fbpx

Pilnas kampas Hubrisų

Dalintis:

Be jokios abejonės: jei skaitote penktadienio „kurjerį“ – esate vienas iš dviejų milijonų keturių šimtų penkiasdešimt tūkstančių ir dar keturių šimtų Lietuvos piliečių, kurie kitų metų kovo penktąją dalyvaus savivaldos rinkimuose.

Tačiau ar ką tik perskaitytame sakinyje pastebėjote loginę klaidą? (Klausiu ne apie tikslumą, kurį numatyti sunku, o apie klaidą!) Racionaliai mąstantys pastebėjo, nes pagal Lietuvoje (ir Tauragėje) susiklosčiusią nelabai gerą tradiciją balsuoti už vietinę valdžią (arba prieš ją) atvyksta ne daugiau nei pusė rinkėjų (2019-aisiais Tauragėje balsavo 48 procentai). Ir būtų naivu tikėtis, kad kovo 5-ąją  ateis daugiau.

Priežasčių nenagrinėsiu: geriau už mane jas žinote. Antra vertus, iki rinkimų likę mėnesiai jūsų pasirinkimus dar koreguos. Su nekantravimu laukiu tų – norinčių mus visus valdyti – diskusijų TV ekrane, nes tai pačios linksmiausios metų akimirkos. Daug niekų jie – viską mums žadėdami – privapa. Kaip yla iš maišo tuomet iš ekranų išlenda neišprusimas, nemokėjimas sakinio suregzti ir demagogija. Protingam atsirinkti nesunku. O ką daryti tam, kuris tik kaimyno ar žmonos nuomone tiki?

Oi, apie tuos – artėjančius rinkimus dar prisiskaitysite (žinoma, ir „Tauragės kurjeryje“). Tačiau šis rašinys – to norėčiau – gal įstrigs atmintin? Gal sužadins kritinį mąstymą? Ir – to dar labiau norėčiau – gal privers iki balsavimo apylinkės nueiti?

Pagrindinis tų nedalyvaujančiųjų motyvas visuomet tas pats: girdi, aš nesidomiu politika. Ta proga   „nesidomintiems“ – anekdotas iš šiandienos situacijos Rusijoje.

Priverstinius šauktinius veža į frontą Ukrainoje. Ir vienas jų klausia kito: „Gal žinai, kodėl mus – visai neapmokytus ir su sutrešusiais ginklais – tiesiai į mūšį veža?“ Kaimynas jam atsako: „Nežinau. Aš nesidomiu politika…“ Juokas pro ašaras.

O dabar skaičiukai: be juoko. Per praėjusius rinkimus į Seimą kandidatavo daugiau kaip 1700 piliečių, norėjusių tapti valdžia. Per rinkimus į savivaldybių tarybas norinčių mus valdyti buvo daugiau kaip… 14 000 (!). Ir dar priminsiu jums, Lietuvoje šiuo metu yra 24 veikiančios partijos (šešios skelbiasi likviduojamos, tačiau rusena). Kiekviena iš tų 24 (arba trisdešimties) partijų turi savo tarybą, valdybą ir dar mažiausiai 50–70 itin aktyvių partinių veikėjų. Sudėkime tuos skaičius. Ir pakraupkime: kiek daug norinčių mus valdyti ir būti mūsų viršininkais! Ir, žinoma, dalintis surinktais mokesčiais bei valstybės dotacijomis. Kas paneigs, kad Lietuva yra politikų šalis?

Ir štai dabar, kai jau pusę rašinio perskaitėte, išgirsite apie negirdėtą (kaip keista bebūtų, net politikams ir psichologams nežinomą!)… ligą. Jei švelniau sakyti – susirgimą. Toji liga (susirgimas) – skubu pranešti, nes tai svarbu – būdinga ne tik Lietuvai. Ji tarsi Covid‘as plinta visame pasaulyje. Bet rašoma apie jį – Hubriso sindromą – retai. Dėl suprantamos priežasties: nenorint „saviškiams“ pakenkti.

Viskas prasidėjo nuo mokslo: 2008-aisiais britų neurologas Davidas Owenas (kuris buvo ir Lordų rūmų narys) aprašė valdžioje esančių žmonių psichikos tyrimus. Ten daug sudėtingų apskaičiavimų ir formulių. O esmė – tokia: dalis valdžioje kiek pabuvusių žmonių įtiki savo išskirtinumu ir ima demonstruoti polinkį į didingumą ir visagalybę. Jie pasidaro nebepakantūs jokiai kritikai ir visiškai nutolsta nuo realybės. Savo išdidumą ir pasipūtimą jie dar papildo arogancija. Ir net per sekretores ar  atstovus spaudai pasidaro nebepasiekiami.

Neturime tikslo trumpoje penktadienio apžvalgoje varginti jūsų konkrečiais pavyzdžiais, nes tuos žmones – jei apturėjote bandymų į juos kreiptis dėl blogai nutiesto kelio ar nekokybiškų palaugų – jūs jau pažįstate ir žinote. Todėl tikėtina, kad dabar balsuosite už kitus. Bet stabtelkite. Paanalizuokite, ar tie – naujai pasirinktieji – neturi tokių pat – Hubriso sindrome aprašytųjų savybių. Štai jos.

Į pasaulį jie žvelgia tik kaip į savo sugebėjimų demonstravimo ir asmeninės šlovės siekimų sceną. Jie įsikalba ir tiki, kad išmano viską, ir reikia, kad paskutinis žodis būtų tik jų. Jie visuomet susirūpinę dėl savo įvaizdžio ir neina į tas vietas, kur jau atvykęs kitas viršininkas. Kiekvieną mažutėlį pasiekimą jie bando paversti savo didybės įrodymu. Kalba apie save trečiuoju asmeniu ir savo kalboje vartoja karališkąją formą „Mes“ (oi, kaip primena vieną nuolat per TV matomą personą!). Jie tiki, kad nėra atskaitingi visuomenei, nes juos įvertins tik… istorija. Arba Dievas. Jie praranda ryšį su tikrove, nes palaipsniui tampa izoliuoti nuo aplinkos ir pradeda gyventi tik savo susikurtame pasaulyje. Ir t.t.

Ir dabar jau pats laikas aplink save apsidairyti: užmiršti tuos artėjančius rinkimus ir suskaičiuoti, kiek piliečių, turinčių ką tik išvardytas savybes, yra netoli jūsų.

Kodėl netoli? Gal ir tolėliau: man pirmiausia galvon šovė tas iš valstybės-agresorės (pavardės stengiuosi nevartoti). O paskui jau ir arčiau: nes turime keletą „neklystančių“ ministrų. Ir keletą (o gal net keliolika?) neadekvačių Seimo narių. Kas juos išrinko? Žinoma, kad jūs, nes tada dar nežinojote, kuriam kampe tupi Hubrisas.

Projektas „Ties riba“

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą