Nelaimėsim!

Dalintis:

Aišku, daug smagiau pasijustumėt, jei pavadinimo gale prikabinčiau klaustuką. Tuomet sakytumėte, kad… gal kada nors, gal po dvidešimties metų… Bet ne. Gerosioms permainoms dvidešimties nepakaks. Čia – apie „Euroviziją“ ir pergalę joje.

O dabar teks priminti, kad „Eurovizija“ – tai ne koncertas salėje. Tai televizinis projektas, egzistuojantis jau 64-erius metus. Kai Lugane (Šveicarija) ji prasidėjo, Lietuvoje buvo 4 ar 5 televizoriai, bandantys pagauti Maskvos (Klaipėdoje – ir Švedijos) transliuojamą programą. Po metų – kai radosi LTV – ją Lietuvoje jau matė 30 (!) pačių turtingiausių arba itin geras bei nomenklatūrines pareigas užimančių televizorių turėtojų.

Tai tiek tos istorijos. Bet ne apie ją šiandien. Tęsiam šneką apie „Euroviziją“, kurioje estams ir latviams jau pasisekė, o mums – ne. Ir dar tikrai ilgai nepasiseks. Ir – visai ne apie muziką čia kalba, o apie… draugus ir nedraugus. Teks juos suskaičiuoti.

Galit prieštarauti, galite ginčytis, bet tiesa yra viena: kai pats už savo valstybę balsuoti negali, tai imi dairytis draugų. Pirmosios į pagalbą Lietuvai – jei tikėtume tuo, ką laikraščiai rašo – turėtų ateiti Baltijos valstybės. Bet neateina. Nes mes patys nedraugaujam su jomis. Beveik prieš metus (2019-ųjų balandį) ne kas kitas, o premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad latviai ir lietuviai yra visiškai ne broliai, o tik konkurentai. Antradienį pasakė, o ketvirtadienį visi Lietuvoje jau buvo tai pamiršę. Bet nepamiršo to – iki pat šios dienos – latviai. Su estais – dar paprasčiau: na, nesidomi jie mūsų peršama brolyste. Nes turi daug artimesnį giminaitį – suomį. Estai ir suomiai visuomet vieni kitus remia. Ir jei paklausite Taline (arba net ir Vilniuje) gyvenančių, kurį draugą vakarienei pakviestų – tą, dvasiškai turtingesnį, ar tą, kurio piniginė pilnesnė – atsakymas yra aiškus: ne dvasinės brolystės laikais gyvename!

„Eurovizijos“ (ne muzikos, bet „Eurovizijos“) teoretikai jau senokai balsavimą dainų konkurse skaldo į blokus: iš anksto numatoma, kas už ką balsuos. Pasitvirtina tai beveik 80-čia procentų.

Atskira – didelė ir sunki – yra šneka apie rusus. Ypač tuos, kurie vis plačia rusiška krūtine atsidūsta („Ach, Pribaltika!) ir su nostalgija prisimena Palangą ar net Zarasų paežeres. Ir jokie jie ne putinistai: normalūs žmonės yra rusai. Savo Rusiją mylintys ir autokratinės valdžios nekenčiantys. (Jau teisiate mane? Tuomet sakau: yra ir ten, ir mūsuose visokių). Bet nenutolkim nuo „Eurovizijos“. 2019-aisiais Lietuvos televizijos žiūrovai daugiausia balų – 12 – skyrė Rusijos dainininkui. Nes patiko. Lietuviškoji žiuri – bijodama kaltinimų prorusiškumu sulaukti – išsigando: Sergejui Lazarevui skyrė… vieną balą! Žinoma, komisija už žiūrovus apie muziką ir jos tendencijas tikrai žino daugiau. Bet ar tikrai dvylika kartų daugiau? Ar būtume – jei kitaip būtume balsavę – ir mes sulaukę rusiškų balų? O gal gėda juos gauti? Geriausiai į šiuos klausimus atsako Izraelis: jo gyventojai tam pačiam S.Lazarevui skyrė maksimalius balus. Ir – tokius pat gavo atgal.

„Eurovizijos“ (ne muzikos, bet „Eurovizijos“) teoretikai jau senokai balsavimą dainų konkurse skaldo į blokus: iš anksto numatoma, kas už ką balsuos. Pasitvirtina tai beveik 80-čia procentų. Visuomet viena kitą palaiko Vikingų imperija – Skandinavijos valstybės. Balkanų šalių bloke – balsavimas toks, kad prieš kevertą ar penketą metų konkursas pašiepiamai imtas vadinti „Balkanovizija“. Dar yra Pirėnų ašis (Ispanija, Andora). Dar yra anglakalbės – Jungtinė Karalystė, Airija, Malta. Jau dabar galite užsirašyti: šiemet Roterdame moldavai balsuos už rumunus (ir atvirkščiai), Juodkalnja – už Serbiją (ir atvirkščiai), Graikija – už Kiprą (ir atvirkščiai), o Azerbaidžanas už Turkiją (ir atvirkščiai).

O už mus kas? Lenkai – tikrai ne. Ir mes už juos – nors Prezidentas labai stengiasi – taip pat ne. Na, Ukraina balsuos už mus. Šiek tiek – Gruzija. Bet šito į finalinį dešimtuką patekti tikrai nepakaks.

Žinau, kad ne visiems tokios mintys patinka. Ir apie muziką čia per mažai. Taip yra todėl, kad apie „Eurovizijos“ lietuviškąją muziką dar tikrai rašysim. O dabar dar pastaba apie lietuviškai euroviziškus – bet tikrai ne lietuviškus – žodžius. Dainuoja visi angliškai. Daininkų vardai (pseudonimai) – tokie, dėl kurių su lietuviškąja kalbos komisija tektų teismuose bylinėtis. Ir – negi pyksi dėl to? Gi didžioji dalis lietuviškojo Vilniaus parduotuvių vardų – angliški. 40 procentų Lietuvos naujagimiams duodamų vardų –  taip pat angliškos kilmės. Komisijos nariams – lietuviams – tai neužkliūva. Beveik neužkliūva. Nes vienintelis tos komisijos narys – kažkada aukštą šeštąją vietą su grupe „Skamp“ „Eurovizijoje“ iškovojęs Viktoras Diawara (augęs Malyje, gyvenęs Vokietijoje ir Airijoje) vis dėlto prasitarė, jog gaila, kad per visą dviejų valandų LRT atrankinio turo transliaciją jis taip ir neišgirdo lietuviškų dainos žodžių. Dainuoti lietuviškai tapo gėda? Nemadinga?

Vardan objektyvumo: negaliu teigti, kad mūsų – lietuviškoji „Eurovizijos“ atranka yra bloga. Realios kandidatės į nugalėtojus Monique daina „Make Me Human“ „YouTube“ jau peržiūrėta beveik 80 tūkstančių kartų.

Dalintis:

Palikite komentarą