fbpx

Pasivaikščiojimai po Tauragę

Dalintis:
Visada dėmesingai skaitau Rimvydo Valatkos straipsnelius ir stebiuosi, kokios įdomios mintys kyla vilniškiui, klajojančiam Bažnyčių gatve. Tad mąstau: jeigu aš, tauragiškis, paklajočiau po visą Tauragę, o ne viena gatve, gal ir man kas šautų į galvą? Sumanyta – padaryta. Vaikštau, dairausi. Dieną, antrą. Ir… Matau neblogą namą, užrašą ant jo. Tik tas užrašas kažkoks keistas, nelietuviškas. Kadangi, be lietuvių kalbos, susigaudau rusiškai, šiek tiek vokiškai ir neblogai žemaitiškai, nusprendžiu, kad tas užrašas anglų kalba.

Kiek pašnipinėjęs įsitikinu, kad ten lankosi moterys, norinčios būti gražesnės. Tad kam atokiame provincijos mieste, kur užsieniečių mažiau nei žmogus turi pirštų, tas užrašas svetima kalba? Kas nors pasakytų, kad tai iš kvailumo, bet aš su tuo kategoriškai nesutinku, nes žmogus, įsukęs tokį verslą, privalo būti gana protingas.

Deja, žmones puola ligos, ištinka negalios, kamuoja įvairūs kompleksai. Nesvetimas ir nevisavertiškumo kompleksas, kai asmuo save suvokia prastesniu (nors taip nėra) už kitus (šiuo atveju užsieniečius) ir ima kopijuoti jų gyvenimo būdą, pamėgdžioti elgseną, gėdijasi savo kalbos bei papročių. Tad kiek tokių asmenybių klaidžioja tarp mūsų? Čia nepakaks, klaidžiojant po Tauragę, suskaičiuoti svetimybes, nes sakoma, kad šis kompleksas vienaip ar kitaip jaučiamas daugelyje mūsų. Jo požymiai dažnai gali sukelti tik šypseną, bet kai nevisavertiškumo kompleksą turintys piliečiai įsitaiso valdžios struktūrose, ima byrėti graudžios ašaros. Ir kibsiu šį kartą į  įstatymų leidyklą – Seimą.

Dažnas Seimo narys, teikdamas įstatymo ar pataisos projektą, pabrėžia, kad taip daroma kai kuriose vakarų šalyse. Lyg ir nedidelė bėda, kad mūsų išrinktasis tesugeba nusirašinėti, bet nevisaverte, nesugebančia tvarkytis pagal savo papročius bei kultūrą jis paskelbia visą tautą. Nors žinoma, kad Čiukotkoje kviečiai, o Lietuvoje bananai niekada neaugs, laikomasi to principo ir peršami svetimos kultūros daigai. Geriausiai tai iliustruoja seimūnės D.Šakalienės parengtas Vaikų teisių apsaugos  įstatymas. Kadangi ponia Šakalienė gerai žinojo analogišką Norvegijos įstatymą, tai tiesiog perkėlė jį į mūsų šalį. Rezultatas – kibirai išlietų ašarų, šimtai traumuotų vaikų ir šeimų. Minėta ponia neatkreipė dėmesio į „smulkmeną“: prie to įstatymo (Barnervarne) norvegai ėjo daugelį metų ir manau nesuklysiu pasakęs, kad „Barnevarne“ yra norvegų tautos atgaila už savo nusikaltimus prieš vaikus.

Truputis istorijos. 1940 metais, vokiečiams okupavus Norvegiją, daug vyrų pasitraukė iš šalies. Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, apie 60 000 norvegių turėjo kontaktų su vokiečių kariškiais. Pasibaigus karui, iš tų merginų buvo žiauriai tyčiojamasi, o jų vaikai tiesiogine prasme buvo žalojami ir fiziškai, ir morališkai. Beje, tų motinų, kurių daugelis jau kapuose, vyriausybė atsiprašė tik 21-ajame amžiuje.

O dabar, bent mintyse pabandę suskaičiuoti tokius nusirašinėtojus, kopkime į mūsų šalies olimpą – prezidentūrą, kai šių rūmų šeimininkė buvo Dalia Grybauskaitė. Mūsų šalis, kad atsikratytų energetinės priklausomybės nuo Rusijos, išperkamosios nuomos pagrindu Norvegijoje užsisako naują plaukiojantį suskystintų dujų terminalą. 2014 metais mūsų prezidentė krikštija jį garbingu NEPRIKLAUSOMYBĖS vardu, bet šis vardas kažkodėl užrašomas angliškai (beje, karinio jūrų laivyno visų laivų lietuviški pavadinimai užrašyti lietuvių kalba). Ir dar viena „mažytė“ smulkmena. Terminalas nudažytas Rusijos vėliavos spalvomis: balta-mėlyna-raudona. Kas tai? Atsitiktinis dviejų aplinkybių sutapimas ar subtilus pasišaipymas iš „nevisavertės“ tautos? Aiškumo dėlei pavartykime Rūtos Janutienės knygą „Raudonoji Dalia“. Abejoti knygoje esančiais faktais neverta, nes kitaip autorė ne pakartotinius leidinius organizuotų, o Panevėžio moterų kalėjime lėlėms rūbelius siūtų. Savo tautą gerbiantis vadovas būtų pareikalavęs bent mėlyną spalvą pakeisti žalia, o dabar Klaipėdos uoste plūduriuoja Rusijos trispalvė, subtiliai besišaipanti iš tautos, kuri už tą vaizdelį kasdien moka po 115 tūkstančių eurų. Na, o pabaigai linksmesnė istorijėlė.

Sugriuvus sovietų sąjungai, grupelė prakutusių verslininkų nuvyko į Paryžių. Užėjo į kavinę pasistiprinti. Bet kaip susikalbėti su oficiantu, jei nė vienas nemoka prancūziškai? Vienas mandresnis pasikviečia padavėją ir užsako: „..la šnicelių, la salotų, la alaus“. Ir ką? Padavėjas viską atneša, visi nustebę, gudruolis pasipučia, o padavėjas: „la š… būtumėt gavę, jei aš nebūčiau iš Plungės“.

Gryna tiesa, kad kalba ir tautiečiai yra brangiausias turtas ir jei to nevertinsime patys, negerbs mūsų ir svetimi.

Edvardas KOCHAS

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą