Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kaip skelbia Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIX a. antroje pusėje prasidėjus masinei lietuvių emigracijai, JAV ir kitose šalyse atsirado lietuviškų periodinių leidinių. 1879 m. Niujorke išleistas pirmasis JAV lietuvių laikraštis „Gazieta lietuviška“. Nuo 1884 m., pradedant laikraščiu „Unija“, įvairių krypčių lietuvių periodinė spauda JAV eina reguliariai. 1879–1914 metais JAV leista apie 100 lietuvių išeivijos periodinių leidinių. Daugelis jų veikė išeivijos visuomeninį gyvenimą, formavo šios šalies lietuvių nacionalinę savimonę ir vienybę; kita vertus, prisidėjo prie jų politinės diferenciacijos.
Šįkart kviečiu pasižvalgyti po 1907 m. vasarį – 1911 metais ir 1914 m. balandžio 19 d. – 1955 m. liepos 5 d. ėjusio JAV lietuvių periodinio leidinio „Amerikos lietuvis“ puslapius. Man tai buvo ilgas, bet labai įdomus procesas, leidęs į kai kuriuos istorijos faktus pažvelgti kitu žvilgsniu. Norėčiau, kad tai pajustų ir „Tauragės kurjerio“ skaitytojai.
Pirmąjį savaitraštį tokiu pavadinimu 1897 m. išleido būsimieji Amerikos socialistai Čikagoje. Tada išėjo vos trys numeriai.
1907 m. Vorčesteryje ėjo dvisavaitinis laikraštis, išėjo keturi numeriai. Įkūrė, 1914 m. atnaujino ir iki 1928-ųjų leido Mykolas Paltanavičius. Tuo laiku ėjo savaitraštis, 1929–1930 metais – du kartus per mėnesį.
Ir tada griuvo kalnai
1933 m. vasario 25-osios numeryje sužinome, kiek Lietuva 1932 m. pabaigoje turėjo pinigų. O buvo apyvartoje 113 589 000 litų, iš jų popierinių pinigų – 100 milijonų litų, sidabrinių monetų – 10 589 000 litų, iš kurių daugiausia – 5 litų, ir varinių 3 milijonai litų, daugiausia – 50 centų.
Dar vienoje publikacijoje rašoma, kiek žmonių 1924 m. emigravo iš Lietuvos. Kadangi, „Amerikos lietuvio“ teigimu, beveik užkirstas kelias vykti į JAV, tai „mūsų žmonės važiuoja kitur, daugiausia į Pietinę Ameriką (439), ypač į Argentiną (535 vyrai, 29 moteriškės ir 80 merginų)“.
Apibendrinant galima teigti, kad 1924 m. iš Lietuvos išvyko 2735 žmonės (1951 vyras, 477 merginos ir 307 moterys). Pagal tautybes tai buvo 1039 lietuviai, apie 1000 žydų ir apie 700 rusų, lenkų bei kitų tautybių atstovų. 1932 m. iš Lietuvos į kitus kraštus iš viso emigravo 827 žmonės. Iš jų į Argentiną – 65, Braziliją – 56, Afriką – 264, Kanadą – 85, Urugvajų – 68, JAV – 148, Kolumbiją – 3, Kubą – 3, Palestiną – 148, Australiją – 2, Hondūrą – 1 ir Kosta Riką – 1.
O štai statistikos duomenys, pateikti viename 1923 m. numeryje. Laikraštis rašo, kad Lietuvoje iš 100 žmonių, dirbančių žemės ūkyje, 91 yra lietuvis, 3 – lenkai, 2 – rusai, 1 – žydas, 1 – vokietis, 1 – latvis ir vienas kitos tautybės žmogus. Iš 100 dirbančių pramonėje žmonių 77 yra žydai, 17 lietuvių, 2 – vokiečiai, 1– lenkas, 1 – rusas ir 2 – kitų tautybių žmonės.
O dabar atsukime laikrodį dar keliolika metų atgal ir pažvelkime, ką „Amerikos lietuvis“ prieš 100 metų rašė apie Tauragės kraštą.
