Politika prostitucijos veidrodyje

Dalintis:

Šią savaitę įsižiebė diskusija, kuri profesija yra seniausia pasaulyje – politika ar prostitucija? Dingstį jai kilti suteikė socialdemokratų sprendimas nutraukti opozicinių partijų bendradarbiavimo sutartį. Mantas Adomėnas socialiniuose tinkluose ketino tai pavadinti prostitucija, bet susilaikė nuo šios profesijos atstovų įžeidinėjimo. Jei teisingai suprantu, jis pasipiktino, kad socialdemokratai buvo patenkinti, kai opozicijos lyderiu Seime buvo Julius Sabatauskas, o kai juo būti atėjo Gabrieliaus Landsbergio eilė, dėl galimybės uždirbti kelis reitingo taškus rinkimų tarpuvartėje bendradarbiavimą nusprendė nutraukti.

Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas LRT laidoje „Forumas“ pareiškė, kad „kiekvienas susitarimas yra simbolinis gestas“, bet sulaukęs Adomėno pašaipos apie tokią moralinę nuostatą papasakoti savo žmonai pritilo.

Akivaizdu, kad socialdemokratai išdavė savo partnerius Seime, bet tai nėra naujiena Lietuvos politikos istorijos padangėje. Prostitucijos apraiškų Lietuvos Seimuose būta ne kartą, paskutinis ryškesnis atvejis – žaliosios valstietės Agnės Širinskienės pardavinėjimas frakcijoms, lyg sekant socialinės žinutės, transliuotos LRT eteryje, perspėjimą  „Parduos kaip lėlę“. Ponią Agnę iš pradžių nupirko, paskui grąžino, nežinoma, kiek iš tokios prekybos uždirbo valdantieji.

Panašus elgesys vadinamas politine prostitucija, nors joje dalyvaujantieji tai perverčia pragmatiškumu ir sklindantį nemalonų kvapą pridengia šūkiu – „Tėvynės labui“.

Rinkimų į Seimą sezonas prasidėjo aukšta priešpriešos nata. Spėlioti, kas rudenį sudarys koalicijas ir formuos Vyriausybę, šiandien yra tuščias reikalas. Žinau, už ką nebalsuosiu artėjančiuose rinkimuose, nes manau, kad tarp politikos ir prostitucijos negalima dėti pragmatiškumo ženklo.

Politinio lauko suaktyvėjimas sufleruoja artėjančio karantino pabaigą ir naujų iššūkių puokštę. Kad ir kaip ambicingai daugiau nei prieš mėnesį buvo pristatytas ekonomikos gelbėjimo planas, realybe jis dar nevirto. Biurokratijos kumpliaračiai ir nepasitikėjimas verslu sustabdė garsius pareiškimus apie penkių milijardų eurų pagalvę. Paramos verslui ir piliečiams maišas atrišamas labai lėtai ir šykščiai, baisu, kad žadėtas trauklapis daugeliu atveju mirštantiesiems nebepadės, nes delsta, bijota, nepasitikėta.

Neatmesčiau prielaidos, kad valdančioji dauguma, premjeras ir ministrai bijo procesus spartinti, mat prisimena savo pačių inicijuotas širinskienių ir jakeliūnų komisijas tirti buvusių atsakingų valstybės tarnautojų veiklą krizės akivaizdoje.

Tačiau abstrakčių kaltinimų grėsmė netrukdo siekti asmeninės gerovės: premjero akį turėtų glostyti ilgėjantys šviežio asfalto metrai pakeliui namo, Aurelijus Veryga turėtų vis šyptelėti, nes kojų pirštų nebeužtenka suskaičiuoti, kiek gerų dalykų padarė buvusiai darbovietei – Kauno klinikoms. Ministras turėtų tikėtis ten kažkada  grįžti, jei tik etikos sargai nesutrukdys.

Sutrukdyti gali ir kita priežastis. Karantino metu visose gydymo įstaigose buvo sustabdytos arba pristabdytos planinės operacijos ir tyrimai. Kai kuriomis ligomis sergantiesiems toks sprendimas buvo lygus mirties nuosprendžiui. Niekas nepasikeitė ir šią savaitę, pasiteiravus, kada galima atlikti tyrimus, sulaukiama vienodo atsakymo – pasibaigus karantinui. Skirtingai nei JAV, Lietuvoje visuomenės teisinės žinios ir tradicijos ginti savo interesus nėra gilios, bet nenoriu nė pagalvoti, kiek ieškinių dėl laiku nesuteiktos pagalbos gali sulaukti ministerija, t.y. valstybė…

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.