Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Dalintis:

Daktaras Bahaa Alarbiedas šimtams tauragiškių tiesiogine to žodžio prasme savo darbu grąžino šypseną. O dabar Lietuvoj jau giliai šaknis įleidęs išeivis iš Sirijos įsodino europinę šypseną dar ir Vytauto-Prezidento gatvių kampui.

Ginčytis, žinoma, galima, bet dabar „Implanteros“ klinika, mano galva, yra gražiausias privatus pastatas mieste. Ne vienerius metus Stoties gatvėje veikusi Bahaa klinika prieš pat įžiebiant Tauragės eglę persikėlė į pastatą, kurio sieninė tapyba jau nuo vasaros glostė praeivio akį. Tad galėčiau sakyti, kad Kalėdos Tauragėje prasidėjo name su freskomis.

O tie, kurie „YouTube“ matė vaizdus iš klinikos atidarymo, turbūt sutiks, kad ir „Implanteros“ vidus tiesiog pakeri.s

Bet mane kur kas labiau sužavėjo paties Bahaa atidaryme pasakyti žodžiai: „Su nerimu ir baime atvykau į šį miestą ir nesitikėjau, kad taip šiltai būsiu priimtas į šią bendruomenę, o šis miestas taps mano namais.“

Pasakysiu banaliai, bet kitaip ir neišeina – jei kas nors pilką 1989-ųjų gruodį prieš Nepriklausomybės atkūrimą būtų bandęs jums išburti, kad priešais Kalvano parką (parko pavadinimas juk irgi tada būtų skambėjęs kaip stebuklas) po 30 m.stovės viena moderniausių šalyje chirurginio dantų gydymo, implantavimo ir protezavimo klinika, o jos savininkas siras ir dar vienas užsienietis chirurgas labai gražiai kalbės lietuviškai, kas būtų tuo patikėjęs?

Neįtikėtini pokyčiai. Kai palygini. Prieš 30 metų net vaikams dantis gręždavo be nuskausminimo. Nuskausminamieji būdavo skiriami tik aukštiems kompartijos pareigūnams spec. poliklinikoje.

Bet ir ta spec. poliklinika šalia „Implanteros“ dabar atrodytų kaip apleista buvusio kolchozo kontora. Ką ten Bahaa klinika. Praėjusią savaitę užsukau pasidairyti į Tauragės ligoninę. Iš praeities mano atsineštas rajoninės ligoninės vaizdas čia subyrėjo į šipulius.

Viskas tviskėte tviska. Šilta, jauku ir jokių ligoninės kvapų. Ligoninės vadovai su užsidegimu kalba apie plėtrą, būsimą priestatą.

Gyvenimeli, gyvenimeli, kumet to pabluogiesi, su ironija mėgdavo anais laikais kartoti mano motina. Tą jos ironiją kažkodėl prisiminiau skaitydamas apie tai, kad savivaldybė už 900 tūkst. eurų baigė atnaujinti miesto gatvių apšvietimą.

Mieste ir jo apylinkėse pakeista per 3,5 tūkst. šviestuvų. Išmanūs LED šviestuvai sunaudos dukart mažiau elektros. Miestas kasmet sutaupys po 100 tūkst. eurų. Tai ar ne per gerai tiek gerų žinių vienu metu tik viename mieste?

Prikandu lūpą. Pas mus juk neįprasta džiaugtis amerikoniškai, su šypsena per visą veidą. Kad nebūtų per gerai, skaitau piktoką atsiliepimą, kad „kai kur tie naujieji šviestuvai šviečia labai silpnai, o  Gedimino gatvės gale nuo viaduko visai nešviečia nuo vakar“.

Pasidaro ramiau. Juokauju, žinoma. Problemų turim ir dar paskolinti galim. Ilgai nespręstos, jos vis aštriau kyšo iš viešojo sektoriaus, kurio atpirkimo ožiais paversti mokytojai, gydytojai, slaugytojos, bibliotekininkės ir kultūrininkai.

Apie tai priminė poros valandų įspėjamąjį streiką surengę Skaudvilės ir „Versmės“ gimnazijų bei „Šaltinio“ progimnazijos mokytojai. Ar išgirdom juos? Be stipraus viešojo sektoriaus, kurį įgalinti globalaus kaimo iššūkiams sugebės tik išmanūs jo darbuotojai, vieną dieną gali įstrigti ir verslas, o paskui jį ir Lietuva.

Lyg tyčia Tauragės ligoninėje nugirdau, kad slaugytojas iš jos baigia išvilioti kariuomenės daliniai, siūlantys ir lengvesnį darbą, ir 300 eurų didesnę algą. Taip išeina, kad valstybė kai kur ima valgyti pati save.

Dalintis:

About Author

Rimvydas VALATKA

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Palikite komentarą