fbpx

Pro langą į dangų

Dalintis:

Kelinta diena sninga. Akys laukė akinamo sniego baltumo. Aną žiemą tik kartą patyriau tą baltumo išsipildymą. Dabar net pačiam nesitiki, kad tai nutiko Tauragėje. Sniegas ir laukimas – lyg ir nėra jokio ryšio. Bet jei ne gausus snygis, apie laukimą nebūčiau susimąstęs.

Turbūt todėl, kad laukimas yra vienas stipriausių žmogaus jausmų. Galima sakyti, amžina būsena. Nepriklausomai nuo amžiaus ir sugedimo laipsnio, laukimas persmelkia mūsų asmeninį, šeimos ir socialinį gyvenimą. Poetiškai kalbant, visų mūsų gyvenimai plaukia laukimo laivu.

Kalinys skaičiuoja dienas iki išeis į laisvę. Lukašenkos ir Putino režimų baudžiauninkais paversti Baltarusijos ir Rusijos žmonės laukia laisvės ir teisingumo. Vaikai laukia, kol užaugs. Jūreivių ir emigrantų žmonos laukia grįžtančių vyrų. Nėščia moteris laukiasi kūdikio. Tėvai – vaikų per šventes. Laukiam Kalėdų ir Naujųjų metų, o po to Prisikėlimo.

Žiemą – vasaros ir atostogų. Kol esam jauni – kiekvieno gimtadienio. Net kai patys gimtadienių nebelaukiame, giminės ir draugai laukia mūsų jubiliejų. Nemėgstamą darbą dirbantis žmogus laukia penktos vakaro, o ypač penktadienio.

Menki tie mūsų laukimai. Ne apie tokius Šv. Rašte pasakyta, kad „Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems“. Bet tokie malonūs. Ypač dabar. Turbūt nerasi dabar Lietuvoje žmogaus, kuris nelauktų pandemijos ar bent karantino pabaigos.

Man nereikia atostogų, net ir vasaros. Ypač, kai taip gražiai drebia babos kąsniais – taip tirštą riebų sniegą vadindavo mano kaime. Laukiu penktadienio vakarienės restorane, kur padavėjas Linas paklausia „įpilti kaip visada?“ ir priduria „šiandien turime“.

Mokiniui įgrisusi mokykla tapo svajonių laivu. O kaip būtų gerai nuėjus į pakyrėjusį darbą ir su kolegomis tiesiog išgėrus kavos. Kada galėsiu tiesiog nueiti į kirpyklą? Laukimas beveik kaip haliucinacijos nuo ilgo žiūrėjimo į kompiuterio ekraną apninka.

Ką čia apie kitus. Man nereikia atostogų, net ir vasaros. Ypač, kai taip gražiai drebia babos kąsniais – taip tirštą riebų sniegą vadindavo mano kaime. Laukiu penktadienio vakarienės restorane, kur padavėjas Linas paklausia „įpilti kaip visada?“ ir priduria „šiandien turime“.

Laukiu neįpareigojančio pašnekesio prie alaus bokalo su atsitiktinai gatvėje sutiktais pažįstamais. Sutikčiau susitikti net su nepakenčiamais, nuolat limpančiais vampyrais, dėstančiais eilinę sąmokslo teoriją ir ryjančiais tavo laiką. Net išsunkiančios paskaitos universiteto auditorijoje dabar, skaitant paskaitas per kompiuterį, atrodo kaip Druskininkų sanatorija su baseinais ir purvo voniomis.

Neseniai čia rašiau, kad neprotinga gyventi, skaičiuojant dienas. Atsiimu tuos savo žodžius. Nors labai dažnai laukti yra skaudu, bet žinau ir kitą aforizmą – laukimas padidina malonumą.

Galų gale, o kas mums dabar belieka?

Tikriausiai kažką girdėjote apie tokią S.Becketto pjesę „Belaukiant Godo“. Mistiškas taip ir nepasirodančio Godo laukimas įkūnija dviejų valkatų viltis, nors šis nieko tikra jiems  nepažadėjo. Laukimas atspindi amžiną mūsų išganytojo laukimą.

Sėdim dabar kaip tie Becketto valkatos Estragonas ir Vladimiras. Tik ne po medžiu, o prie kompiuterių ir televizorių. Su kuriais jau įpratom ginčytis taip, kaip televizinės absurdo pjesės „Naša Raša“ personažas Beliakovas, ir laukiam.

Ko sulauksim? Kada?

Kažkas su viltimi – vakcinos. Kažkas jau sulaukė. Kažkas persirgo. Becketto pjesėje greitai paaiškėja, kad Godo nėra gerietis. Jis piktas ir kerštingas. Kažkas paskubom palaidojo nuo kovido mirusį tėvą, brolį, motiną ar jauną sūnų. Tūkstančiai prarado darbus. Šimtai žmonių, dešimtmečiais kūrę šeimos verslus, svarstę, kaip čia perdavus juos vaikams, sulauks bankrotų.

Kartais gavimo momentas nėra toks saldus kaip pats laukimas. Bet taip gražiai sninga. Balta.

Dalintis:

About Author

Rimvydas VALATKA

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Palikite komentarą