fbpx

Prezidento pažadas patriarchui

Dalintis:

Praėjusią savaitę kelis kartus gūžtelėjau pečiais. Pirmą kartą, kai per LRT žinių reportažą iš kažin kokio ūkininko išgirdau, kad sovietmečiu gaminti traktoriai mažiau „dyzeliuko“ naudojo nei modernūs dabartiniai vakarietiški. Siužeto autorė platesnio konteksto nepateikė, todėl perklausiau kelių pažįstamų ūkininkų. Nelabai ką daugiau sužinojau, nes nė vienas jų nedirbo su sovietine technika, todėl nesiėmė lyginti sąnaudų ir pastebėjo, kad dažnas suabejoja, ar vairuotojai degalų ir šiandien į kairę nenupila.

Internete rasta informacija irgi nelabai pagelbėjo, nes sovietinių traktorių apetitas matuotas litrais per valandą, o dabartinių – litrais, reikalingais suarti hektarą žemės (dar priklauso – molį, priemolį ar juodžemį noragas verčia). Taigi galiu pasakyti tik iš savo patirties – prieš 30 metų vairavau automobilį „Moskvič 412“. Jis šimtui kilometrų „valgė“ apie 10 litrų benzino, po jo teko vairuoti gal šešis vakarietiškus automobilius, kurie nebuvo žymiai taupesni, bet nė už ką nenorėčiau vėl sėsti prie „moskvičiaus“ vairo, net jei pigesnio kuro gaučiau.

Minėtame siužete ūkininkas skundėsi dėl to, kad valdžia svarsto, ar nereikia žemdirbiams sumažinti iš visų piliečių kišenės remiamo dyzelino kiekio skyrimo. Abejoju, kad prieš rinkimus valdantieji tokio žingsnio imtųsi, bet kiekvienais metais jau nebenustembu girdėdamas žemdirbių raudas – tai sausra, tai lietūs, tai šalnos ar karščiai derlių niokoja, o jei jau grūdų užderėjo iki soties, pasaulinės rinkos geros kainos nesiūlo. Trumpiau tariant – tik vargas ir ašaros yra nuolatinis žemdirbio palydovas. Kaip kasmet milijonais savo turtus padidina pažangiausias žemdirbys-politikas Ramūnas Karbauskis, telieka retorinis klausimas ir tegu žali kryžiai Naisių piliakalnį puošia.

Kitą kartą antakius kilstelėjau, kai prezidentas Gitanas Nausėda išėjo iš prezidentūros ir apkabino profesorių Vytautą Landsbergį, kuris čia su keliais bendražygiais ragino prezidentą neišduoti Lietuvos ir nepirkti elektros iš Astravo atominės elektrinės. Prezidentas, apkabinęs profesorių, pažadėjo, kad prezidentūroje niekada nebus priimti Lietuvai nepalankūs sprendimai. Scena jautri ir galbūt verta net dailininko teptuko – „Jaunojo prezidento pažadas patriarchui“, tik kas spręs, kurie sprendimai palankūs Lietuvai, o kurie – ne?

Po Valstybės gynybos tarybos posėdžio aiškiau netapo, kokios politikos ir taktikos laikysis Lietuva derybose su baltarusiškai rusiškos elektros užsigeidusiais latviais. Vieną sako energetikos ministras, kitą – užsienio, pastarasis griežtai laikosi pozicijos nesiderėti su latviais: jei jie nori obuoliauti su rusais, tai tegu tą ir daro. Teisingai pastebėjo Albinas Januška, kad mes deramės su savo derybininkais, kuris jų svarbesnis. O man tenka konstatuoti, kad Lietuvą valdė ir valdo ne politikai, o energetikai, kurių noras gerai uždirbti visada yra „didžiausias ir tvarus valstybės interesas“.

Tokioje įelektrintoje situacijoje vis dažniau pasigirsta kalbų apie antrąją viruso bangą ir vėl sugrįšiantį karantiną. Pikti liežuviai mala, kad jo žūtbūt reikia valdantiesiems, nes taip būtų išlaikomas dėmesys, o premjeras su Aurelijumi Veryga dieną naktį neišnyktų iš žydrųjų ekranų. Nenorėčiau tuo tikėti, juolab tokia strategija būtų itin rizikinga: virusas nepavaldus politikų norams. Pasižiūrėjus, kaip sveikatos apsaugos ministrui nepavyksta normalizuoti sveikatos gydymo įstaigų darbo, dar vienas chaosas galėtų tapti liūdna pabaiga rinkimuose į Seimą.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą