fbpx

Pro langą į dangų

Dalintis:

Nusprendžiau šį kartą parašyti apie sprendimą. Neslėpsiu: priimdamas tokį sprendimą, pasidaviau aplinkos spaudimui. Kas kelios minutės telefonas išmeta po žinią apie sveikatos ministro Arūno Dulkio sprendimą sustabdyti skiepijimą „AstraZeneca“ vakcina. Ministro sprendimą peikia kas netingi. Aš – ne išimtis.

Merai sako, kad ministro sprendimo žala bus neatitaisoma. Prezidentas išvis puolė kaip vanagas paukštelį: ministras diskreditavo skiepijimo kampaniją. Ne paslaptis, kad Prezidentas savo patarėjams buvo pasakęs, jog Arūnas Dulkys ministru taps tik per jo lavoną.

Proga atsiteisti. Tik negali ginčytis. Nuo šiol kiekvienas ministro teiginys apie skiepijimąsi bus sutinkamas įtariai: o ką pasakysi po pietų? Taip, ne, o kaip jums patogiau, nėra gera politika net tarp sodo bendrijos kaimynų, o čia visos tautos vakcinacija.

Ministrą peikia gydytojai, mokslininkai, viešųjų ryšių žmonės. Net Prezidentūroje jį atstovėjusi premjerė – kieta: „Buvau įsitikinusi, kad nėra jokio pagrindo tokiam sprendimui“.
Antradienį prieš pietus ministras dar visaip gyrė „AstraZeneca“, o po keleto valandų bac ir sustabdė skiepijimą „AstraZeneca“. Užuot leidęs ta vakcina skiepytis tiems, kurie, nepaisydami gandų gandelių, to nori (pats mielai būčiau pasiskiepijęs), ir niekuo dėl to nerizikuodamas, tik uždirbdamas ryžtingo politiko balų, ministras supasavo.

Kuo žmogus iškyla aukščiau, tuo didesnė sprendimo kaina.

Pasidavė spaudimui. Supanikavo, kad 11 ES šalių sustabdė vakcinaciją Oksfordo universiteto mokslininkų išrastais skiepais. Įsimušė įvartį į savo vartus. Taip nutinka, kai sprendimas yra tik dėl viso pikto. Kai galvoji vienaip, o nusprendi priešingai.

Kai įsikalbi su žmonėmis apie politikus, devyniais iš dešimties atvejų visi stato ant proto ir išsilavinimo, čia dažniausiai matydami didžiausią nacionalinės politikos bėdą. Dievas A.Dulkiui abiejų davė ir dribtelėjo. Kas tada yra sprendimas, kad šito per mažai?

Pasak Lietuvių kalbos žodyno, apgalvotas nusistatymas ir pasiryžimas. Gerą sprendimą lemia ne intelekto koeficientas. Emocinis intelektas ir, be abejo, stuburas. Klausimas, kiek tu gali atlaikyti spaudimą – esminis, ar imtum krepšinį, ar komentaro rašymą, ką jau kalbėti apie verslą ir politiką, kur stuburas – viskas. Na, beveik viskas.

Pasirinkimas tarp gero ir dar geresnio – retas variantas. Ypač per pandemiją, kai tenka rinktis tarp blogo ir dar blogesnio: ar leisti numarinti viešbučių ir restoranų verslus, ar geriau numarinti dešimt kartų daugiau žmonių nei miršta dabar?

Kuo žmogus iškyla aukščiau, tuo didesnė sprendimo kaina. O jei dar ant tavęs rėkia, reikalauja, grasina, gąsdina ir, negana to, stinga laiko sprendimui apsvarstyti?

Savisaugos instinktas politikui sufleruoja rinktis sprendimą dėl viso pikto. Kad tik kas neatsitiktų. Reikia tvirto stuburo, kad pasirinktum ryžtingą ir visuomenei naudingą sprendimą vietoj sprendimo-širmos, už kurios bent trumpam galėsi pasislėpti.

Politika – žiauri pamotė. Turi nuolat pasirinkti, už ką tu ir dėl ko tu eini. Kažkada būdamas Aukščiausiojoje Taryboje mačiau daug be galo protingų, išsilavinusių vyrų ir moterų, kurie be balso pritardavo kvailesnių už save sprendimams. Nors galvodavo priešingai.

Koks mano sprendimo parašyti apie sprendimą viršuždavinys? – paklausite. Tikrai ne ministrui pasmerkti. Ministras ir taip gavo su magaryčiomis. Pandemijai pradėjus skaičiuoti antruosius ir gali būti dar ne paskutinius metus, šiai Vyriausybei teks priimti daug kietų, ryžtingų sprendimų. Vargas mums, jei vietoj jų gausim pakaitalą „kad tik kas neatsitiktų“.

Dalintis:

About Author

Rimvydas VALATKA

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Palikite komentarą