Pro langą į dangų

Didysis penktadienis. Sielvartingiausia krikščionio diena metuose. Kad ir kaip suktum, Didysis penktadienis yra apie pralaimėjimą. Kristus-žmogus miršta ant kryžiaus. Miršta ne kaip karalius. Kaip paskutinis nusikaltėlis. Tarp dviejų latrų, pats tokiu pat latru susirinkusios minios laikomas.

Gal ir klystu, bet net ir pietistas, giliausiai tikėjimą išgyvenantis žmogus, Didįjį penktadienį pasąmoningai stumia nuo savęs. Kalėdos ir ypač Prisikėlimas – kas kita.

Pergalė mūsų kultūroje yra viskas. Po Seimo ar Prezidento rinkimų surengtos apklausos visada rodo, kad nugalėtoją palankiai vertina kur kas daugiau žmonių nei jis gavo balsų realiuose rinkimuose. Niekas nenori tapatintis su pralaimėtoju.

Didysis penktadienis – lyg priminimas, kad blogis nugali kasdien, o gėris – tik iš principo. Kada nors neapibrėžtoj ateity. Todėl ir stumiame tą mintį tolyn. Gyventi reikia čia ir dabar.

Simonas-Petras triskart išsigina Kristaus. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą su kiekvienais metais vis daugiau gavosi „pogrindininkų“. Juo labiau tolstame nuo Kovo 11-osios, juo daugiau turim fariziejų-burbėtojų, stovėjusių Baltijos kelyje.

Mes nemėgstame pralaimėti. Net gavę į skudurus sausai, nenorim to pripažinti.

Mes nemėgstame pralaimėti. Net gavę į skudurus sausai, nenorim to pripažinti. Vienas toks ką tik Seimo mandatą padėjęs veikėjas prieš kelerius metus po kiekvienų prakištų rinkimų toliau įkyriai tvirtindavo, kad jo partija laimėjo dar vienus rinkimus.

Kažkada seniai ieškodamas, ką antrosios Velykų dienos rytą pasakyti Žinių radijo klausytojams, savo bibliotekos užkaboryje radau stačiatikių kunigo-mąstytojo Aleksandro Menio knygą „Nuo Kalėdų iki Velykų“.

Nežinantiems priminsiu, kad jis gimė žydų šeimoje, bet apsikrikštijo valdžios uždraustoje cerkvėje ir buvo tapęs sovietų imperijos pabaigos kartos dvasios tėvu. Klausytis jo pamokslų plūdo žmonės iš visų imperijos pašalių. Mirė kankinio mirtimi. Jo patykojo einančio į cerkvę ir užkapojo kirviu.

Tėvo A.Menio žodžiai irgi apie pralaimėjimą.

„Žemiškasis Jėzaus Kristaus gyvenimas, Jo neilgas mokymas pasibaigia krachu, didžiausia tragedija, giliausia nesėkme, nes Jo mokiniai (kaip, beje, ir kiekvienas žmogus) tikėjosi įveikti blogį, – jie norėjo išorinės pergalės, troško išorinės galybės, – rašo Aleksandras Menis. – Bet štai tas, kuriam lenktasi, į kurį žiūrėta su didžiausia pagarba, drauge su dviem piktadariais prikaltas prie kryžiaus ir virš jo prikalta lentelė su pasityčiojančiu užrašu.

Mokiniai, kurie žinojo Jėzų turint tokių antgamtinių galių, sėdi užsidarę namuose, juos apėmusi baimė, neviltis, gilus nusivylimas, kad visa sėkmės istorija taip baigėsi: „Jie užsirakino ir tylom tūnojo tarsi stabo ištikti. Manau, kad jie apie nieką nekalbėjo, sėdėjo tylėdami, ir tai nebuvo paprastas gedulas mirus artimam žmogui. Čia buvo apraudama viso gyvenimo svajonė, visos viltys, viskas, ko jie tikėjosi sulaukti to nuostabaus, bet paklydusio žmogaus dėka“.

Ar ne taip pat – užsirakinę ir niekur neidami – štai jau ketvirtą dešimtmetį tyliai užsidariusi sėdi ir nemaža dalis mūsų žmonių? Laisvės viltis užkėlė lūkesčius, o po to pasipylusios natūralios nesėkmės ir sunkios laisvės lygtys daugybę žmonių privertė užsidaryti – gedėti.

Kaip tada Jėzaus mokiniams, taip ir mums visko reikia čia ir dabar. Šiandien, kai baigiasi penktasis antrojo karantino mėnuo, ne tik ta dalis, kuri visąlaik jautėsi kaip Utenos „Juventus“ treneris Ž.Urbonas po rungtynių su Vilniaus „Rytu“, dauguma aprauda savo uždarymą. Kaip mums nusibodo tie, kurie vis primena, kad greitai tik katės dauginasi.