Nežinau, ar tai, ką dabar perskaitysite, galima laikyti sensacija, tačiau faktai kalbės patys už save. Ir pirmiausia – dvi pavardės.
Gimė neturtingoje Taurogeno žydų šeimoje
Vokietijos Ulmo mieste gimusio Alberto Einšteino pristatinėti tikrai nereikia. Vokietijos ir JAV fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją. A.Einšteino masės ir energijos ekvivalentiškumo formulė E = mc2, išplaukianti iš reliatyvumo teorijos, kartais vadinama „pačia populiariausia formule pasaulyje“. Jo mokslinė veikla taip pat padarė didžiulę įtaką mokslo filosofijai. A.Einšteinas taip pat nemažai nuveikė kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais jis gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.

Maksas Talmejus. Wikipedia nuotrauka
O štai žydų ir lietuvių kilmės amerikiečių oftalmologas Maksas Talmejus (Talmey) ir daugumai tauragiškių, ir apskritai didžiajai Lietuvos žmonių daliai bus bemaž negirdėtas. O juk jis – to paties A.Einšteino dėstytojas, supažindinęs jį su gamtos mokslų ir filosofijos sritimis bei knygomis, sulaukęs didelės sėkmės gydant kataraktą bei nuopelnų pagalbinių kalbų srityje.
Na ir kas, pasakys koks nors „Tauragės kurjerio“ skaitytojas, nežinojau aš to Makso iki šiol ir toliau be jo laimingai gyvensiu. Ar mažai pasaulyje tokių garsenybių?.. Ir apskritai, kodėl turėčiau juo domėtis, ką jis bendra turi su Taurage?
Gal ir teisus būtų tas skaitytojas, nes šiais informacijos pertekliaus laikais visko žinoti tikrai neįmanoma. Jeigu ne viena, tiesiai pasakysiu, sensacinga detalė – Maksas Talmejus 1869 metais (be šios datos, klajoja dar dvi – 1867 m. ir 1868 m.) gimė neturtingoje Taurogeno žydų šeimoje… Tiesa, gimė kita – Talmudo – pavarde. Buvo jauniausias iš keturių vaikų – be jo, augo broliai Bernardas ir George bei sesuo Johanna. Ir buvo reto proto bei gabumų žmogus. Sulaukęs aštuoniolikos, laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis.
Sąsajos su Lietuva
Alberto Einšteino gyvenimą ir veiklą tyrinėjanti Vilniaus universiteto dėstytoja, fizikos mokslų daktarė Mažena Mackoit-Sinkevičienė kaip mažiau žinomą faktą akcentuoja tai, kad A.Einšteino biografijoje galima aptikti ir lietuviškų pėdsakų: mokslininko gyvenime ir darbuose buvo reikšmingi du lietuvių kilmės asmenys.
Pirmasis – Aleksote, Kaune, gimęs žydų kilmės matematikas Hermanas Minkovskis. Jis dėstė A.Einšteinui universitete Ciuriche, taisydavo jo formules. Remdamasis H.Minkovskio įžvalgomis apie erdvėlaikį, garsusis fizikas ir sukūrė bendrąją reliatyvumo teoriją.
Antroji svari figūra, pasak dr. M.Mackoit-Sinkevičienės, buvo iš Raseinių kilęs Aleksandras Sachsas, Nacionalinio banko patarėjas ir geriausias tuomečio JAV prezidento Franklino Ruzvelto draugas.
Bet šiandien aš mėginsiu įrodyti, kad buvo dar ir trečiasis iš Lietuvos, negana to, iš Tauragės, kilęs žmogus, rimtai įtakojęs didžiojo genijaus gyvenimą.

14-metis Einšteinas (1894 m.). blog.nli.org.il nuotrauka
Pažintis su Albertu Einšteinu
Maksas Talmejus (vis dar Talmudas) buvo 21-erių, kai pirmą kartą susitiko su Luitpoldo gimnazijos (dabar vadinamos Alberto Einšteino gimnazija) trečiosios klasės mokiniu, dešimčia metų jaunesniu Albertu Einšteinu. Maksas tada studijavo mediciną Vokietijoje, Miuncheno universitete, ir tapo būsimojo pasaulinio garso mokslininko mentoriumi (mentorius – pagal Odisėjo bičiulio ir jo sūnaus Telemacho auklėtojo Mentoro (gr. Mentor) vardą, – patarėjas, mokytojas, auklėtojas, gyvenimo palydovas, – red.).
Penkerius metus, nuo 1889-ųjų iki 1894-ųjų, M.Talmejus pagal seną žydų paprotį – šeštadienio pietumis dalytis su vargingiau gyvenančiais ješivos moksleiviais – buvo Einšteino šeimos savaitės pietų svečias. Einšteinai tradiciją šiek tiek pakeitė, kviesdami ne moksleivį, bet medicinos studentą, ir ne šeštadieniais, o ketvirtadieniais. Studentas Maksas atsirado Einšteinų namuose kaip reta pačiu tinkamiausiu laiku – Albertas buvo to kritinio amžiaus, kai prasideda asmenybės formavimasis. 21-erių metų studentas ir dešimtmetis paauglys diskutuodavo Albertą Einšteiną dominančiomis temomis, o taurogeniškis Maksas atnešdavo jam daugybę populiarių mokslinio pobūdžio knygų, paskatinusių būsimosios legendos susidomėjimą mokslu ir matematika. Tarp jų buvo ir iliustruotos serijos „Populiarios gamtos pažinimo istorijos“ knygos, apie kurias A.Einšteinas kalbėjo, kad „skaitė šias knygas sulaikęs kvėpavimą“. Dvidešimt vieną nedidelės apimties tomą, kur ypatingas dėmesys skiriamas fizikos ir biologijos ryšiams, parašė Aronas Bernšteinas. Jis labai detaliai atspindėjo įvairius to meto mokslinius eksperimentus, atliekamus Vokietijoje.
Vėliau Albertas su didžiuliu entuziazmu ėmėsi vokiečių materialisto L.Biuchnerio knygos „Jėga ir materija“, beje, dar 1902 metais J.Šliūpo išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Čikagoje. Ji labai paveikė A.Einšteino mąstyseną. Mokykloje ir gimnazijoje pasaulio ir gyvybės atsiradimo klausimai buvo aiškinami remiantis Šventojo rašto kanonais. O štai Biuchnerio knygoje visas šiuolaikines atradimų žinias jungė bet kokio religinio prado neigimas ir materialus pasaulio aiškinimas.
Maksas Talmudas (būsimasis Talmejus) padėjo Einšteinui dar labiau gilintis į matematikos paslaptis, atnešęs geometrijos vadovėlį likus dvejiems metams iki tol, kai mokiniai šią discipliną pradėdavo mokytis gimnazijoje. Vėliau A.Einšteinas pavadino šį vadovėlį „mažąja geometrijos biblija“. Po daugelio metų, skaitydamas paskaitą Oksforde, A.Einšteinas pastebėjo: „Jeigu Euklidas nepajėgė įžiebti jums jaunatviško entuziazmo, vadinasi, jūs negimęs būti mokslininku“.
Sužavėtas A.Einšteino pasiekimų, studentas medikas žengė toliau ir supažindino trylikametį Albertą su filosofijos pagrindais bei muzikos pasauliu.
„Aš patariau jam perskaityti I.Kantą“, – vėliau prisiminė Maksas. Jo dėka Kantas tapo mėgstamiausiu būsimo genijaus filosofu, o „Grynojo proto kritika“ atvedė į Davido Jumo, Ernsto Macho ir kitų realybės pažinimo problemas aptariančių autorių kūrinių studijas.
Pasak išeivio iš Taurogeno Makso, „paprastam mirtingajam nesuprantami Kanto darbai atrodė aiškūs“ jaunajam Einšteinui. Daugelis tų knygų buvo laikomos pagrindiniais šaltiniais savo tematikoje, ir kiekviename susitikime A.Einšteinas parodydavo mentoriui tą savaitę išspręstus uždavinius.
Kaip vėliau prisiminė M.Talmejus, paauglys A.Einšteinas greitai pranoko savo mentorių matematikos ir fizikos srityse, o jų diskusijos persikėlė į filosofiją: „Jau netrukus, vos po keleto mėnesių, jis buvo išstudijavęs visą vadovėlį. Po to ėmėsi aukštosios matematikos…“
Albertui puikiai sekėsi matematika ir jis netrukus ėmė lenkti savo bendraamžius. Būdamas dvylikos, per vieną vasarą savarankiškai išmoko algebros ir Euklido geometrijos, atrado Pitagoro teoremos originalų įrodymą, pradėjo savarankiškai mokytis integralinio ir diferencialinio skaičiavimo, o keturiolikos jau buvo juos įvaldęs. Jausdamas aistrą geometrijai ir algebrai jaunasis A.Einšteinas buvo įsitikinęs, kad gamta gali būti suprantama kaip „matematinė struktūra“.