Sužinome, kad Pagėgių ūkininkas Šarolis 1922 m. papjovė savo kiaulę, svėrusią 340 kilogramų. Ji pasižymėjusi ne vien dideliu svoriu, bet ir veislingumu, nes per keletą metų yra atvedusi 128 paršelius, vesdama iš karto nuo 18 iki 24 paršelių.
1922 m. gegužės mėnesį vienas muitinės (rašoma muitinyčios) valdininkas Pagėgių geležinkelio stotyje nežinia kur pametė 45 000 litų. Sakėsi užmiršęs juos išeinamoje vietoje. Tačiau nesakė, ar tai buvo valdiški, ar jo nuosavi pinigai.
To pat mėnesio pabaigoje Panemunės muitinės knygvedys M.Stimbra, kuris buvo pasiglemžęs 46 475 litus, juos gabeno Tauragėn ir paskui pabėgo Tilžėn. Tačiau Lietuvos policijos priviliotas nuvyko Panemunėn ir ten buvo suimtas bei perduotas Pagėgių kriminalinei policijai.
1926 m. balandžio 8 d. pasirodė informacija „Griūva Rambynas“. Laikraščio teigimu, didelis istorinis kalnas Klaipėdos krašte ties Nemunu, Rambynas, pradeda griūti. Mėnesio pradžioje vėl išgriuvo geras gabalas kelio pusėn. Kalnas priklauso Bitėnų kaimo ūkininkams, kurie, užuot jį taisę, sąmoningai ardo ta prasme, kad neseniai pardavė gerą miško plotą kalne ir pasidalino pinigus sulig ūkio didumo. Kai kurie gavo po 75, o dauguma – apie 2 litus. Palikus Rambyną nesutvarkius, jis neabejojamai grius ir toliau, tuo sudarydamas pavojaus keliu važiuojantiems…
Vasariniai mokytojų kursai ir kitos įdomybės
1924 m. gegužės 15-ąją išspausdinta intriguojanti žinutė apie girtavimą Jurbarke. Kad nereikėtų perpasakoti, pateiksiu taip, kaip parašyta: „Laikraščiuose skamba, kad visur, kaip valdininkai, taip ir piliečiai geria iš paskutiniųjų; Jurbarko valdininkai ir piliečiai nėra nė truputį nuo to pasilikę. Daugiausia čia geria „Piliečių kliube“ iš kurio daugiaus išeina girtų, kaip iš smuklės, mat kaip klubas turi leidimą pardavinėti svaigalus iki 24 val.
Nors toks leidimas išanksti kliubui nebuvo reikalingas. Daugiausiai girtuokliavime ir trukšmo daryme yra atsižymėję to kliubo nariai: p. p. En. ir Gr., kurie taip smarkiai ištraukia, kad eidami iš kliubo, apsibara su kliubo bufeto laikytoju gerokai, o išėję gatvėn kas su jais darosi, tai ir neapsakysi.
Dar dėl gėrimo šiame kliube galima pridėt, kad rugpjūčio 12 d. vakare nekurie piliečiai ir valdininkai taip išsitraukė, kad net išsivilkę, vienuose markintuose, pradėjo šokius įvairiomis nematytomis figūromis šokt. P. R. pritardamas šokėjams nesugraibydamas rojalio klavišų taip smarkiai rėžė, kad visas miestas nuo smarkaus rėžimo skambėjo. Laikraščiai, nors tame kliube ir gaunami, bet jais mažai kas naudojasi ir skaito.
Laikas būtų ir Jurbarko valdininkams ir piliečiams, žiūret į kliubą kaipo į pragaištingą įstaigą ir nuslopinimui girtuokliavimo iš kliubo, esant liuosai valandai, reikia tvertis už kultūriško, valstybinio ir visuomeniško darbo“.
Nuoširdžiai atsiprašau jurbarkiškių už šią citatą. Bet kartu primenu, kad kalbama apie 100 metų senumo reiškinį, šiandien, atrodo, juokingą ir visai šiam miestui neaktualų. Juo labiau, kad dar 1922 m. „Amerikos lietuvis“ pranešė apie visoje Tauragės apskrityje pradėjusią plisti girtuoklystę. Šventomis turgaus dienomis miesteliai esą tik ir knibžda girtų. Savivaldybės suskato kovoti su šiuo nepakenčiamu reiškiniu ir pradėjo priiminėti nutarimus, kad nusigėrę piliečiai būtų baudžiami, bet apskrities viršininkas tokius nutarimus protestuoja, kadangi visuomenės ramybę privalanti palaikyti milicija. Dėl to visuomenė pageidauja, kad milicija budriau eitų savo pareigas, nes savivaldybės nerimauja, jog nesama kam tvarkos žiūrėti.
„Amerikos lietuvio“ žiniomis, tų pat metų birželį Tauragės apskrities taryba išleido nutarimą, kad traktieriai, bažnyčios ir valstybės švenčių bei jomarkų dienomis būtų uždaryti visą dieną. Deja, tai labai nepatiko traktierių savininkams, kurie, „saugodami savo kišenių naudą, visokiais būdais stengiasi kaip nors tam nutarimui pasipriešint. Jie įteikė prašymą miesto tarybai, kad pastaroji pakeistų savo sprendimą ir kad Tauragės mieste traktieriai būtų visąlaik atdari ir nevaržomi. Kai kurie miesto tarybos nariai tam prijaučia ir net buvo prašoma nutarimą perdaryt“. Pasak rašinėlio autoriaus, labai būtų negražu, jei miesto taryba nesuprastų alkoholio kenksmingumo. O metas jau būtų tai žinoti…
Laikraščio korespondentas A Deltuva viename 1925 m. numeryje pateikia skaitytojams įdomių pamąstymų iš Eržvilko: „Kadangi iš čia netoli Klaipėdos krašto rubežius, tai įvairūs vertelgos kaip įmanydami per rubežių gabena „Snapsą“. Turi tam tikras blekas, į kurias telpa iki 30 litrų spirito, kiti susižinoję su rubežiaus sargais, gabena didesnėmis partijomis; kartais jų susidaro partijos po 50 ir daugiau vyrų. Kiti net iš to tik gyvena, uždirbdami nemažus pinigus, nes nepigus tai daiktas. Dažnai šitąja kontrabanda užsiima ir merginos. Iš to valdžia turi didelius nuostolius. Spiritas Klaipėdos krašte (Smalininkuose) parsieina per pusę pigiau negu Lietuvoj. Gert tai geria visi – ir vyrai, ir moters, ir vaikai. Iš to kyla šeimose daug nesusipratimų. Šiaip šis kampelis yra apsnūdęs ir tamsus, kaip gal niekur kitur Lietuvoj. Dabar Klaipėdą priskyrus prie Lietuvos, visų tikimasi, kad spirito gabenimas per rubežių turės sumažėt, o su tuomi turės sumažėt ir girtybė“.
Beje, viena 1923 m. publikacija skelbia, kad Tauragės apskrityje „praėjusiais metais nubausti 45 ūkininkai, 5 amatininkai, 38 darbininkai ir 3 šiaip žmonės. Nubausti jie už girtybę ir palaidų šunų laikymą. Baudų iš jų surinkta pirmuoju pusmečiu 10 005 auksinai (pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922 metais, kurį pakeitė litas, – red.), antruoju 626 litai. Visi pinigai paskirti apšvietos reikalams“.
Šiandien nebeaktuali, greičiau labiau egzotiška, ir kita informacija. 1925 m. spalio 15-osios numeryje „Amerikos lietuvis“ spausdina anoniminio autoriaus pastabas, kad Eržvilkas – ne visai mažas miestelis, bet gerokai apleistas. Gatvės negrįstos ir todėl rudenimis ir pavasariais stovi vos išbrendami purvynai. Vokiečių okupacijos metu įrengti šaligatviai baigia pūti, o jų taisyti niekas nė nemano…
Negana to, 1924 m. jurbarkiškis Jonas Aksamitauskas „pamilo Norkiutę ir rengėsi ją vest, bet Norkiutė pamilo kitą, ir su tuom rengėsi į sutuoktuves. Vakarynų vakare Aksamitauskas atėjęs prie Norkaus namų ir su šautuvu prisėlinęs prie seklyčios lango, per langą paleido šūvį ir tuomi užmušė apvylusią jį nuotaką. Parėjęs namo Aksamitauskas ir pats persišovė. Tokiu būdu vestuvės virto dvejomis šermenimis, priežasties iš aklos meilės“.
Panašių tragedijų šiame krašte būta ir daugiau. Štai 1922 m. liepos mėnesį pas Bandzinų kaimo gyventoją Paulikaitį atėjo kareivis su dviem šautuvais, kurių vieną įteikė Paulikaičiui ir išsivadino girion medžioti. Paulikaitis su savimi turėjo apie 70 000 auksinų. Tas tariamasis kareivis jį girioj nušovė ir paėmė jo auksinį laikrodėlį, auksinį žiedą ir 30 000 auksinų. Žudikas areštuotas ir „kiek pakankinus“ prisipažino, atidavė pagrobtus daiktus bei prašė jį vietoje nušauti. Nužudytojo Paulikaičio kelnių kišenėje rasta dar 101 JAV doleris. Mat vyriškis tik pernai sugrįžo iš Amerikos, ten gyvenęs 14 metų. Dėl įvairių priežasčių nesirengė Lietuvoje gyventi ir jau buvo susirengęs grįžti Amerikon. Ten liko tėvai, trys broliai ir dvi seserys. Bandziniečio slapyvardžiu pasirašęs autorius patarė visiems broliams lietuviams, parkeliavusiems Lietuvon, visur ir visuomet būti atsargiems su pinigais…
O štai ir Eržvilkio Erškėčio pranešimas: „1923 metų birželio pabaigoje Vilniškių kaime netoli Eržvilko, nakčia per langą klėtin įlindo du galvažudžiu, prisižadino iš miego Balašaičius ir, šviesdami į akis lempom, reikalavo atiduot pinigus (mat Balašaitis buvo neseniai pardavęs arklį). Jis sakė, kad pinigai kelnių kišeniuj, gi kelnės buvo prie lovos. Jie neklausydami taikė šauti, bet Balašaitis mušė ranka per brauningą ir gavo ją peršauti. Tuomet jis išspruko, o žmoną galvažudžiai peršovė, paėmė pinigus ir išėjo. Be motinos liko kūdikis 1 metų. Galvažudžiai nesusekti“.
Po kelerių metų randame informaciją apie Jurbarko valsčiaus Pašvenčio kaime dažnai besilankančius žmones, kurie save vadina gydytojais. Eidami per kaimus, jie gydo žmones, kurie juos mielai priima, nes girdi, nereikia važiuoti į miestą pas gydytoją. Už ligonių apžiūrėjimą „daktarai“ ima didelius pinigus. Pavyzdžiui, iš vieno ūkininko vieno šeimynos nario paėmė 50 litų. Tokių atsitikimų pasitaikė ir daugiau. Informacijos autorius Vergilius sako, kad kažkaip šie gydytojai įtartini, nes kai kurie klausinėjo gyventojus apie mūsų kariuomenę.
„Amerikos lietuvis“ daug rašė apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje. Deja, Tauragės apskritis šiame kontekste minima ne per dažniausiai. Štai 1914 m. spalio 7 d. netoli Eržvilko miestelio atskridęs vokiečių orlaivis numetė dvi bombas. Viena nukrito Rutkiškių sodyboje palei ūkininko klėtį, nuo jos sprogimo išbyrėjo languose visi stiklai, išvirto vienos durys ir apdraskytas stogas. Antra bomba nukrito Naujininkų sodžiuje, kur taip pat išbyrėjo kai kurių ūkininkų trobose stiklai, sprogimo vietose rasta bombų, kaip rašoma, kevalų. Vėliau nustatyta, kad bombos numestos tokiose vietose, kur buvo uždegti žiburiai (orlaivis skraidė 4 val. ryto) ir lakūnas manė, kad žiburiai spindi rusų kareivių stovyklose. Todėl įsakyta, kad nakties laiku išgirdę lekiant orlaivį visi gesintų žiburius.
Įdomi žinia apie 1919 m. liepos pabaigos įvykius Jurbarke. Laiško autorius skundžiasi, kad „Vokiečiai pas mus šeimininkauja, kaip šeimininkavę. Ir ne tik nesimažina čia, bet dar dauginasi. O taip laukėme, kad išeitų!.. Sako, iš Kauno, iš kitur išėję. Bet kaži. Tai anąsyk, rodos, VII. 18, į Dainius (sodžius prie pat Jurbarko) atėjo keli vokiečiai pas ūkininčią nakvosią. Nakvynės jiems turi būti, ir valgyti taip pat. Lietuvių valdžia juos čia siunčianti, jie galį ką panorį rekvizuoti. Parodė raštus. Tiesa, mūsų valdžios išduoti raštai, kaži kurio kuopos vado ar dar didesnio, parašas, antspaudas, tik vytis kiek neaiški. Tai ir šnekėk, ką šnekąs. Juk nesipriešinsi. Rekvizavo ūkininko K. namuose vietos nakvynei, o ryt dieną ir arklius norėjo rekvizuoti į Raseinius nuvažiuoti, tik K. sūnūs čia jau į kovą su jais stojo. Girdi, gavot pernakvot, pavalgyt, dar ir arklių norite! Mums perdaug. Tai paskui jau nuėjo pas kaimyną, ir ten rekvizavę porą arklių į Raseinius nuvažiuot. Tam pasakę: „Kad nori, siųsk su mumis berną arklių susigrąžinti, o kad nori – mes pagrąžinsime“. Bet ar tie arkliai jau pagrįžo, nežinau… Beje, K. už valgį iš jų pareikalavo 30 markių. „Ar jūs pašėlot“, sako vokiečiai: „tekit 5 mr.“. Be to, dar buvę nepatenkinti, kad davę jiems pusryčiams kopūstų. Kur dėjote, girdi, mėsą, Kopūstai su mėsa virti, vieni jie niekam netinka ir tt. Gera pas mus vokečiams. Čia jie dažnai ir pasilinksminimų surengia. Tai užvakar buvo surengta didžiausios gegužinės majorato sode. Žmonių kibždėte kibždeję. O jau sodo išpuošimas!… Tik gaila, kad pats nenuėjau pasižiūrėti (man labai sunku ir nemalonu į juos žiūrėti, būčiau dar kai ką papasakojęs, bet nematęs nesakysiu. Jurbarko valsčiaus namuose taip pat vokiečių būrys apsistojo su mūsų valdžios žinia, su tam tikrais mūsų valdžios leidimais“.
Ir dar vienas 1922 m. menantis laikraščio pranešimas apie tai, kad Jurbarko „Saulės“ progimnazijos pažangieji mokiniai įkūrė fondą „Aušra“ neturtingiems progimnazijos mokiniams šelpti. Pedagogai-klerikalai nusigando dėl „Aušros“ vardo, nes greičiausiai pamanė, kad kuriama „aušrininkų“ kuopa. Fondo veiklai visapusiškai trukdyta, išdaužyti progimnazijos langai. Pasak informatoriaus Aure Franti, mokiniai nuolatos šaukiami pas tardytoją, gaišinamas laikas, o tardymas jokių rezultatų neduoda.
O pabaigai apie Jurbarko gyvenimą – keletas ne tokių skaudžių žinučių. 1919 m. laikraštis pranešė, kad Jurbarke atidaryti vasariniai mokytojų kursai. Į kursus iš Šakių, Raseinių, Tauragės ir Skaudvilės suvažiavo per 100 mokytojų. Dėstoma aritmetika, lietuvių kalba, psichologija, literatūra, dainos ir praktika.
Viename 1923 m. laikraščio numerių rašoma, kad miške už Balkių kaimo ganyklų, senose kapinėse, auganti labai aukšta (kokių 30 metrų aukščio) ir stora pušis (du vyrai vos galį ją apimti). Liemuo turįs keturias labai storas šakas, pačiam jų vidury augantis jaunas šermukšnis. Vienas žmogus pasakoja, esą nukirtęs šermukšnį, bet vėliau apkasęs ir dabar išaugęs kitas. Padavimas skelbia, jog po pušimi esą palaidoti keturi broliai ir sesuo. Per Pirmąjį pasaulinį karą pušies atvažiuodavę pažiūrėti daug vokiečių, net aukštesniųjų karininkų, fotografavo.
Tęsinys kitame numeryje.
