Amžina tai, kas tikra: meno mokyklos vitražo kūrėjas Tauragės nepamiršta

Su dailininku Sauliumi Edmundu Paliuku po trejeto dešimčių (o gal ir daugiau) metų susitikome Tauragėje, Šubertinės kieme, kai buvo minima šiųmetė Vilties ir gedulo diena. Jis Tauragėje taip pat nesilankė daugybę laiko, nors kaip pats sako, būtent Tauragėje prabėgo 10 gražiausių jo jaunystės metų. Kodėl apie jį, seną savo kolegą, reiktų rašyti? Juolab, kad jis jau seniai išvyko į Kauną ir ten gyvena. Ogi todėl, kad jo, kaip dailininko, gana ryškių pėdsakų yra išlikę iki šių dienų ir manau, dar ilgai jie bus matomi mūsų mieste.

Vizitinė kortelė

Saulius (taip visada jį vadinome Tauragėje) gimė Kaune 1952 m. (beje, kaip ir šių eilučių autorius, abu „sausiniai“), baigė Jono Jablonskio dabartinę gimnaziją, atitarnavo sovietų kariuomenėje, o grįžęs įstojo mokytis į Dailės technikumą. Jį baigęs, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Tauragę (1977 m.), po to baigė Vilniaus dailės akademiją (1987 m.), dar vėliau – Kauno technologijos universitetą, yra socialinių mokslų magistras (1997 m).

Saulius Paliukas – Čikagos dailininkų asociacijos narys, surengė per 20 personalinių parodų Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrybos sritys – tapyba, grafika, vitražas, grafinis dizainas, objektai. O kas man buvo naujiena – Saulius rašo eilėraščius, Čikagoje yra išleidęs eilėraščių knygą.

Pateko į puikų kolektyvą

Štai ką Saulius pasakoja apie gyvenimą ir darbą Tauragėje:

– Į Tauragę atvykau 1977 metais, kai baigiau dailės technikumą Kaune. Čia gimė mano vaikai Saulius ir Ieva (žmona a.a. Junona dirbo Tauragėje gydytoja, sūnus, kaip ir tėtis, – tapytojas, – red.). Pagal paskyrimą įsidarbinau Kultūros skyriuje dailininku (skaitytojams paaiškinu, kad tais laikais prie Kultūros skyriaus veikė meno dirbtuvės, kuriose dirbo žinomi dailininkai Marija Penikienė, Algirdas Remeikis ir kiti, – red.). Papuoliau į puikų kolektyvą, kur jau dirbo Edmundas Mažrimas, Antanas Naraškevičius, Zenonas Komskis, kiek vėliau atėjo dirbti Genovaitė Urmonaitė, Eugenijus Šaltis, o į darbą priėmė tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus.

Anot Sauliaus, tuomet pagrindinis darbas buvo „vaizdinė agitacija“, šlovinanti „partijos“ pergales. Tuo metu Tauragėje buvo vos keli profesionalūs dailininkai, dominavo liaudies meistrai, dabar vadinami tautodailininkais.

Sukūrė iki šiandien išlikusių darbų

Be šūkių, lozungų, soclenktynių įsipareigojimų išrašymų, dailininkai kūrė ir išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Saulius nutapė freskas tuometiniame partijos komitete (buvusios ligonių kasos, apskrities administracija), poilsio arba vadintame medžiotojų namelyje Skaudvilėje, Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos vestibiulyje, tos pačios gamyklos poilsio zonoje, pirtyje įrengė keraminę sienelę-fontaną su vitražais, pagamino metalo plastikos pano ir dekoratyvinius šviestuvus Tauragės viešbutyje. Saulius suprojektavo Tauragės riboženklį, jo manymu, gražesnį negu dabartinis, bet projektas nebuvo įgyvendintas.

Pirmąją parodą, tai buvo plakatų paroda, dailininkas surengė Tauragės kultūros namuose. Po kelerių metų su Edmundu Mažrimu surengė bendrą tapybos darbų parodą. Ji vyko „Versmės“ klube ant Vymerio kalno. Klubas tuo metu labai aktyviai veikė. Šių eilučių autoriui teko lankytis toje parodoje ir, dirbant mokytoju, vesti mokinius į parodas, kalbėti apie dailę su pačiais autoriais. Mokiniams tai buvo įdomu. Jau išvykęs į Kauną, ilgai dirbdamas pedagoginį darbą Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Kauno kolegijoje, A.Martinaičio dailės mokykloje, kūrybos neapleido. Čia dar gi buvo didesnė erdvė kūrybai. Buvęs tauragiškis dalyvavo parodose, kūrė vitražus, grafikos darbus, tapė, rengė parodas…

Sauliaus paliuko kurtas vitražas įamžino orkestrą. Eugenijaus Šalčio nuotrauka

– Sukūriau daug vitražų  – nuo a.a. kardinolo V. Sladkevičiaus koplyčios Kauno kurijoje iki Kauno „berniukų“ vilų, – prisimena dailininkas.

2001–2005 metais gyvendamas JAV, Saulius išmaišė visą Ameriką, surengė grafikos darbų parodą Čikagoje St. Balzeko muziejuje. Amerikoje gyvendamas, pradėjo rašyti eiles, išleido poezijos rinkinį „Čikagos vėjas“.

Kodėl taip būna

Kodėl taip būna? Ką turi,
Nevertini, nesaugai, netausoji.
Gaili net meilės, o juk ji
Viena visus turtus atstoja.

Atrodo, taip ir turi būti,
Tačiau ateina ta diena,
Kai pamatai – sunku susiūti
Tą tuščią vietą. Vienuma

Užvaldo sielą, temdo protą.
Nebegali galvot daugiau
Tu apie nieką, tik miglotai
Susivoki – ne taip dariau.

Ne ten ėjau. Ne ten ieškojau.
Mačiau ne tai. Rinkaus ne tą.
Visai ne ten ranka numojau.
Ne tie sėdėdavo greta.

Tikros šviesos ir tikro jausmo
Įvertinti taip ir nespėjau.
Dar nevėlu, tačiau to skausmo
Nepajutau… Gal negalėjau?

2003, Čikaga

Ryškiausias autoriaus kūrinys Tauragėje

Be jokios abejonės, tai iš dviejų dalių per du aukštus fasado pusėje įmontuotas vieno siužeto vitražas Tauragės meno mokyklos Muzikos skyriuje, turintis didelę išliekamąją vertę, išvengęs ano meto politinės potekstės ir gerai įsižiūrėjus – vaizduojantis stilizuotą ir labai spalvingą orkestrą. Autorius džiaugėsi, prisiminęs bendradarbiavimą su tuometiniu mokyklos direktoriumi, stačiusiu naująją mokyklą, Jonu Samoška, buvo laimingas, kad kūrinys išlikęs, kad po mokyklos renovacijos jis sveikutėlis ir puikiai puošia muzikos mokyklą. Leidus meno mokyklos direktorei Jolantai Kazlauskienei, užėjome į šviežiai renovuotą mokyklą. Pasidžiaugėme gražiu ir prasmingu vitražu, kuriam jau apie 40 metų. Perdaviau autoriui direktorės J.Kazlauskienės kvietimą (ji dabar atostogauja, mus maloniai priėmė direktorės įpareigotas techninis darbuotojas Raimondas) atvykti į renovuotos mokyklos atidarymo šventę, kuri turėtų vykti rugsėjo 2 dieną. Menininkas mielai sutiko atvykti, nes renovuota mokykla, išsaugotas jo darbas autoriui paliko labai gerą įspūdį.

Tauragė nustebino

Su Sauliumi susitikome vėl liepos mėnesio viduryje. Štai ką jis man papasakojo:

– Dabar ramiai laiką leidžiu laisvo menininko-pensininko dienas sodyboje prie Alytaus su keturiomis vištomis, dviem katėmis namuose, kuriuose prieš 72-ejus metus gimiau. Kai atvažiavau po daugybės metų draugų pakviestas į Tauragę, mane pritrenkė pokyčiai gerąja prasme. Miestas išgražėjęs, išsiplėtęs, bet man brangiausios liko tos vietos, kur prabėgo mano jaunystės metai, kur dar sutinku senus bičiulius, atrandu naujus…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.