„Tai buvo simpatiškas tamsiaplaukis vaikinukas, – vėliau kalbėjo apie A.Einšteiną M.Talmejus (vis dar tas pats Talmudas). – Jo ypatingas intelektas leido aptarinėti su juo klausimus, toli išeinančius už jo amžiaus vaikų interesų ribų… Per visus tuos metus nepastebėjau, kad jis būtų skaitęs kokią nors lengvo turinio knygelę. Nemačiau jo ir bendraklasių ar bendraamžių draugų kompanijoje“.
Po daugiau nei keturiasdešimties metų, 1931-aisiais, Maksas Talmejus pasakojo „New York Times“ žurnalistui: „Nors tarp mūsų buvo vienuolikos metų skirtumas, berniukas turėjo tokių gabumų ir žinių troškimą, kad buvo lengva susikalbėti. Paskolinau jam daug savo mokslinių knygų, o su jų turiniu jis susidorodavo per kelis mėnesius. Vieną neįprastai sunkų matematinį tekstą perskaitė per du mėnesius, o suaugusiems studentams tai pačiai užduočiai reikia metų“.
Maksas taip pat kalbėjo, kad Albertas „taip susidomėjo matematika ir fizika, prieštaravo mokyklos taikomiems metodams ir, nutaręs, kad laikas ten švaistomas tuščiai, atsidėjo savišvietai“.
Netrukus jaunuolis apie mokslus išmanė daugiau nei jo mentorius.
Kadangi mokslai, ypač tikslieji, sekėsi gerai, neturėdamas vidurinio išsilavinimo A.Einšteinas 1895 metais bandė įstoti į universitetą, bet neišlaikė pagrindinės stojamųjų egzaminų dalies (nors labai gerai išlaikė matematikos ir fizikos egzaminus). Per metus įgijo vidurinį išsilavinimą ir 1896 metais įstojo į Federalinę politechnikos mokyklą Ciuriche, kurią 1900 metais baigė.
1894 metais M.Talmejus baigė mediciną Miuncheno universitete, o A.Einšteinas tais pačiais metais persikėlė į Milaną. Vyrų draugystė nutrūko septyneriems metams. Jie susitiko tik 1902 metais Berne, Šveicarijoje, ir po to – vėl po vienuolikos metų.
Taurogeniškiai broliai Amerikoje
1894-aisiais M.Talmejus kartu su vyresniuoju broliu Bernardu emigravo į JAV ir Niujorke vertėsi medicina, daugiausia oftalmologija. Jis daug prisidėjo prie medicinos praktikos, Einšteino kūrybos populiarinimo ir tarptautinių kalbų kūrimo. Būtent Amerikoje taurogeniškis pasikeitė pavardę iš Talmudo į Talmejaus. Jo ir A.Einšteino santykiai atgijo, kai pastarasis lankėsi, o vėliau persikėlė į JAV.
Taip pat Taurogene 1862-aisiais gimęs Bernardas Talmejus, 1892 metais baigęs medicinos studijas tame pačiame Miuncheno universitete, buvo ne mažesnis eruditas, puikiai išmanęs medicinos reikalus ir daug rašęs medicinos klausimais. Studijų metais jis kurį laiką svarstė ir apie psichiatrijos specializaciją, nors, kaip parodė vėlesni gyvenimo metai, teko išbandyti įvairias bendrosios praktikos sritis. Tai jis, būdamas Einšteinų šeimos gydytojas, supažindino jaunesnįjį brolį su Albertu Einšteinu. Pirmaisiais XX dešimtmečiais Bernardas Talmejus laikytas bene didžiausiu Amerikoje žmogaus seksualinių santykių tematikos žinovu, išleido keletą knygų šia tema. Vienas jo ypač populiarus traktatas sulaukė net dešimties leidimų.
Amerikoje Bernardas Talmejus tapo ginekologu Niujorko Yorkville ligoninėje, o brolis Maksas pradėjo dirbti oftalmologu to paties Niujorko Sinajaus kalno ligoninėje. Jis paskelbė nemažai straipsnių oftalmologijos temomis, tokiomis kaip kataraktos chirurgija, ragenos nudegimai ir optinio neurito diferencinė diagnozė. Taip pat parašė mokslinių darbų psichiatrijos, otologijos (mokslas apie ausis ir jų ligas, – red.) ir vidaus ligų klausimais. Pasak amžininkų, Maksas Talmejus nekentė rutinos, plačiai garsėjo kaip mėgstantis ginčus žmogus.
Maždaug 1917 metais jis pastebėjo ryšį tarp pacientų, kuriems buvo pašalintos tonzilės, o vėliau jie susirgo poliomielitu. Į tai iki 1929-ųjų, kai mirė trys iš penkių tos pačios šeimos vaikų, kuriems neseniai buvo atlikta tonzilektomija (tonzilių šalinimas), niekas per daug didelio dėmesio į tai nekreipė. Tais metais buvo pakeista standartinė procedūra, tonzilektomijos nebebuvo atliekamos vasarą. Šiandien gydytojai žino, kad tonzilės yra kūno imuninės sistemos dalis, įskaitant antikūnus, kurie užkerta kelią virusų dauginimuisi, ir netrukus po jų pašalinimo organizmo užduotis įveikti virusines infekcijas tampa sunkesnė.

Makso Talmejaus parengtas esperanto vadovėlis pradedantiesiems, jį galima įsigyti ir šiandien
Esperanto kalbos priešininkas
Bet ir tai dar ne viskas. Taurogenas, kaip jau seniai įsitikinome, pasauliui davė daug garsių, talentingų žmonių. Tai buvo plataus akiračio, neapsiribojančios viena veiklos sritimi asmenybės.
Šiandien sugrįžtantis į gimtinę Maksas Talmejus – vienas jų. Mokėdamas keletą kalbų ir suvokdamas tikslaus vertimo problemas, jis palaikė Lenkijos akių gydytojo, filologo ir esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo kalbos raidą ir teigė buvęs pirmasis, kuris šią kalbą atnešė į JAV. 1905 metais įkūrė Niujorko esperanto draugiją ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Po metų paskelbė pirmąją esperanto kalbos gramatiką JAV, bet dar kitais metais nusivylė ta kalba ir iš Esperanto draugijos išstojo.
Maksas Talmejus manė, kad esperanto kalba yra ydinga.
Laiške „New York Times“ redaktoriui jis aprašė kai kurias universaliųjų kalbų problemas: „Dvidešimt metų kruopščiai studijuoju 300 metų pagalbinės kalbos istoriją. Pagalbinė tarptautinė kalba turi būti absoliučiai neutrali ir nepaprastai lengvai išmokstama rašyti ir kalbėti. Šie du reikalavimai atmeta visas natūralias kalbas“.
Esperanto kalboje jis rado dvi svarbias klaidas. Pirma – tarptautinėje kalboje turį būti tipai, kuriuos būtų galima spausdinti bet kur. Tačiau esperanto kalboje esą penki neįprasti simboliai, kurių nėra jokioje natūralioje kalboje. Antra – tarptautinė kalba turinti būti švelni. Nors esperanto kalba sėkmingai taikyta praktikoje, M.Talmejus laikė, kad šie trūkumai ją pasmerkė užmarščiai.
Išeivis iš Taurogeno nenurimo ir 1924 metais sukūrė savo kalbą – Arulo (pagalbinė racionalioji visuotinė kalba), vėliau pervadintą į Gloro (racionali kalba), kurią galima laikyti esperanto ir novialų palikuone. M.Talmejaus Gloro labiau numatė kaip „pavyzdinę kalbą“, skirtą tiksliam apsikeitimui idėjomis, pavyzdžiui, reliatyvumo aiškinimu pasauliečiams, o vėliau kita bendrosios paskirties tarptautine kalba, tokia kaip esperanto. Šis tikslumas turėjo būti pasiektas reikalaujant, kad kiekvienas žodis, galintis egzistuoti Gloro, turėtų tikslią ir unikalią reikšmę. Taigi daugiareikšmiai žodžiai natūraliomis kalbomis, kaip ir sprendimas anglų kalba, turėtų skirtingus atitinkamus žodžius Gloro, po vieną kiekvienai reikšmei. Jis viešai skaitė kūrinius, išverstus į Gloro kalbą, kuri turėjo panašumų su lotynų ir ispanų kalbomis. M.Talmejus gyrė Gloro kaip „ypatingo paprastumo, be jokių gramatikos taisyklių ir malonaus skambesio“ kalbą.
Savo kalbą M.Talmejus pristatė 1937 metais žydų klube Niujorke. Auditorijoje, be kitų, buvo ir A.Einšteinas.
„The New York Times“ pranešė apie šį įvykį išsamiu rašiniu: „Vakar vakare į Niujorko kalbų babelį buvo įtraukta nauja kalba, kai daktaras Maksas Talmejus perskaitė prezidento Ruzvelto kalbos Amerikos taikos konferencijoje praėjusį gruodį Buenos Airėse dalį, išverstą į Gloro kalbą: „Questa es nula konference por formacar alianci, por dividar la preduri di milito, por repartar landi, por traktar homa enti, velut se li esud la gaji in un ludo di hazardo. Nia skopo, sub fortunoza auspicii, es sikurigar la continuations dil prospero di paco“.
Laikraštis pabrėžė, kad šią ilgai rengtą dirbtinę kalbą praėjusią savaitę Manhetene pristatė jos išradėjas nedidelio ūgio 70 metų amžiaus akių ligų specialistas ir kalbininkas mėgėjas, daktaras Maksas Talmejus, pavadinęs savo išradimą Glorą „Arulo“ (pagalbine racionalia visuotine kalba). Jos naujas pavadinimas, pasak laikraščio, kilęs iš Gloro frazės: gloto racionoza (racionali kalba).
Čia pat pateiktas Gloro pavyzdys kartu su vertimu į anglų kalbą: „Akys matė nuniokotus laukus ir juose daugybę sužalotų karo aukų“ („La okulo vidis agri devastita e sur oli la militof mult viktimi mutilita okcidita“).
Korespondentas atkreipė dėmesį, kad Gloro kalboje yra 18 priesagų formų, žyminčių įvairias kalbos dalis, veiksmažodžių laikus, didžiųjų ir mažųjų raidžių galūnes: „Nesama jokių kitų gramatikos taisyklių. Tai atrodo ir skamba dar labiau kaip lotynų, italų ir ispanų kalbų maišelis nei ta garsesnė lingua franca, esperanto, į kurią ji labai panaši“.
Deja, ir ši dirbtinė kalba plačiai neprigijo, nors daug kartų mėginta ją diegti bei populiarinti. 1939 metais Valteris Modelis Niujorke leistame mėnraštyje „The American Mercury“ samprotavo: „Gloro kalba gali susikalbėti vos du žmonės. Vienas jų yra gydytojas Scrantone Pensilvanijoje, o kitas – jos išradėjas daktaras Maksas Talmejus iš Niujorko. Nepaisant šio vartotojų trūkumo, „Gloro“ nereikia vertinti pernelyg lengvabūdiškai. Ji užima svarbią vietą tarp sintetinių kalbų“.
Ir dabar atidesnis skaitytojas gali man papriekaištauti. Girdi, šitiek dėmesio skiri herojaus veiklai, nuopelnams ir nė vieno žodžio neparašei apie asmeninį jo gyvenimą. Iki šios vietos aš irgi buvau taip nusiteikęs, galėjau sutikti su kritikais ir pasakyti, kad niekur nepavyko rasti kokios nors informacijos apie tai.
Tačiau kai straipsnis jau buvo beveik parašytas, netikėtai aptikau kuklią informaciją, ne tik paneigiančią mano atsiprašymą skaitytojams, bet ir pateikiančią naujų faktų herojaus biografijai.
Pasirodo, Maksas Talmejus buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Minnie, gimusi Čikagoje 1883 metų vasario mėnesį, mirė labai jauna, sulaukusi vos trisdešimties. Porai gimė dvi dukros – 1907 metais Freda ir 1909-aisiais – Elsa. Deja, apie antrosios žmonos Helen gyvenimą nežinoma nieko. Šeimos genealoginiame medyje pažymėta tik, kad ji gimusi apytikriai tarp 1838 ir 1898 metų…
Na, o pats išeivis iš Taurogeno Maksas Talmejus apleido šį nuodėmingąjį pasaulį 1941 metų lapkričio pirmąją savaitę Niujorke. Išėjo, palikęs daugiau kaip dešimt savo autorinių knygų, išėjo palikęs pačius gražiausius prisiminimus apie save. Ir bene svarbiausią faktą, pažymimą visuose rašiniuose apie legendinį Albertą Einšteiną, – jo mentorius… Apie tai plačiu, išsamiu ir jautriu nekrologu lapkričio 7-ąją pranešė visuomenei ir nuo 1851 metų Niujorke leidžiamas ypatingai solidus amerikiečių dienraštis „The New York Times“…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.