Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Dalintis:

Rytoj turim progą švęsti. 92 dienos, kurios sukrėtė pasaulį ir nejuokais, bent iš pradžių, pakratė Lietuvą, baigiasi šiąnakt, sekundė po vidurnakčio. Tik ar yra ką švęsti? Svarstau skaitydamas, kad Bažnyčių gatvėje taip ir neatsidarė restoranas „Skonio džiazas“.

Knygynas po tuščia jo mene atrodys liūdnesnis. Gal ir neatrodys, gal čia tik man, įsivaizduojant tą praradimą, šitaip dingojasi.

Duok Dieve, kad būtų kitaip. Bet nenukentėjusių nuo 2K – koronaviruso ir ypač karantino nedaug. Gal tik Seimo dauguma ir Vyriausybė įsivaizduoja, kad bus išlošę. Reitingai tą liudija. Kita vertus, lošimas iš meilės pavojingas. Jis visada su dviem galais. Čia buvo meilė, čia nėra.

Skaitydamas S.Zweigą, vaizdingai nupiešusį, kaip nerūpestingai atrodė paskutinė diena prieš Pirmąjį karą, bandžiau įsivaizduoti, o kaip atrodo diena, kai baigiasi karas. Filmai apie nugalėtojus netinka. Rytų ir Vidurio Europos tautos, įskaitant lietuvius, po didžiųjų XX a. karų džiaugtis neturėjo nė menkiausios dingsties.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigos turbūt net neužfiksavome – nauji karai vijo vienas kitą. O po Antrojo apskritai pasikeitė tik okupanto spalva. Tas karas mums truko tiek ilgai, kad dar ir dabar jaučiame jei ne materialines, tai psichologines jo pasekmes.

Karantino pabaiga, tiesa, gali kiek perdažyti juodą mūsų istorijos birželį. Po juodų kaspinų, skirtų birželio 14-osios trėmimams ir birželio 15-osios okupacijai, bent jau „Vikipedijoje“  galima įrašyti – birželio 17-ąją Lietuvoje baigėsi karantinas. Bet ir vėl – iš karantino išėjom,  ekstremalioji padėtis liko.

Ką sužinojom per tas 92 karantino dienas?

Kad šiame pasaulyje negali būti garantuotas dėl nieko, išskyrus mirtį ir mokesčius. Kad tas mūsų pasaulis, nepriklausomai nuo išmaniausių technologijų, yra pakabintas ne tik ant kompiuterio snarglio, bet dar ir ant nematomų virusų. Ar ne taip pat buvo ir XVIII a. pradžioje, kai maras galutinai nusinešė LDK didybę?

Kad žmogus planuoja uždarbį, pelną, atostogas, vestuves, o Dievas, jei ir nesijuokia, kaip esam įpratę kartais pasakyti, tai vis dažniau užjaučiamai palinguoja į mūsų pusę galva. Kad atsargų ir santaupų net ir taupiausiems gali pristigti – ką jau sakyti apie tuos, kurie, kaip tas pasakėčios žiogas, vasarą karštą pračirškė.

Sužinojom, kad vyresni žmonės gali būti išmesti iš jaunesniųjų draugijos ne tik iš piktumo, bet ir išskirtiniu rūpesčiu, kuris žeidžia ne mažiau.

Pabandyk dabar vėl aiškinti senjorams, kad nepasikliautų būsima pensija, palaikytų fizinę formą ir galvos šviesumą, siekdami išbūti rinkoje kuo ilgiau, jei kasdien tris kartus prieš nusičiaudėdamas į alkūnę kiekvienas valdžios pacukas, kiekviena krautuvė, kromelis ir autobusas rėkte rėkė: „Tau per šešiasdešimt, todėl nekišk niekur nosies!“

Ne blogo, tik gero norėdami? Kelias į pragarą, kaip žinoma, irgi gerais norais grįstas. Ar atstatysim kartų tarpusavio santykius? Kaip? Kada? Kai bus nukabinti visi „rizikos grupę“ stigmatizuojantys užrašai?

Niekas taip ilgai neišsilaiko, kaip laikini draudimai, užrašai. Mūsų smegenys – ne kompiuteris, kurį gali išvalyti nuo senų programų. Kuo daugiau trinamų failų galvose, tuo dažniau jie ateina į sapnus, mintis ir santykius.

Dar nenutuokiam, kaip tos 92 dienos, kurios sukrėtė pasaulį ir pakratė Lietuvą, įsispaudė į mūsų sąmonę. Bet karantinas baigėsi. Rytoj ne tik galime – turim švęsti gyvenimą. Net jei tai tik paliaubos, švęskim. Gal dar labiau.

Dalintis:

About Author

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.