Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1894 metų pabaigoje Berlyno „Kreuz-Zeitung“ laikraštis išspausdino žinią iš Tauragės (stilius ir rašyba šiek tiek taisyta):
„Mūsų krašte dabar daugiausiai kalbama apie pastorių Keturakaitį Tauragėje. Keturakaitis, lietuvis iš Prūsų, pastojęs mažne prieš 12 metų. Jis buvo Prūsuose dvasišką seminariją baigęs, bet kadangi Maskolijoje beveik visai nėra lietuviškų pastorių, todėl jį ten pavadino. Kaip žinoma yra nuo lenkmečio Maskolijoje uždrausta vartoti lietuviškas knygas, išspausdintas nemaskoliškomis raidėmis. Todėl valdžia dabar nepaliautinai medžioja ant tų knygų, kurios iš Prūsų įgabenamos ir gotiškomis arba lotyniškomis raidėmis spaustos. Atėjo kovo mėnesyje pereitų metų policija ir pas pastorių Keturakaitį ir jo namus perieškojusi paėmė visas lietuviškas ne pagal paliepimą rusų įstatų spaustas knygas, kurias prie jo rado. Pasilikęs be knygų negalėjo K. savo dvasiškus darbus pilnutėliai atlikti. Bažnytiška vyriausybė dėl to berods pasiskundė, bet iki šiol nieko negelbėjo. Pirm kelių nedėlių pareina pas K. parėdymas caro, kad pastorius Keturakaitis „dėl nenaudingo“ politiško triūsavimo iš urėdo atstatytas ir niekur Vilniaus Generalgubernitėjoj jokio urėdo negausiąs. Rodos, jog rusų valdžia visai nekenč tokių žmonių kurie dar šiek tiek susinešimo tur su Prūsais“.
2025 metais sukako 500 metų nuo liuteronų (evangelikų liuteronų) bažnyčios įkūrimo Prūsijoje – tai viena svarbiausių datų ne tik regiono, bet ir visos Europos religinėje bei kultūrinėje istorijoje. Prūsija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje liuteronybė buvo įtvirtinta kaip oficiali religija. Šis istorinis žingsnis buvo tiesioginė Martyno Liuterio 1517 metais pradėtos Reformacijos pasekmė.
Šią jautrią temą, kuriai noriu paskirti šios dienos straipsnį, padiktavo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios keliolikos metų lietuviškos užjūrio spaudos peržvalga. Vos ne kiekviename tenykščių laikraščių numeryje gali rasti iš didžiosios Lietuvos atsiųstų pasakojimų apie konfliktus su kunigais, bažnyčia, pagaliau ne visada dorus klebonų, vikarų ar kitų bažnyčios tarnų darbus. Pavyzdžiui, sužinai, kad vienoje Žemaitijos bažnyčioje anuometė milicija užtiko net naminės degtinės fabrikėlį… Tačiau šįkart – ne vien apie tai. Bažnyčia plačiąja prasme – nesvarbu, katalikiška ar evangeliška – ilgus šimtmečius buvo kultūrinio, švietimo gyvenimo centras, ašis, apie kurią sukosi pati įvairiausia gyvenimo kasdienybė. Deja, ir čia, kaip ir visur kitur, neapsieita be konfliktų, nesutarimų, netgi rimtų fizinių susidūrimų.
Muštynės bažnyčioje
Štai, pavyzdžiui, 1909 metų pavasario pranešimas iš Eržvilko: „Velykų naktį pas mus susirenka į bažnyčią daug vaikinų, kurie paskui mušasi tarp savęs. Štai šiemet kaip pasibaigė tos „zabovos“ – 2 vaikinams rankos išsuktos, 3 – kojos išnarytos, o kiek pamuštų rankų, apdaužytų galvų, sunku ir suskaityti“.
Kiek tolėliau nuo Tauragės, bet irgi įdomus atvejis. 1915 metų kovo mėnesį Anykščių žydai, susirinkę į sinagogą aptarti galimų kandidatų į rabinus, pradėjo tiek smarkiai ginčytis, bartis, kad tie barniai perėjo į muštynes… Kai kurie susirinkimo dalyviai smarkiai nukentėjo. Apylinkės teismas keturis aktyviausius konflikto dalyvius nubaudė po vieną mėnesį kalėjimo…
Mane labai sudomino, tikiuosi, kad ir skaitytojų nepaliks abejingų, savaitraščio „Vienybė lietuvninkų“ 1900 metų liepos mėnesį išspausdintas straipsnis vėlgi apie Tauragės reikalus. Nežinomas autorius rašo (stilius beveik netaisytas): „Kadangi senoji mūsų lietuviška bažnytėlė buvo medinė ir jau veik supuvus, tai ant prikalbėjimo vietinio klebono, mūsų parapijonai nutarė statyti naują, mūrinę, bažnyčią ir jau praėjusį pavasarį pradėjo darbą. Senąją bažnyčią nugriovė ir toje vietoje pastos nauja, kuri nemenkai kaštuos. Šventimas dabar laikomas koplyčioje, kol špitolės vietoje parengs kitą bažnytėlę. Kol taps pastatyta naujoji, mūrinė, truks pora metų. Naujoji mūrinė bažnyčia šauniai patuštins parapijonių kišenius ir kuris neduotų ant bažnyčios net paskutinį skatiką? Prasidėjus darbui, parapijonai dirba ir važinėja prie bažnyčios daugiaus negu ant savo ūkės. Darbo yra daug ir visi parapijonai dirba, bet užtai po kelių metų vargo turės puikią mūrinę bažnyčią“.
Bet ne vien apie maldos namų statybą rašoma iš Lietuvos Amerikon prieš 125-erius metus atsiųstame laiške. Šiandien nesmagu girdėti, kad Tauragės parapijos ir apylinkės ūkininkai buvo nusigėrę, ne vienas paskendęs skolose. Pavasaris buvęs vėlyvas ir prastas, iki gegužės 8-osios buvę šalta kaip žiemą, netgi snigo, dauguma ūkininkų turėjo pašarą pirkti ir labai brangiai.
„Tauragiškiai gerų metų veik niekad neturi, – tęsia autorius. – Tauragės parapija visu šonu esti prie Prūsų rubežiaus ir per Tauragę eina plentas nuo Tilžės ant Šaulių ir Jelgavos (Kurše), kur žydai gabena visokius tavorus į Prūsus tai iš Prūsų, nes Tauragėje yra muitinyčia ir apart to eina vėl kontrabanda lygiai į abi šalis, į Lietuvą ir į Prūsus, o tai vis atlieka tauragiškiai. Jie gabena tavorus žydams plentu per muitinyčią ir niekam nematant slapta. Dėlto veik visi tauragiškiai yra žydberniais ir per visą laiką jie yra mažai užimti ūke ir dėlto randasi stoka maisto patiems žmonėms kaip ir gyvuoliams. Laukai prastai apdirbami ir įkrečiami; mėšlus pirkti ne mada, o kiek susirenka iš ūkės tai bevažinėdami tą patį ir išpustyja. Užpelnytus pinigus daugiausia prageria ir tojo uždarbio nei ant duonos neatlieka ir nenorint reik daryti skolas, mokėti palūkius, paskolintojams nusilenkti ir kada gi bus geri metai? Tūli mislyja kad jokiu būdu negalės išsimokėti ant statymo naujosios bažnyčios. Manoma leisti klasterius važinėti po kitas parapijas, kurie rinktų aukas dėl Tauragės bažnyčios. Daugumas atsišaukia į savo pažįstamus Amerikoje, kad tiejie siųstų aukas, kadangi Amerikoje pinigų yra gana daug, nes per vieną tik mėnesį uždirbantys 100 rublių ir paaukavę kiek nieko nejaus ir turės už tai didelį nuopelną danguje“.
Iki tol kalbėta apie krikščionis katalikus. Straipsnyje pabrėžiama ir tai, kad lietuviai liuteronys jau seniai turi Tauragėje puikią mūrinę bažnyčią išvien su vokiečiais ir visuose dalykuose yra nuo vokiečių už nosies vedžiojami: „Vokiečių Tauragės parapijoj yra gerokai mažiau negu lietuvių; vokiečiai gyvena miestelyje užsiimdami tūlais amatais: kurpsiuvyste, rūbsiuvyste, kalvyste, kailiadarbyste ir t.t. Lietuviai gyvena ant laukų ir užsiima tuomi pačiu amatu, kaip ir lietuviai katalikai – žydberniauja. Kada reikia dėti pinigus ant bažnyčios arba kunigo užlaikymui, tai vokiečiai visai negal lyginti su lietuviais, nes jie vos maistą užsidirba ir ant kitų išleidimų nekas atlieka, tai iš ko mokės ir ant bažnyčios. Bažnyčią ir kunigą užlaiko veik vieni lietuviai, bent pirmystės bažnyčioje neturi, ir dar yra apšaipomi nuo savo draugtikių vokietpalaikių „būrais“ ir net „kamais“, kad nemoka vokiškai ir nemeta lietuvišką kalbą, savo būdus“.
Teigiama, kad bažnyčios reikaluose pirmenybė teikiama vokiečiams ir jie pasiskiria sau kokį nori kunigą ir „kanterį“ (giedotoją); kuris nepatinka, išvaro. Dievmaldystė (pamaldos) vokiečiams visados laikoma iki pietų, o lietuviams po pietų. Kunigas, menkai mokąs lietuviškai, pamokslą pasako pusiau vokiškai. Ir taip lietuviai esą visur skriaudžiami. Apie tautos reikalus lietuviai katalikai, kaip ir liuteronai, dar greičiausiai nieko nenumano. Apie Tauragę tarp lietuvių liuteronų esama labai daug „surinkimnykų“, kurie susirenka pas vieną iš savųjų ir meldžiasi. Tamsumas tų žmonelių esąs neapsakomas.
Baigdamas straipsnį, nežinomas autorius primena, kad praėjusią vasarą Tauragę aplankęs vyskupas Paliulionis ir lietuvių buvo iškilmingai priimtas. Iš Pajūrio kunigas Šaikūnas iškeltas kitur, o į jo vietą atvykęs kunigas Vidmantas, kuris anksčiau buvęs Tauragėje kamendoriumi (vikaru). Tokios tai naujienos apie Tauragę prieš 125-erius metus…
Kiek kainavo pernešti kontrabandą?
1891 metų gegužės mėnesį į Ameriką atkeliavo labai nedažnas pranešimas iš Gaurės. Rašoma apie naujai pastatytą medinę bažnyčią už parapijos surinktus pinigus. Ištaisymas altorių, vargonų, dviejų bokštų kaštavo 3000 rublių, meisteriui sumokėta 700 rublių. Kitame kampe kontrabandininkai giriasi, esą dabar lengviau pereiti rubežių nei seniau, nes jaunieji maskoliai neturį tiek gudrumo, kaip senieji, todėl visokiais būdais galima anuos prigaudinėti. Jie neša iš Prūsų, apart knygų, šilkus, arbatą, visokius drabužius. Paprastas nešulys – 40 svarų, už kurio pernešimą moka 2 rublius, bet yra ir tokių diktų vyrų, kurie perneša po 100 svarų „ant sykio“.
1923 metais Skirsnemunės evangelikų bažnyčioje tarp parapijonių kilo nesutarimai. Mat vokiečiams pamaldos laikomos priešpiet, lietuviams – po pietų. Lietuviai esą nepasiganėdina ir nori iš vokiečių atimti parapijos iždą, bet kunigas Jurkšaitis (kunigas Dovydas Jurkatis-Jurkat) esą palaiko vokiečių pusę. Lietuviai, nesulaukdami iš kunigo pagalbos, kreipėsi su skundu į Seimą.
Šiandienos skaitytojui bus, ko gero, visai nesuprantama ir tolesnė 1907 metų informacija iš Eržvilko, pavadinta „Kunigas ar šnipas?“ Pasakojama apie keletą jaunuolių, kurie, sėdėdami bažnyčios šventoriuje, skaitė šviežiai gautus laikraščius: „Ėjo pro šalį kunigas. Pribėgęs prie jų, pradėjo šaukti, kad šventorius – šventa vieta, kad čia reikią melstis, o ne skaityti. Ir apskritai tokiems vaikpalaikiams dar per anksti skaityti laikraščius, kad jis neleisiąs žmonių prie tokio ištvirkimo ir t.t. Išdirbęs jaunikaičius ir pamatęs, kad jau aplinkui renkasi žmonės, kunigas paklausė jų pavardžių. Vienas vaikinas atsakė: „O kam kunigui reikia mūsų pavardžių, ar nori policijai mus įduoti?“ Supykęs kunigas pradėjo klausinėti kitų žmonių, kaip tų jaunikaičių pavardės, bet ir iš jų nieko neišgirdo. Tik nemanyk, skaitytojau, kad tuo viskas būtų užsibaigę. Kuriam laikui praslinkus po to atsitikimo jaunikaičiai gavo iš Jurbarko žandaro kvietimą atvažiuoti pas jį. Ir ką gi jie ten išgirdo? Žandaras, kaip ir kunigas, pradėjo barti jaunikaičius, kam skaitantys laikraščius šventoriuje, kam nepaklusnūs, kam nemoka elgtis. Ir dar jie turį padėkoti kunigui, kuris taip rūpinąsis pavestosiomis savo avelėmis.
Kaip žinia, 1926 metų gegužės 8–9 ir papildomai 10 dienomis vyko rinkimai į III Seimą. Juos laimėjo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, kuri sudarė koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija. Tų pat metų rugpjūtį „Vienybės“ savaitraštis ironiškai pastebėjo, kad nors jau seniai rinkimų banga praūžė, bet Jurbarko klebonas to neužmirštąs… Vis dar iš sakyklos jis primena žmonėms, kad gailėtųsi už nuodėmes, kurias 8, 9 ir 10 gegužės dienomis papildė…
1926 metų rugpjūtį Eržvilko valstiečių liaudininkų veikėjas, doras žmogus, pavyzdingas ūkininkas Juozas Toliušis prie mirusio tėvo kapo pastatė kryžių ir prašė klebono Lumbio, kad pašventintų. Bet klebonas šventinti atsisakė, girdi, jis valstiečiams liaudininkams netarnaująs.
Ir dar viena ne pati maloniausia žinia iš Jurbarko pakrantės. 1926 metų lapkričio 18-osios naktį į Jurbarko katalikų ir pravoslavų šventyklas įsilaužė plėšikai. Pavogti nieko nepavogė, bet sulaužė kryžius, sulankstė kielikus ir išniekino kitas šventenybes. Akivaizdu, kad šį laukinį, barbarišką darbą padarė tikėjimo priešininkai. Laikraščio žodžiais, „netiki, netikėk, tai laisva valia, bet kam reikia niekinti tą namą ir tuos daiktus, kas kitiems šventa. Tai gali padaryti neišmanėlis, neišauklėtas žmogus, tamsuolis, o ne tikras to žodžio prasmėje socialistas. Gėda, kad Lietuvoje tokių tamsuolių atsiranda“.
Kai politika kertasi su religija
Ištrauka iš JAV leisto liberalios ir tautinės krypties savaitraščio „Vienybė“ 1927 metų balandžio 23-osios numerio: „Eržvilke, pažangioje parapijoje, klebonavo žinomo federanto, buvusio antrojo Seimo nario Lumbio brolis, kuris su parapijiečiais tiek įsipyko savo politikavimu, jog bažnyčia visad būdavo apytuštė, gi per pamokslą, jei geras lauke oras, visi išeidavo ir likdavo kelios davatkos; gi jei blogas, tai klebonui politikuojant, visi juokdavosi ir net paklausimus duodavo. Galų gale, vyskupas, būtinai parapijiečiams užsispyrus, turėjo iškelti. Perversmo metu jis tiek buvo išsigandęs, kad du ginkluoti šauliai lydėdavo į bažnyčią, grįžtant taipgi pasitikdavo. Išvažiuodamas paskutiniame pamoksle perskaitė iš „Ryto“ apie „bedieviškos“ valdžios nuvertimą ir visa širdžia išsikeikė. Jo vieton atkeltas kun. Jasinskas iš Šiaulių senosios bažnyčios; perkeltas čia už tai, kam buvusį Respublikos Prezidentą dr. K.Grinių priėmė bažnyčion po baldakimu; tą patsai kun. Jasinskis atvykęs sakė. Tai tokios pas mūsų naujienos, virtus bažnyčioms į mitingų sales“.
1924 metų gegužę Tauragės taikos teisėjas nagrinėjo bylą, kurioje vienas evangelikų liuteronų parapijonis vokiškos orientacijos Paulikaitis skundė tris brolius lietuvius evangelikus liuteronis Gavėnius ir Usvaltą, kad šie 1923 metų kovo 19-ąją parapijonių sueigoje Tauragėje susiginčijus, kas turi pirmininkauti, Paulikaitį iškolioję ir sužeidę lazdomis bei peiliais. Apskųsti buvo taipogi vietos evangelikų kunigas Vymeris bei dar keletas parapijonių, esą šie pakurstę pirmuosius Paulikaitį sužeisti. Bylą nagrinėjant buvo iš abiejų pusių apklausta keliasdešimt liudininkų, dalyvavusių parapijos sueigoje. Paaiškėjo kad tarp Tauragės evangelikų esama lyg ir dviejų partijų – lietuviai ir vokiečiai, kurie tarpusavyje dėl įvairių parapijos reikalų ginčijasi. Kunigas Vymeris, būdamas nešališkas žmogus, dažniausiai turi palaikyti lietuvių parapijonių teisingus reikalavimus, dėl ko vokiečiai juo nepatenkinti ir jį stengiasi iš Tauragės išvaryti. Kancleris Jasulaitis priešingai – palaiko vokiečius. Išnagrinėjus bylą, paaiškėjo, kad Paulikaitis ir jo šalininkai tą kovo 19 dieną pirmi pradėjo muštynes ir kad broliai Gavėniai (vietos šauliai) priversti buvo gintis prieš daug gausesnį užpuolikų būrį. Gi kunigas Vymeris ir dar keli parapijonys pasirodė apskųsti vien iš keršto. Taikos teisėjas nutarė visus apskųstuosius išteisinti, kunigo Vymerio ir dar kelių asmenų apskundimą dėl kurstymo pripažino nesąžiningu.
Savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“ 1895 metų gegužės mėnesį aprašė gyvenimo Batakių parapijoje fragmentą. Esą čia dar užsilikęs labai senas būdas. Ne per seniai toje parapijoje pasimirė turtingas gaspadorius. Jam apraudoti buvo pasamdyta verkėja. Ji per tris paras verkdama ir raudodama nabašniko gerus darbus ir vyriškus atsitikimus išrokavo.
1924 metų liepos 30 dieną Gilvičių kaimo pilietis Kazys Kaučikas, kaltindamas savo žmoną turint ryšių su svetimu vyru, nusivedė ją pas jo kaltinamą pilietį K.Milašių ir kartu su pastaruoju visi trys nuėjo „ant sūdo“ pas parapijos kleboną. Kai į pastarojo paklausimą moteris atsakė, kad jokių dalykų su svetimais vyrais neturi, K.Kaučikas šovė iš brauningo į žmoną, kuri sužeista nuvirto po stalu. Negana to, čia pat paleido šūvį į Milašių ir jį, bebėgantį pro duris, mirtinai sužeidė. Po to Kaučikas nuėjo ir pasidavė Skaudvilės policijai. Velionis Milašius buvo vedęs, turėjo keletą vaikų, tarnavo kariuomenėje ir kelioms dienoms buvo grįžęs atostogų. Vėliau paaiškėjo, kad Kaučikas buvo nemažas girtuoklis. Jo sužeista žmona, tikėtasi, pasitaisys.
1925 metų vasario mėnesio duomenimis, Tauragėje laisvamaniais save laikė apie 500 asmenų. Apskrityje esama ir pavienių inteligentų masonų, kurie ryžtasi įkurti žemaičių masonų ložę, tik tarp jų nėra galutino susitarimo, mat dalis linkusi į neomasonus. Primenama, kad žemaičiuose masonų ložė gyvavusi XVIII šimtmetyje ir išnyko tik XIX šimtmečio pabaigoje, rusams galutinai numalšinus lenkų ir lietuvių sukilimus. Anų laikų masonų centru buvęs Raseinių miestas, kur vykdavę jų pagrindiniai susirinkimai. Tvirtinama, kad tais laikais masonų ložei priklausę daug bajorų inteligentų, tarp kurių figūravęs ir mužikų vargų dainius Dionizas Poška ar bent jau turėjęs su masonais ryšių. Spėjama, kad iš anų laikų masonų dar esama gyvų, kurie jei ir aktyviai ložėje nedalyvavę, tai bent pažinčių su masonais turėję.
O dabar – gerokai vėlesnių laikų, XX amžiaus šeštojo dešimtmečio, pavyzdys iš vokiečių pabėgėlių ir tremtinių laikraščio „Ost-West Kurier“. Jame, pabrėžiant, kad, Lietuvai būnant bemaž grynai katalikiška, Klaipėdos kraštas iki Antrojo pasaulinio karo buvo grynai evangelikiškas, o dabar dėl lietuvių ir rusų persikėlimo pasidarė mišrus. Daugiausia evangelikų bendruomenių vis dar yra Klaipėdos krašte ir didžiausios jų – Klaipėdoje ir Heydekruge (Šilokarčemoje). O didžiausia evangelikų bendruomenė Lietuvoje esanti Tauragėje.
Teigiama, kad po Stalino mirties buvo sustabdytas bažnyčių griovimas ir religinių bendruomenių naikinimas. Prie Stalino apskričių valdybos turėjo kiekvieną mėnesį raportuoti, kiek apskrityje bažnyčių uždaryta. Dabar gi galioja šūkis: nereikia senos motinos koneveikti, jei ji sekmadieniais į bažnyčią nori nueiti; reikia ją užjausti kaip kad ligoniams reiškiama užuojauta.
Citata: „Jaunimas mokyklose auklėjamas taip, kad su laiku prietarai patys išnyktų. Konfirmacinis pamokymas ir toliau draudžiamas ir tik įžegnojimas leidžiamas, bet dvasininkams netrukdoma po sekmadieninių pamaldų dvi ar tris valandas rengti pamokymais jaunimą konfirmacijai. Vienintelis akademiškai išauklėtas pastorius esąs Kalvanas Tauragėje, gimęs Latvijos ir Lietuvos pasienyje, baigęs gimnaziją Rygoje ir teologijos studijas Tartu universitete bei gerai kalbąs lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir latviškai. Jis – didelės šeimos tėvas ir lemiamai dalyvavo prieškariniame Lietuvos evangelikų bažnyčios organizavime.
Didžiausią sunkumą atstatant religines bendruomenes sudaro kulto ministeris Vilniuje. Jis sprendžia visas religines problemas. Konsistorijos pirmininkas yra teisininkas Buskevičius iš Kauno, kuris turi patenkinamą kontaktą su kulto ministeriu. Be Kalvano, dar savo pareigas eina Sprogys ir Drielen, Gowens (turbūt Gavėnas) Šakiuose ir Preikšaitis Batakiuose. Jie visi studijavo teologiją Kaune. Tuomet Klaipėdos krašte buvo 34 parapijos ir didžiojoje Lietuvoje – dar 20. Kalvanas vieną abiturientų iš Naumiesčio metus mokė teologijos savo bute. Teologinės evangelikų literatūros lietuvių kalba nėra, o abiturientai nemoka tiek vokiečių kalbos, kad savimokos keliu įsisavintų specialų teologijos mokslą, tad daugumą parapijų administruoja pasauliečiai. Kalvanas kelis kartus per metus šaukia konferencijas Tauragėje, bet, deja, maža kas į jas teatvyksta.
Viena neseniai iš Klaipėdos krašto Priekulės parapijos į Vakarų Vokietiją atvykusi moteris pasakojo: sena švedų statybos bažnyčia rusų kareivių buvo apgriauta. Po to lietuviai komunistai ėmėsi galutinio jos sunaikinimo. Sprogdinant bokštą, vienas lietuvis nukrito ir po to niekas nenorėjo dirbti sprogdinimo darbo. Buvo siūlomi tūkstančiai rublių už sprogdinimo darbo užbaigimą. Pagaliau bažnyčia apipilta benzinu ir padegta. Tuo būdu Priekulės bažnyčia buvo paversta griuvėsiais ir pelenais, bet klebonija liko sveika. Vietos pastorius Armonaitis energingai ėmėsi parapijos išlaikymo: jis organizavo rinkliavą, kad bent klebonijos namą išlaikytų, pastatydino varpinę prie klebonijos. Varpai buvo nupirkti iš sugriautos Keizino bažnyčios. Tie varpai buvo komunistų valdžios konfiskuoti, o vėliau išstatyti pardavimui.“
Nekask duobės kitam…
Ir straipsnio pabaigai – liūdnas, jeigu nebūtų juokingas, ir juokingas, jeigu nebūtų liūdnas, atsitikimas Skaudvilėje 1893 metais. „Vienybė ietuvninkų“ rašo, kad čia esanti cerkvė, o popas neturįs žemės. Taigi jau keletą metų jis tykojo, kaip artimą Adakavo bažnyčios kunigą „pakasavoti“, o anos bažnyčios žemę gauti. Pastarosios kunigo gaspadinė, gal norėdama gerai ištekėti, sergantį Adakavo kleboną su savo prieteliu E. prikalbino idant jai savo gėrybes po smerčio užrašytų. „Tas tą ir padarė, nes trys daktarai, ant konsilijos atvažiavę, nusprendė, kad kunigas yra taip sergąs, kad nebeilgai tegyvens. Gaspadinė, besidžiaugdama, kad greitai galės turtinga pastoti, į Raseinius nuvažiavo idant viską už laiko ant šermenų (pagrabo) parengti. Ten pora dienų užtrukus, atvažiavo iš Raseinių ne tiktai su gėrimais ir kitais ant šermenų reikalingais daiktais, bet ir su gatavu grabu. Kaipgi nabagė susirūpino pagerėjusį ant sveikatos kunigą rasdama. Pasirodė, kad daktarai ligos nepažino ir per tat negerai nusprendė. Iš tos apmaudos gaspadinė susirgo ir greit pasimirė, o tas grabas ir tie gėrimai ant jos šermenų susigadijo. Mat kas kitiems duobes kasa, pats į anas įpuola…“
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
