Seimo rinkimų šimtadienis

Iki rinkimų į Seimą liko šimtas dienų. Politinėms partijoms pernelyg trumpas laiko tarpas ką nors prasmingo nuveikti, bet per daug ilgas nesusimauti, ypač valdančiosioms.

Sociologinės apklausos rodo, kad į kitą Seimą pateks – dešinės flange Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir Lietuvos liberalų sąjūdis, kairėje karaliaus valstiečiai žalieji ir socialdemokratai, o Darbo partija turėtų šlietis prie daugiau balsų laimėjusiųjų.

Bent taip rodo reitingai, panašia nata juos komentuoja politologai. Tik prognozės ne visad išsipildo. Daugiau nei prieš ketverius metus mažai buvo abejojančių, kad Liberalų sąjūdis pirmuoju smuiku grieš ir Seime, ir Vyriausybėje, bet jo lyderis sudegė su degtinės dėžute, prigrūsta grynųjų (garsiai prasidėjęs procesas iki šiol nebaigtas).

Vėliau visi pergalę rinkimuose žadėjo tuomet dar neskilusiai Socialdemokratų partijai. Bet auksiniai šaukšteliai buvo slidesni nei banano žievė: reitingai žemyn nučiuožė žaibišku greičiu ir niekas nesiaiškino, tiesa tai ar melas ir kas viešųjų ryšių šaukšteliais arbatą su degutu maišo.

Po pirmojo rinkimų turo dauguma prognozavo, kad konservatoriai su žaliaisiais valstiečiais formuos valdančiąją koaliciją: Gabrielius su Ramūnu sudarys saldžiąją porelę, kuri valstybę ves reformų ir proveržio keliu. Visas prognozes niekais pavertė antrojo turo rezultatai, Gabrielius su Ramūnu iki šiol nedraugauja ir patvirtina taisyklę, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, čia tiktų ir posakis, kad prie kortų nėra nei draugų, nei giminų.

Žalieji valstiečiai tikisi ir vėl apsėsti valdančiųjų kėdes. Tai geriausiai rodo ne garsūs pareiškimai, o bandymas teisiškai nustatyti, kad valstybės įmonių valdybose išnyktų nepriklausomi nariai.

Taigi prognozės yra slidus dalykas, nors dabar joms metas kiek palankesnis – prieš ketverius metus rinkiminiame lauke žaidė dar vienas stiprus ir nenuspėjamas faktorius – prezidentūra. Šiemet jos vaidmuo neatrodo toks ryškus, nors specialiosios tarnybos visada turėtų jausti, iš kur vėjas pučia.

Gitanas Nausėda kojas prezidentūroje lyg ir apšilo, bet tik po rinkimų matysime, ar jo ambicijos yra didesnės nei tik užimti prezidento postą.

Žalieji valstiečiai tikisi ir vėl apsėsti valdančiųjų kėdes. Tai geriausiai rodo ne garsūs pareiškimai, o bandymas teisiškai nustatyti, kad valstybės įmonių valdybose išnyktų nepriklausomi nariai. Taip kitąmet mažiau klausimų kiltų, kur kieno keliukas buvo išasfaltuotas, kur dirba giminės ir kur guli partijos kasa.

Kodėl tokiame kontekste prezidentas palaimino Rimanto Sinkevičiaus kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus, turbūt žino tik artimiausia jo aplinka.

O Lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga, regis, tiki reitingais, todėl susisiekimo ministras skuba asfaltuoti viską, kas turi ryšį su Trakų ir Vilniaus rajonais, juolab, kad ir premjeras tokia veikla patenkintas. Kai Kelių direkcijos vadas paniurnėjo, buvo išmestas lauk be jokių skrupulų. Kol prisiteis grąžinimą į postą, asfaltas jau bus atšalęs, o kompensacijas mokės ne koks Narkevičius, o visi mokesčių mokėtojai.

Konservatoriai ir liberalai jau pristatė rinkiminius sąrašus ir programas, socialdemokratai – sąrašą. Galbūt sąrašus rinkėjai ir nagrinėja, o programas retas skaito. Todėl žalieji valstiečiai niekur neskuba – jų programą šiuo metu sudaro du punktai: viskas, kas valstybėje vyksta gerai,  yra Ramūno ir Sauliaus nuopelnas, o dėl viso kito kalti konservatoriai ir liberalai. Programa aiški ir suprantama rinkėjui, bet turi kelis trūkumus. Gerų darbų ne itin daug, o jei Aurelijus Veryga ir toliau ignoruos faktą, kad pas gydytojus ir po karantino patekti yra misija neįmanoma, partijos populiarumas dardės žemyn ir šimtas dienų gali skaudžiai prailgti.