėl yra tėvų, kurie ne tik neleidžia skiepyti savo vaikų, bet ir draudžia juos tikrinti, ar neserga ir neplatina ligos, nes neturi pakankamai informacijos. Gandai gimdo gandus ir tuomet protas užmiega. Kita vertus, pernelyg gilus noras viską žinoti sukuria tūkstančius sąmokslo teorijų.

Vieni parabolę ranka braižome, kiti naudojame trafaretą – visi esame unikalūs ir tą reikėtų prisiminti, o ne akmenimis savo tiesą įrodinėti.