fbpx

Skaitykime ir mąstykime

Dalintis:

Nepamenu, prieš kiek metų teko redaguoti straipsnį, kuriame tuometinis koncerno „Achemos grupė“ vadovas Bronislovas Lubys pasakė, kad jis, nesvarbu, kokių pažiūrų būtų, gerbia tautos valią ir visada gerbs žmogų, kurį piliečiai išrinko į prezidento postą. Gal klystu, bet, regis, jis tuomet kalbėjo apie prezidentą Rolandą Paksą.

Nebuvau didelis Rolando Pakso gerbėjas, todėl truputį ironiškai žiūrėjau į tokį pareiškimą. Tik vėliau susimąsčiau, kad savo valstybės institucijomis privalome pasitikėti, nesvarbu, kas užima vieną ar kitą postą: esame laisvi pasirinkti ir išrinkti, ne esmė, kurių politikų pusėn kryptų mūsų simpatijos.

Šie atsiminimai iškilo dabartiniam prezidentui praėjusį trečiadienį vetavus įstatymo pataisas, pagal kurias nepasiskiepiję darbuotojai turėtų patys susimokėti už privalomus testus nuo COVID-19.

Seimas nesutiko su prezidento veto ir toliau svarstys, ar darbuotojai nuo gruodžio turės patys susimokėti už testus. Net opozicija, kurios prievolė – kritikuoti valdančiuosius, šį kartą vieningai nestojo ginti prezidentūros.

Demokratija suteikia teisę kritikuoti, jei matau, kad sprendimai nėra patys geriausi, nesvarbu, kam jaučiu simpatiją. Gerą pusmetį, o gal ir daug ilgiau, visuomenė mato priešpriešą tarp prezidentūros ir Vyriausybės rūmų, tarp prezidentūros ir Seimo. Idealiu atveju visi valstybės krumpliaračiai turėtų judėti vienu ritmu, bet taip nebūna. Iš esmės visi prezidentai su premjerais pasimatuodavo galiomis. Valdas Adamkus, kiek pamenu, Gediminą Vagnorių iš posto išprašė, Algirdas Brazauskas su Adolfu Šleževičiumi irgi ne visuomet draugiškai arbatą gėrė. Dalia Grybauskaitė retai Algirdą Butkevičių medumi vaišino, o su Sauliumi Skverneliu dažniau telefonu kalbėjosi nei į Daukanto gatvės rūmus priimdavo.

Nežinau, ar galiu vertinti objektyviai, vis teigiami vertinimai linkdavo prezidentų pusėn, o šiandien atrodo, kad Gitano Nausėdos aplinka tuščiai kirviais mosuoja ore. Valstybė yra piliečių susitarimas. Jei dauguma sutarė skiepytis ir skiepijasi, kodėl ji turėtų mokėti už to nenorinčiųjų daryti veiksmus?

Sąžiningai moku mokesčius ir ima pyktis, kad jie keliauja įvairių sąmokslo teorijų kūrėjams. Ne švietimo reformai, ne sveikatos apsaugos pertvarkai, o kažkokiam mistiniam antivakseriui.

Tarp asmeninio lauko ir atsakomybės kitų piliečių atžvilgiu yra skirtumas. Jei manome, kad skiepai yra blogis, nesiskiepykime, tik tuomet nevaikščiokim po parduotuves ir nebūkime platinančiais užkratą. Auginkime bulves ir daržoves savo darže, čiobreliais gydykimės nuo plaučių uždegimo ir tuberkuliozės – mirsime jauni, bet sveiki.

Šaržuoju ir žinau, kad kažin, ar galiu ką pakeisti nenorinčiųjų skiepytis galvose. Visgi norėčiau, kad išsilavinę, aukšti, gražūs valstybės vadovai ne Briuselio podiumu dalytųsi, ne apie būsimas kadencijas galvotų, o mirguliuotų visuose TV kanaluose, ragindami skiepytis. Kad ir ką galvotume, šiandien tikime, jog tai teisingas kelias.

Buvo laikas, kai nuo tuometinio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos nuolatinių pasisakymų apie bet ką imdavo pykinti, bet gal jo požiūris buvo teisingas?

Nėra vieno sprendimo, kuris sustabdytų pandemiją, nėra kardo, kuris perkirstų sunkų mazgą, bet pacituosiu „Verslo žinių“ straipsnį, nes jis man atrodo teisingas.

„Nevalia ignoruoti komunikacijos indėlio. Net jei tai atrodo paskutinis darbas, kurio reikia imtis. Nes teisingai sustyguota – ne gąsdinanti, o skatinanti, ne bauginanti, o kviečianti susimąstyti ir imtis sprendimų komunikacija galėjo ir tebegali būti dar vienas, kad ir labai mažas sraigtelis“. Mąstykime.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą