Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pradėsiu nuo kreipimosi į sodininkus – gėlininkus. Jei mėgstate oranžinę ar geltoną spalvą ir aukštas daugiametes gėles, pasisodinkite sode gaurę – aukštą gėlę, kurios žiedynai gali užaugti net iki dviejų metrų, o kiekviename žiede yra daug mažų liepsnelės pavidalo žiedų. Gaurė – tai senasis, lietuviškas šio augalo pavadinimas. Dabar dažniau ši gėlė vadinama liguliarija. Žinoma apie 150 šios daugiametės gėlės rūšių, tačiau Lietuvoje jų auginama kaip dekoratyvinės apie dvylika. Liguliarija natūraliai auga Europoje, Azijoje, Afrikoje…
Nuolatinis mano rašinių skaitytojas kol kas tikrai nesuprato, ką autorius šiuo faktu norėjo pasakyti ir kuo čia dėta gėlė. Todėl be didesnių aiškinimų tęsiu toliau.
Kaip skelbia Visuotinė lietuvių enciklopedija, „gaūras (Bos gaurus), dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis. Gyvena Indijos, Nepalo, Indokinijos pusiasalyje, XXI a. aptiktas ir Kinijos Yunnano provincijos pietuose. Patino kūno aukštis ties gogu iki 2,20 m, ilgis iki 3,30 m, masė 800–1150 kg; patelės mažesnės. Kailis tamsiai rudas arba juodas, apatinė kojų dalis balta. Uodegos ilgis 70–100 centimetrų. Ragai dideli (patinų būna iki 115 cm ilgio), gelsvai balti, dažniausiai juodais galais, išlinkę į viršų pusmėnulio forma“.
Dar neaišku? Ką gi, pateiksiu nedidelę ištrauką iš Vincento Juzumo „Žemaičių vyskupijos aprašymo“:
„Miestelis mažas, jį sudaro tik kelios krikščionių trobelės ir keliolika žydų namų. Pastarieji čia turi porą bakalėjos parduotuvėlių ir užvažiuojamąjį namą. Kaip matyti iš bajoriškų dokumentų, Gaurė miesteliu vadinta jau 1570 m. Rygos seniūnas ir Gaurės savininkas Jurgis Kaminskis gavo karališkąjį instrumentą, tai yra leidimą prie Šešuvies upės Gaurėje pastatyti tiltą. Ir šiandien privažiavimas į miestelį iš Batakių pusės palengvina krovinių gabenimą Šešuvimi. Iš XVI a. dokumentų matyti, kad per Gaurę ėjo pagrindinis kelias iš Tilžės, tuo metu miestelyje buvo įrengta muitinė vykstantiesiems iš Prūsijos. Dėl to ir šalia šiandienio miestelio esantis kaimas pagal šioje muitinėje imamo muito (myta) pavadinimą vadinosi Mytniki. Gaurės dvaras yra už poros varstų nuo miestelio, šiandien jis priklauso Jo Didenybėms [caro]dvaro slaptiesiems patarėjams Boleslovams Fišeriams (Fiszer)“.
Štai pagaliau ir atsakymas į pagrindinį šio straipsnio klausimą – apie ką jame bus rašoma. Kalbėsime apie Gaurę, dar neseniai plačiai garsėjusį Tauragės rajono miestelį, šiandien, deja, kaip ne vieną tokio lygio objektą, gyvenantį vis kuklesnį ir tylesnį gyvenimą. Ir ne dėl savo kaltės.
Nors mano gimimo vieta oficialiuose dokumentuose įregistruota Lomių apylinkės Vėžalaukio kaimas, tačiau nemažai vaikystės dienų prabėgo ir Dvarviečių kaime ant vaizdingosios Šešuvies kranto, daug žuvelių iš upės ištraukta, uogų ir grybų netoliese tebeošiančiame pušyne surinkta. XVII amžiuje čia buvo Dvarviečių palivarkas, vėliau Dvarviečio (Pundulavo) dvaras. Dvaro sodybą visiškai sunaikino melioracija. Šiandien su Gaure tesieja, deja, vien senelių kapai ir pažintis su keletu labai šaunių vietos žmonių. Mažiausiai keletą kartų per metus atvykstant, kaskart apima keistas jausmas, keliantis nerimą ir nežinią dėl šio gražaus miestelio ateities. Viena vertus, negali nepastebėti šaunaus seniūno Vidmanto Skiriaus ir jo komandos pastangų išsaugoti Gaurės savitumą bei kuklų grožį. Gaurės centras puikiai sutvarkytas, gėlėmis apsodintas, takeliai nuvalyti. Visada džiugina puikiai prižiūrimos senos ir labai jaukios Gaurės kapinės. Kita vertus, širdį skaudina žinios apie nugriautą mokyklos bendrabutį, apie tai, kad, rajone ir toliau mažėjant moksleivių, uždaryti teko man tokias artimas Lomių ir Gaurės mokyklas. O juk mokykla, kaip ir bažnyčia, žmogaus gyvenime turi užimti pirmaujančią vietą…
Ir kaip didelis nebylus priekaištas mūsų šiandienos realybei vis dar tebestovi unikalaus likimo 1773 metais pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, piktų žmonių sudeginta 1970-aisiais ir pakilusi iš pelenų po 22-ejų metų. Senus laikus mena XIX amžiaus bažnyčios varpinė, kurioje tebeskamba 1792 metais Karaliaučiuje meistro J.Copinus‘o lietas varpas, šventoriaus tvora ir vartai. Apie čia kunigaujančius brolius Kazimierą ir Arvydą Lesčiauskus gandas sklinda ne vien Lietuvoje. Kaip ir apie miestelyje negęstantį kultūros gyvenimą, tradicines šventes, į kurias renkasi esami ir buvę Gaurės kraštiečiai. Ir jau kiek aplūžęs, apdžiūvęs, tačiau vis dar toks pat įspūdingas, drūtas ąžuolas rytinėje miestelio dalyje, kairiajame Įkojo upelio krante…
Senoji Gaurės šviesuomenė
Su Gaurės vardu susijęs ne vienas garsus Lietuvos žmogus. Tačiau šįkart norėčiau prisiminti kai kuriuos čia tarnavusius kunigus.
Ir pradėti reikėtų, žinoma, nuo ypač ryškų pėdsaką palikusio klebono kunigo kanauninko Kazimiero Šleivio, šioje parapijoje tarnavusio 25-erius metus. Palaidotas jis, kaip žinia, Gaurės bažnyčios šventoriuje. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1894 metais įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Šiaulius. Ten netrukus įsitraukė į lietuvių sąjūdį, pradėjo slapta platinti lietuvišką spaudą, anticarinio turinio leidinius, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą. Religinio turinio knygas platino atvirai, kalėdodamas. Viena lietuviškos spaudos slėptuvių buvo žandarų arklidėse – papirkti žandarai ten paslėpdavo lietuviškas knygas. 1899 metais, įskundus gimnazijos kapelionui J.Rodzevičiui, K.Šleivys perkeltas į Ukmergę. Ten taip pat platino lietuvišką spaudą. 1905 metais K.Šleivys paskiriamas Pašaltuonio kuratu, o nuo 1918 metų iki mirties buvo Gaurės klebonas. Tais pat metais čia įsteigė ir išlaikė lietuvišką mokyklą, biblioteką-skaityklą, leido parapijos laikraščius, knygas, platino periodiką. Nuo 1927 metų buvo garbės kanauninkas. Daug prisidėjo prie savivaldybės organizavimo. Kunigo nuomone, tik per švietimą sodietį galima pritraukti prie bažnyčios, tikėjimo, kartu atsikratyti žalingų įpročių ir gyvensenos.
1845–1847 metais po graikų-unitų bažnyčių uždarymo Lietuvos stačiatikių vyskupystės konsistorijos potvarkiu, siekiant nustatyti, kiek Žemaičių vyskupystės gyventojų vis dar išpažįsta graikų-unitų ir katalikų tikėjimą ir priklauso ne stačiatikių, o katalikų bažnyčių parapijoms, tuometiniai katalikų bažnyčių klebonai rusų ir lenkų kalbomis sudarė 33 Žemaičių Romos katalikų vyskupystės parapijų gyventojų bei inventoriaus sąrašus. Gaurės Rymo katalikų bažnyčios 1845 metų parapijiečių sąrašą lenkų kalba sudarė Gaurės bažnyčios klebonas Fabijonas Janukovičius. Sąraše – 1466 vyrai ir 1533 moterys.
1877 metų vasarą Gaurės parapijoje gimė kunigas, bažnyčių statytojas Izidorius Gudavičius. Augo Eržvilko parapijoje. 1900 metų vasario 6-ąją įšventintas kunigu. Jis taisė Pirmojo pasaulinio karo metais apgadintą Josvainių (Kėdainių r.) bažnyčios bokštą ir stogus, o 1920 metais asmeninėmis ir vietinių bei Čikagoje (JAV) apsigyvenusių parapijiečių lėšomis įstiklino bažnyčios langus, suremontavo Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjusią Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Jo iniciatyva pastatyti Paupio (Raseinių r.) Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčios klebonijos gyvenamieji ir ūkio pastatai, organizuota bažnyčios statyba Paupyje. Išeivio iš Gaurės rūpesčiu bažnyčia buvo įrengta ir aprūpinta inventoriumi, pagal užsakymą sukurti vargonai bei nuliedinti du varpai. 1925 metais kunigo iniciatyva įrengta ir pradėjo veikti Paupio-Perkūniškės privati pradinė mokykla. Nuo 1930 metų vasaros jis apsigyveno Juodeikiuose-Šaltiniuose (Kelmės r.), kur irgi statė bažnyčią.
1885 metais po seminarijos baigimo kunigu įšventintas Pakruojo rajone Klovainiuose gimęs Juozapas Korsakas. Ir iš karto, 1885–1886, buvo vikaras Gaurėje. Jis pasižymėjo kaip energingas kovotojas už blaivybę, kultūros skleidėjas ir gamtos grožio puoselėtojas. Pirmojo pasaulinio karo metais J.Korsakas išsaugojo Viešintų bažnyčios bokštą nuo susprogdinimo. 1921 metais bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota.
Kurį laiką Gaurėje tarnavo ir Pranciškonų vienuolijos atgaivintojas, Lietuvos knygnešių organizatorius Antanas Bizauskas (Tėvas Pranciškus). Vle.lt nuotrauka
Kunigai – švietėjai, knygnešiai
Žemaičių vyskupo, rašytojo, liaudies švietėjo, visuomenės veikėjo Motiejaus Valančiaus ryšys su Gaure taip pat juntamas. Numalšinus 1863 metų sukilimą, vyskupo rezidencija perkelta į Kauną. Ten rezidavusį M.Valančių nuolat sekė policija, piniginėmis baudomis baudė gubernijos administracija. Nepaisydamas pavojaus, jis organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną. Jau 1867 metais susitarė su kunigu J.Zabermanu organizuoti slaptąjį paštą, kuris užtikrintų M.Valančiaus rankraščių kelionę į Tilžę ir jau išspausdintų knygų gabenimą atgal į Lietuvą. Tarpinis šio pašto punktas buvo Ropkojų bažnytkaimis Prūsijos pusėje (dab. Pagėgių savivaldybėje). Lietuvos (arba tada carinės Rusijos) pusėje darbavosi neseniai M.Valančiaus įšventinti kunigai: Jurbarke – vikaras Jurgis Rožanskas, Gaurėje nuo 1868-ųjų – vikaras, pirmosios, dar M.Valančiaus sudarytos knygnešių organizacijos narys Vitalis Dembskis. Jis buvo užsitarnavęs didelį vietos gyventojų palankumą. Kai 1870 metais už lietuviškosios spaudos platinimą buvo suimtas, į netolimą Aneliškės dvarą susirinko per 300 valstiečių ir reikalavo žandarų kapitono, kad jų mylimas kunigas būtų paleistas. Vėliau buvo surašytas prašymas generalgubernatoriui su 600 parašų. Gabentojų ir platintojų tinklą sudarė valstiečiai ir kaimų amatininkai. Darbas buvo sunkus ir pavojingas, bet netruko pasirodyti jo vaisiai: pradėta spausdinti visa religinė literatūra, kiek vėliau – politinė literatūra, turėjusi didžiausią reikšmę kovojant prieš spaudos draudimą.
Gaurės kapinėse ilsisi 1860 metais gimęs Gaurės klebonas (1902–1909) Antanas Jurevičius, apie kurį, deja, daugiau informacijos rasti nepavyko.
1861 metų rugpjūtį Jurbarko bažnyčioje vyko atlaidai. Prieš baigiantis Sumai šventoriuje išsirikiavo bažnyčios procesija; prie jos prisijungę skirsnemuniečiai įėjo į bažnyčią ir per Mišias bei prieš mišparus sugiedojo patriotinį himną. Po paskutinių mišparų procesija patraukė atgal, prie jos prisijungė Girdžių filialistas Petras Chodorovičius, kuris, išsiskirdamas su procesija, pasakė trumpą kalbelę. Kitą dieną jis po tardymo buvo išvežtas į Vilnių, įkalintas, apkaltintas vadovavęs politinei manifestacijai. Iš P.Chodorovičiaus buvo paimti jo pamokslų sąsiuviniai (juos tikrinęs šventikas Antanas Petkevičius nieko blogo nerado). Vėliau M.Valančiui P.Chodorovičius aprašė savo būseną citadelėje: moraliai slėgęs nieko neveikimas (susirgęs akių uždegimu, negalėjęs skaityti), vienatvė, nuobodulys, nežinia, prievarta, liūdesys ir rūpestis dėl namų. Tačiau valdžiai ne tik realiai, bet net mintyse nenusikaltęs, visad žmonėms diegęs įstatymų ir religijos taisykles.
Kadangi procesija nesukėlė blogų padarinių, tolesnio tyrimo atsisakyta. Kunigai jau buvo nubausti pusantro mėnesio areštu, tad spalio 17-ąją buvo paleisti, nuo 1861 metų spalio 26 dienos už dalyvavimą politinėje procesijoje jiems paskirta slapta neterminuota policijos priežiūra.
Apie 1863 metus kunigas P.Chodorovičius buvo Gaurės bažnyčios administratoriumi, o 1868–1880 metais – Gaurės klebonu.
Kurį laiką Gaurėje tarnavo ir Pranciškonų vienuolijos atgaivintojas, Lietuvos knygnešių organizatorius Antanas Bizauskas (Tėvas Pranciškus). Jis gimė 1861 metų liepos 16-ąją Joniškėlio parapijos Vildūnų kaime. Apsisprendęs tapti kunigu, 1882 metais įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Ją baigęs tarnavo vikaru Gaurėje ir Obeliuose, kur pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. Nuo 1888 metų kunigavo Kuršo gubernijos parapijose, buvo Kuršo ir Rygos apygardų karo kapelionas. 1900–1905 metais – Kretingos, vėliau Vabalninko klebonas. Kretingoje įkūrė slaptą spaudos platinimo organizaciją. Ilgai dirbo Kretingos ir Kauno vienuolynų vyresniuoju, kelias kadencijas – provincijolu. Kartu su kitais kunigais leido laikraštį „Kryžius“. Keletą kartų buvo tardytas ir atiduotas policijos priežiūrai. 1918–1919 metais Kretingos apylinkėse telkė Lietuvos kariuomenės savanorius. Jo pastangomis Lietuvos pranciškonai 1931 metų liepos 13 dieną atgavo provincijos teises. Tėvas Pranciškus skatino labdaringų katalikiškų organizacijų kūrimą, rūpinosi likimo nuskriaustųjų, našlaičių ir beglobių senelių globa. Jis 1916 metų kovo 13-ąją prie vienuolyno įkūrė iki metų pabaigos veikusią labdaros valgyklą, kurioje kasdien šiltus pietus gaudavo per 100 vargšų ir elgetų, o nuo birželio dukart per dieną dar buvo maitinama 50 vaikų. Tuo pat metu K.Bizausko rūpesčiu buvo atidarytas vaikų darželis „Nazaretas“, kuris globojo ikimokyklinio amžiaus našlaičius ir vasarą dirbančių tėvų vaikus. Darželį iki rugsėjo lankė apie 40 vaikų.
1911 metais Švento Kazimiero draugija Kauno Saliamono Banaičio spaustuvėje išleido 234 puslapių knygą „Ligonių prietelis, arba Dvasiški skaitymai prie ligonių ir mirštančių“, kurioje – ligonių patepimo apeigos, religija ir psichologija, terminaliniai ligoniai, testamentai. Antrasis, pataisytas, leidimas pasirodė 1930 metais. Ir parašė šią knygą spaudos darbuotojas, šviečiamųjų raštų rengėjas, o tuo metu Gaurės klebonas Domininkas Pocius, gimęs 1866 metais Kalakutiškėje, netoli Plungės. Gaila, apie jį galima rasti labai nedaug informacijos, aišku tik, kad 1905–1909 metais D.Pocius klebonavo Karmėlavos Šv. Onos parapijoje.
1936 metais Telšių kunigų seminariją baigė 27-erių Andrius Baltinis, gimęs Nemunėlio Radviliškio vlsč. Buvo Mosėdžio, Rietavo, Sedos, Švėkšnos, Gaurės parapijų vikaras. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją. 1948 metais baigė Würzburgo universitetą. 1948–1950 metais Schwäbisch Gmündo lietuvių parapijos kapelionas, lietuvių gimnazijos mokytojas. 1950 metais persikėlė į JAV. Dirbo vikaru amerikiečių parapijose, vėliau buvo Šv. Jurgio lietuvių parapijos vikaras. Filosofijos daktaras (1948). Bendradarbiavo JAV lietuvių katalikiškoje ir filosofinėje spaudoje, 1953–1985 metais Bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje.
1981 metų spalio 20 dieną Plungėje buvo laidojamas staiga miręs vietos klebonas kunigas Adomas Milerius. Pokario metais jis Telšių katedroje labai sėkmingai dirbo su jaunimu. Už tai išmestas iš buto, gyveno palapinėje bažnyčios šventoriuje. Dirbdamas Gaurės klebonu, suorganizavo vaikų chorą ir vėl už tai buvo valdžios nubaustas, dirbo durpyne paprastu darbininku. 1981 metų pavasarį organizavo dekanus, kad, kviečiami Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, nevyktų į pasikalbėjimus su juo. A.Mileriui valdžia mėgino atkeršyti net ir po mirties, neleido jo laidoti šventoriuje. Tačiau laidotuvių procesija paralyžiavo visą miestą. Tokios demonstracijos, tokio žmonių susitelkimo Plungė dar nebuvo mačiusi. Laidotuvių pamaldose dalyvavo apie10 tūkstančių žmonių, per 100 kunigų. Pamokslo metu kunigas A.Pridotkas teigė, kad Gaurės bažnyčią sudegino ateistai. O kunigas Bulika dėkojo rajono vadovams, kad jie kunigą Milerių statė pavyzdžiu įmonių vadovams, kaip reikia tvarkyti aplinką ir organizuoti žmones.
Kunigas, monsinjoras Vincentas Vėlavičius gimė 1914 metų vasario 15 dieną Pavandenėje (Telšių r.). Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau studijavo Telšių kunigų seminarijoje. 1938 metų balandį vyskupas Justinas Staugaitis įšventino į kunigus. 1938–1939 metais V.Vėlavičius vikaravo Gaurėje. 1948 metų gegužės mėnesį sovietinio saugumo buvo suimtas ir tais pačiais metais už akių nuteistas dešimčiai metų. Išleistas į laisvę, dirbo klebonu Lenkimuose, 1970–1983 metais – Skaudvilėje. Sovietinės okupacijos metais kunigas V.Vėlavičius buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys.
Gaurės klebono Domininko Pociaus išleistas „Ligonių prietelis“. Ibiblioteka.lt iliustracija
Vargonininkai
Kartu negalima nepaminėti dar keleto žmonių, palikusių savo pėdsakus Gaurėje. Tai muzikai, vargonininkai, be kurių bažnyčios gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas.
Stebėdami įvairiuose televizijos projektuose su chorais dalyvaujančios Danguolės Beinarytės pasirodymus, turėtume prisiminti, kad šios menininkės tėvas Pranciškus Beinaris prieš keliasdešimt metų vargonininkavo ir Gaurėje. Eržvilko valsčiuje, Serapiniškiuose, 1921 metais gimęs, jis baigė Pašaltuonio pradžios mokyklą, iš savo brolio išmoko vargonuoti. Vėliau jo mokytojais buvo J.Juzeliūnas, J.Byra, J.Karosas, J.Strolia, S.Vainiūnas… Nuo 1948 metų – Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas ir choro vadovas. Sovietmečiu slopintą bažnytinį chorą pavyko padidinti iki 50 dalyvių ir parengti daug religinės muzikos kūrinių. P.Beinaris žinomas ir kaip kompozitorius, sukūręs per 100 giesmių, mišių, kantatų, dainų chorams ir solistams, muzikos vargonams ir orkestrui. Išaugino penkis vaikus, trys jų irgi tapo muzikais-profesionalais: Arnoldas – birbynininkas, Areta – pianistė, Danguolė – choro dirigentė.
Kitas vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir dainų bei bažnytinių giesmių autorius Antanas Pocius buvo gimęs 1913 metais irgi Eržvilko valsčiuje, Pagiriuose. Baigęs tris pradžios mokyklos klases, kurį laiką mokėsi siuvėjo amato, bet turėjo didelį polinkį muzikai, gerą klausą ir gražų balsą. Tėvui anksti mirus, motina sūnų leido mokytis vargonuoti pas Eržvilko vargonininką S.Batorą. Po dvejų metų berniukas pralenkė savo mokytoją ir 1933 metais išvyko vargonininkauti į Baisogalos parapiją, o dar po metų tapo vargonininku Lenkimų parapijoje, kur suorganizavo pajėgesnį chorą. Baigęs į Šiaulius perkeltą Klaipėdos muzikos mokyklą, iki 1940 metų vargonininkavo Lenkimuose, vėliau Virbalyje, Raudondvaryje, Gaurėje, Endriejave ir ilgai Plungėje. Vadovavo Plungės pensininkų chorui, o per didžiąsias šventes nuvykdavo vargonuoti į Skaudvilės bažnyčią, nes ten nebuvo vargonininko.
Deja, neaplenkė Gaurės ir ne patys gražiausi kunigijos pavyzdžiai. Prieš keletą metų Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius iš dvasininkų luomo pašalino tris nepilnamečius seksualiai išnaudojusį ir tvirkinusį kunigą J.K. Kaip teigė vyskupas, „tai įvyko praeitame šimtmetyje. Maždaug 1994–96 metais. Ir tai įvyko skirtingose vietovėse ir yra nustatyti trys nepilnamečiai asmenys, du iš jų patyrė seksualinę prievartą. Tie asmenys tarpusavy nėra susiję“. Kurioje tiksliai parapijoje kunigas išnaudojo nepilnamečius, vyskupas neatskleidė. Dar anksčiau, 2006 metų gegužės mėnesį, Telšių vyskupas Jonas Boruta atleido šį kunigą iš Gaurės ir Pašaltuonio parapijų klebono pareigų ir paskyrė jį Jokūbavo ir Mikoliškių parapijų klebonu. Vietoje jo Gaurės ir Pašaltuonio parapijų klebonu paskirtas kunigas Romualdas Gečas, persikėlęs čia iš Nemakščių parapijos.
Pabaigai
Ir pabaigai – nedidelis, vienos minutės, atradimas. Iš karto pasakysiu – ne visai malonus atradimas. Bekraštėje, beribėje interneto jūroje yra milijonai svetainių pačiomis įvairiausiomis temomis. Yra ir tinklalapis maldos.lt, kurį administruoja nežinia kas. Kaip rašoma preambulėje, tai maldos, giesmės, užuojautos ir kartu religinė enciklopedija.
Tai štai šioje svetainėje atrandame faktą, kurio kitaip nei nesusipratimo vertinti negali. Kaip žinia, viena svarbiausių ir įkvepiančių figūrų modernioje lietuvių krikščioniškoje tradicijoje yra Lietuvos arkivyskupas, kankinys, palaimintasis Teofilius Matulionis. Jo gyvenimas ir veikla buvo reikšmingi tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu, ir jis gerbiamas dėl savo dorybės, ištikimybės ir drąsos šiais sudėtingais laikais. T.Matulionis gimė Kudoriškyje, Alantos valsčiuje. Tačiau malda.lt užsispyrusiai tvirtina, kad palaimintasis arkivyskupas gimė 1873 metų birželio 22 dieną Gaurėje, Lietuvoje… Kaip sakoma, nei verkti, nei juoktis…
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
