Pro gryčios langą į dangų

Dalintis:

Nėra dienos, kad neišgirstum: tai įeis į mūsų istoriją. Jo vardas liks istorijoje. Dar sako, kad štai ES lyderių susitarimas dėl trilijoninių paskolų, krepšininko metimas ar rašytojos romanas įrašė naują ryškų puslapį į istoriją – pasaulio, meno ar bent krepšinio.

Net kalbos liapsusą iš to nartaus noro viską sukišti į istoriją turim. Komentatoriai springdami šaukia, kad štai šito vaikino sviesta ietis ar diskas perrašė istoriją. Veltui aušintum burną, kad šiaip jau dori žmonės rašo istoriją, o perrašinėja tik tokie šmikiai, kaip Stalinas, Hitleris, Putinas.

Nesąmonė visa tai. Mes tik įsivaizduojam, kad tas ar kitas įvykis, iškilus kūrėjas ar generolas liks istorijoje.

Joje, toje istorijoje, XXI a. tiesiog nebeliko vietos. Istorija dabar – kaip tie Registrų centro rūsiuose apsemti svarbiausi Lietuvos serveriai. Informacijos – terabaitų terabaitai. Bet vaistininkei ir notarui vis tiek rodo error. Istorija perpildyta.

Kiek iš dabartinių rašytojų, aktorių, režisierių, tapytojų pateks į Lietuvos istoriją? Rašytojų kasmet vis daugiau. Gi skaitytojų lieka tiek pat. Čia geriausiu atveju. O juk vienų galvos sensta, jie apleidžia šią ašarų pakalnę. Kiti gi ima tik tai, kas tinka jų geidulingiems XXI a. kūnams ir maištingai jaunųjų dvasiai. Tie pralekia ferariais pro maironius, žemaites, putinus, vaižgantus.

Kai buvo įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas ir Vaižgantas pakviestas skaityti lietuvių literatūros istorijos kurso, tos istorijos, be Donelaičio ir dar kelių, buvo tiek, kiek rašančių žmonių Vaižgantas pažinojo asmeniškai.

Per šimtą metų nuo Vaižganto paskaitų pradžios lietuviškai prirašyta šitiek romanų. Kiek žmonių prisimintų mano jaunystės metais gerais rašytojais laikytus Paukštelį, Sirijos Girą, Lankauską, Mikelinską, Sluckį su Bieliausku ir jų vidinius monologus, netgi reto talento Radzevičių ir jo „Priešaušrio vieškelius“?

O juk visi jie rašė geriau už tuos, kuriuos Vaižgantas įtraukė į Lietuvių literatūros istoriją. Bet jie jau išsitrynė iš mūsų atminties, nors kai kurie jų yra gyvi ar mirė tik prieš kelis mėnesius.

Kiek iš jūsų be „Vikipedijos“ pagalbos išvardytų Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios signatarų, tarpukario ministrų pirmininkų, kariuomenės kūrėjų generolų, partizanų, pagaliau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vardų? Ar pavyktų prisiminti bent tris Tauragės Sąjūdžio lyderius?

Kas tokie buvo ir kokią reikšmę valstybės raidai turėjo tokie politikai, kaip Pakalniškis, Kunevičienė, Šleževičius, Abišala, Šarkinas, Lionginas, Skrebys ar Muntianas? O juk jie veikė, pačiose aukštybėse buvo beveik vakar.

Mąstau: gal todėl mūsų karai dėl paminklų ir aikščių tokie aršūs, visus įtraukiantys, kad istorijos diske liko labai mažai laisvų gigabaitų? Vis dėlto koks moralas, išvis ar yra jis?

XXI a. žmogus gyvena vartotojų visuomenėje. Vartotojų visuomenė yra perpildyta. Daiktų. Muzikos. Iškilių personų. Žvaigždžių. Žvaigždučių. Koncertų. Renginių.

Tai kaip tu, žmogau, gali tikėtis, kad kas nors įeis į istoriją iš namų, kuriuose per daiktus ir žvaigždes perlipti nebeįmanoma? Gal ir nebelipkim per jėgą? Kad ir kaip neteisinga tai atrodytų, ji, ta mūsų istorija, turi beveik visus didžiuosius. O mes tiesiog gyvenam. Ir dar patogiau nei dauguma tų didžiųjų gyveno.

Ar to maža? Galiu pridėti dar vieną pliusą. Pripažinę, kad turim tik labai ribotų šansų, jog mūsiškių metimai, romanai ir dailininkų drobės, ką jau kalbėti apie Seimo sprendimus, įeis į istoriją, gausime, jog ir didybės manija mums negresia susirgti.

Dalintis:

About Author

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.