Pro langą į dangų

Kiek etikečių esam prilipdę kaimyninėms ir kitoms tautoms, galvoju žvelgdamas pro savo langą. Tie arogantiški, anie vieningi, treti pedantiški, ketvirtiems tik biznis galvoj, penkti paskutiniai latrai. O mes, lietuviai, štai nuo amžių amžinųjų esam aniuolai. Jei ne dvesianti kaimyno karvė ar degantis namas, žinoma.

Svarstau ne šiaip sau neturėdamas kur pragaišinti laiko. Lyginu pasidėjęs prieš akis statistiką, kiek kuris miestas ir rajonas paskiepijo senjorų.

Pirmoji mintis, kad mes, lietuviai, šiaip jau tokie vienodi, nepriklausomai net nuo išsilavinimo, turto cenzo ir gyvenamosios vietos, su tais pačiais nušokimais nuo bėgių, bet štai atsiverti skiepų žemėlapį ir matai, kad gretimų rajonų mentalitetas – lyg iš skirtingų planetų.

Atmetus miniatiūrines Neringos ir Birštono savivaldybes, kurios pagados nedaro, antradienį pirmavo Jurbarko rajonas. Skiepą buvo gavę 2925 iš 5708 jurbarkiškių, peržengusių 65-erių ribą.

Skaičius, žinoma, ne kosminis. Žinant, kad vakcinacija pradėta dar prieš Naujuosius, priešingai, norisi ūdyti tiek valdžią, tiek ir senjorus, kurie, kaip ir mokytojai, daug kur neskubėjo pasinaudoti proga nebepriklausyti nuo koronaviruso ir atsitiktinumo malonės.

Priežasčių, kodėl skiepo negavo nė pusė senjorų – nors vežimu vežk. Vienur gal žmonių nepavyko rasti. Kitur gal žmogui nepavyko atvažiuoti iki skiepijimo punkto. Neprisideda prie sėkmingos vakcinacijos ir tai, kad medikams vėluoja pinigai už papildomą darbą. Na, ir, žinoma, pažeme kaip zarino dujos slenkanti Kremliaus finansuojama gelsva antivakserių propaganda, dėl ko šimtai mokytojų ir senjorų atsisakė „AstraZeneca“.

Bet net ir arkliui aišku, kad tiek antivakserių propaganda, tiek nusiteikimas prieš „AstraZeneca“ turėtų veikti daugmaž vienodai bet kuriame Lietuvos taške. Pagal bendrą sugedimo laipsnį.

Pasirodo, nieko panašaus.

Pasiklausęs mano pasvarstymų apie skiepijimo netolygumus, bičiulis Lukas Pileckas, kuris kažkada darbavosi su manimi vienoje redakcijoje, užklausė Jurbarko PSPC, kiek vakcinų jie neišnaudoja.

Nė kiek, atsakė jam daktarai. Jurbarkas išskiepija 100 proc. tiek, kiek gauna. Įskaitant „AstraZeneca“. Sutriauškia kaip voverė griliažinius saldainius ir išsižioję laukia dar. Skiepytų ir savaitgaliais, bet negauna skiepų.

Kodėl kitur „AstraZeneca“ lieka tūkstančiais, o Jurbarke ji sueina visa?

Kodėl kitur „AstraZeneca“ lieka tūkstančiais, o Jurbarke ji sueina visa? Kodėl Jurbarko rajone eilės reikalaujančių ir laukiančių skiepo, o net Vilniuje ir užsiregistravusieji skiepytis savanoriai ima ir neateina? Buvo kažkurią čia dieną Jurbarkas gavęs daugiau nei planuota „AstraZeneca“ buteliukų, tai suskiepijo akimirksniu.

Kas su Jurbarko žmonėmis yra kitaip? Gal čia geriau komunikuojama? Kažin. Turbūt ir buvusiu pasieniu su Vokietija bei paveldėta kontrabandininkų drąsa nepaaiškinsi, nes Tauragės rajonas tada lenktų visus, bet senjorų skiepijimo rezultatas čia – tik 2987 iš 8015.

Išties smalsu pasidarė, kodėl jurbarkiečiai lietuviai yra sveikesnio proto, labiau pasitiki mokslu ir medicina nei kitų miestų ir rajonų lietuviai.

Būtų smagu, jei kas padėtų įminti paslaptį. Ypač dabar. Kai nerašytas valdžios kontraktas su visuomene taikant griežtą karantiną baigėsi. Išsikrovė baterija, ir jokie draudimai nebeįkraus.

Vienintelis dalykas, ko iš Vyriausybės gali reikalauti žmonės, yra tai, ko prašo jurbarkiškiai – duokit greičiau skiepą tiems, kurie jo nori, nebešokinėkit apie tuos, kurie maivosi ir atsikalbinėja. Skiepas – tai laisvė veikti. Kas per 13 mėnesių to nesuprato, tekaukinėja sau toliau.