Teisingas rašinys

Pokalbio su skaitytojais sėkmę paprastai lemia keletas gudrybių: tai turi būti įdomi, mažai girdėta ir pamokanti istorija. Kitas kelias – į visuotinai žinomą tiesą pažiūrėti… nauju kampu. Idant prelegentą nustebintumėte. Penktadieniais jis to tikrai laukia. Tad dabar ir pateiksiu keletą senų tiesų. O kiek vėliau – ir naują požiūrį į jas.

Atsimenate? Duona, aptepta sviestu, ant žemės visuomet nukrenta apteptąja puse. O jei kažką pametei, tai rasi tik paskutinėje apieškotoje vietoje. Ir dar: eilė prie kitos kasos (prie kurios jūs nestovite) visuomet juda greičiau. Ir, žinoma, jei pasakai „tai užtruks tik minutę“, teks pridėti dar penkiolika. Ir panašūs dalykai kartojasi gyvenime, moksle ar net meilės reikalus tvarkant. Tai dėsniai.

Nelabai aišku, kada jie atsirado, kas juos išrado ir gyveniman paleido. Bet jie mus kasdien lydi. Kartais supykdo. Kartais prajuokina. Retkarčiais susimąstyti paskatina. Dėsnis – tai taisyklė ar principas, nusakantis, kaip kažkas vyksta ar bent jau turėtų vykti. Dėsniais, visiškai apie tai nemąstydami, gebame paaiškinti, kaip veikia pasaulis. Dažnai dėsnis – valstybės nustatyta taisyklė. Ar net gyvenimo principas.

Neabejoju: aukščiau pateiktieji dėsniai ne vienam girdėti. Ir net knygas su vadinamaisiais Merfio dėsniais ne vienuose namuose rastume. Bet paskaitėm – ir giliai lentynon įkišom. Nes, girdi, tai vienkartinis reikalas. Bet gal ištraukim? Nes (cituoju svarbų dėsnį) „kiekvienas veiksmas turi pasekmę“… Ką tik pateiktos tiesos įrodymas būtų toks: piliečio, turinčio Merfio pavardę ir rašančio protingas bei juokingas tiesas, nėra. O jo „dėsnius“ aprašė A.Blochas, H.Rousonas, N.Sparkas ir kiti. Ir tie fantastiniai bei juokingi dėsniai tikrai nieko bendro neturi su rimtųjų mokslavyrių nustatytaisiais. Bet jei laiko surasite, pastudijuokite ir vienus, ir kitus. Galvas jie tikrai prašviesins.

O toliau – po to, kai jums priminsiu vieną kitą „rimtąjį“ dėsnį, jau galėsim ir papramogauti bei pasilinksminti, nes penktadienis gi! Bet dabar – rimtieji.

Veik neabejoju, kad retas mūsų, jei savo mokslus yra baigęs kažkada, beprisimintų Niutono ar Omo dėsnius. Na, gal Archimedo dar atmena. O masės tvarumo? Žinoma, kad daug mažiau apie pastaruosius nei apie paklausos dėsnius girdėjo. Bet prekybininkams gi būtina juos žinoti! Ir ne vieną turbūt nustebins jiems primintas Engelio dėsnis. Sunku bus patikėti, bet taip yra: didėjant pajamoms, išlaidų maistui dalis (procentais)… mažėja. Galite paskaičiuoti ir patikrinti.

Labai smalsiems ir susidomėjusiems: nemažą indėlį į pasaulinę dėsnių skrynią yra įdėję ir Lietuvos mokslininkai. Nuo K.Būgos (kirčio atitraukimo dėsnis) iki J.Kubiliaus (tikimybinė skaičių teorija) dėsnio. Kitus susiraskite patys, nes dabar laikas proto mankštai.

Tuoj įsitikinsite, kad tie visuotinai priimti dėsniai (nesvarbu, kad apie juos niekada nė pagalvoję nesate) jūsų gyveniman taip pat yra įsirėžę. Ir net nuolat kartojasi. Pirmasis tarp tokių – Pareto dėsnis, taikytinas versle, moksle ir net santykiuose. Jis skelbia, kad 80 procentų rezultatui pasiekti pakanka 20 procentų pastangų. Argi ne taip?

Smagus (ir kolektyvams naudingas?) yra Parkinsono trivialumo dėsnis, skelbiantis, kad dažniausiai diskutuojame apie nesvarbius dalykus. Komanda dvi valandas ginčijasi dėl logotipo spalvos, o milijoniniam biudžetui apsvarstyti pakanka 10-ties minučių.

Neužginčysite ir „stebėtojo dėsnio“, nes žmonės, vos sužinoję, kad yra stebimi, ima elgtis kitaip. Panašu net ir kvantinėje fizikoje: matavimai pakeičia detalės būseną.

Kažkada esu rašęs ir apie Mandelos efektą, kai didelė žmonių grupė „prisimena“ įvykius, kurių niekada… nebuvo.

Ir dėmesio! Naudingas kiekvienam mūsų Folklando dėsnis. Jis suformuluotas taip: jei sprendimui priimti nepakanka informacijos, tai ir nepriimk! Laukimas suteikia aiškumo ir leidžia išvengti klaidų.

Priminsiu dar ir Bader-Meinhofo dėsnį: kai sužinai kažką naujo – žodį, vardą (ar įsigyji naują automobilį), pradedi jį matyti visur, nors tai ir nepadažnėja.

Ir dar vienas visuotinai persekiojantis dėsnis: darbas užpildo visą jam skirtą laiką. Jei užduočiai turi savaitę, darysi savaitę. Jei turi dieną – padarysi per dieną.

Politikus ir žurnalistus sieja Streisando dėsnis: bet kuris bandymas slėpti informaciją ją tik dar labiau išplatina. Kuo labiau draudi, tuo žmonėms įdomiau.

Ir pagrindinis – nuolat besikartojantis (ne tik Lietuvoje, bet ypač Lietuvoje): žmonės organizacijoje paaukštinami iki… nekompetencijos. Ir tuomet gerai dirbantis specialistas tampa prastu vadovu.

O jei vadovaučiausi Aristotelio dėsniu, pasakyčiau, kad šis rašinys arba teisingas, arba ne, nes, anot Aristotelio, ir vienokiu, ir kitokiu vienu metu jis būti negali.