Atradimai po Jovarų stadionu (I dalis)

2025 m. pavasarį Tauragės rajono savivaldybės administracija pasamdė UAB „Architektūra idėjos realizavimas“. Šios bendrovės specialistai, archyve atradę nemažai visiems užmirštos istorinės medžiagos ir ištyrę mūrus rekonstruojamame Jovarų pagrindinės mokyklos stadione, rekomendavo atlikti archeologinius žvalgymus. Žvalgymus atliko archeologas Vytautas Juškaitis iš Jurbarko. Leidimą tyrimus atlikti gavo priežiūrą atlikęs kolega archeologas Ugnius Budvydas iš Trakų. Vykstant statybos darbams bei tyrimams ir pats ne kartą lankiausi objekte, tad su padėtimi susipažinau neblogai.

Pradžia

Prisiminkime, kodėl prireikė tokių Tauragėje retų tyrimų. Vykdant statybos darbus 2024 m. rudenį stadiono pietinėje dalyje ties buvusiu bėgimo taku aptiktas skliautuotas raudonų plytų rūsio fragmentas. Atpažinta, kad pamatai priklausė šioje vietoje tarpukaryje stovėjusiai lentpjūvei ir malūnui „Progress“. Apie aptiktus pamatus užsakovė UAB „Stamela“ informavo Kultūros paveldo departamento Telšių–Tauragės teritorinį skyrių. Statybos darbai toje vietoje buvo pristabdyti ir nurodyta, kad vykdant darbus kartu būtina atlikti architektūrinius tyrimus. Darbų metu planuota pakeisti stadiono dangą, nutiesti bendrojo naudojimo vandentiekio ir laistymo tinklus, drenažą. Vejos ir takų vietoje projektinis žemės judinimo darbų gylis siekė 0,5 metro, inžinerinių tinklų vietoje – iki 1,5 metro gylio. Statybos darbai nepatenka į saugomo nekilnojamojo kultūros paminklo teritoriją. Artimiausias toks paminklas – apie 80 metrų į pietvakarius esanti sunaikintų žydų kapinių dalis, sovietmečiu užstatyta privačiais namais.

Archeologinių žvalgymų tikslas buvo atlikti archeologinius žvalgymus numatomų žemės kasimo darbų vietose, fiksuoti aptiktus kultūrinius sluoksnius, nustatyti jų chronologiją ir archeologinę vertę, surinkti archeologinius radinius, užfiksuoti aptiktus mūrų fragmentus. Archeologiniai žvalgymai vykdyti dešimtyje skirtingo dydžio plotų. Iš viso žvalgytas 4270 kv. m plotas.

Darbininkai prie Progress lentpjūvės 1949. Eugenijaus Margio dovana Tauragės krašto muziejui

Tyrimų eiga

Kaip rašoma Vytauto Juškaičio parengtoje ir Tauragės krašto muziejui „Santaka“ perduotoje ataskaitoje, žemės kasimo darbai buvo vykdomi iki projektinio 0,3–1,5 metro gylio. Juose fiksuoti pilko maišyto smėlio ir griuveningų žemių sluoksniai, datuojami XIX–XX a. Archeologinis sluoksnis neaptiktas, archeologinių radinių nerasta. Čia noriu sustoti ir pakomentuoti, ką archeologai laiko archeologiniais sluoksniais ir radiniais. Pagal Paveldo tvarkybos reglamentą (PTR) archeologiniais laikomi sluoksniai, senesni nei 1800 metai. Gausiai rasta XIX–XX a. I pusei būdingų molinių indų šukių ir plokštinių koklių.

Šiaurinių plotų aplinkoje atidengti akmeninio grindinio fragmentai, kloti iš netašytų lauko akmenų. Grindinys klotas XX a. viduryje ar netgi antroje pusėje. 0,6–0,9 metro gylyje atidengti pavieniai pamatų fragmentai, mūryti iš lauko akmenų ir plytų. Pamatai priklauso lentpjūvės ir malūno pamatams bei datuojami XIX a. II puse – XX a. pradžia. Atidengtas buvusio aštuoniakampio kamino pamatas su į jį vedančiais požeminiais dūmų kanalais, lokomobilio patalpos betoninės grindys, XIX a. II pusės mūrų fragmentai po lokomobilio betoninėmis grindimis, sienų fragmentai, skiriantys lokomobilio ir lentpjūvės patalpas. Po buvusio lokomobilio patalpa atidengti tuneliai, vedantys link aštuoniakampio kamino. Pietrytinėje dalyje fiksuotos malūno rūsio patalpos su girnų rotoriaus atramomis.

Kas tas lokomobilis, galbūt paklausite. Visuotinė lietuvių enciklopedija sako, kad tai jėgainė, susidedanti iš garo mašinos, dūmų vamzdžio garo katilo ir pagalbinių įrenginių. Lokomobilio katile gaminamas iki 1,5 MPa slėgio sotusis ar perkaitintasis garas, kuriuo varoma stūmoklinė garo mašina. Kilnojamieji lokomobiliai su ratais būdavo 8–55 kW, stacionarieji – 90–580 kW galios. Kūrenta medienos atliekomis (skiedromis, pjuvenomis) ar durpėmis. Buvo naudojami žemės ūkyje, nedidelių įmonių elektrinėse.

2025 m. rugpjūčio 4 d. Kultūros paveldo departamento trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje buvo nuspręsta nerengti apskaitos dokumentacijos dėl apsaugos atidengtiems fragmentams suteikimo. Siūlyta mūrus užkonservuoti ir įrašyti į nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių. Ataskaitos išvadose teigiama, kad archeologinių žvalgymų metu stadiono vietoje archeologinis sluoksnis nebuvo aptiktas, archeologinių radinių nerasta. Įžemis fiksuotas apytiksliai 350 kv. m plote. Visgi tyrėjai teigia, kad išlikę fragmentai vertingi Tauragės miesto architektūros istorijai, urbanistinei raidai, atspindi ankstyvojo XX a. gamybinės infrastruktūros elementus ir miesto ekonominės transformacijos etapus. Todėl ateityje šioje vietoje atliekant žemės kasimo darbus kartu siūloma vykdyti ir archeologinius žvalgymus, kurie leistų išvengti rastų mūrų suardymų bei galbūt suteiktų papildomos informacijos apie šioje vietoje veikusį malūną ir lentpjūvę.

Lentpjūvės kamino aplinkoje valant griuvenas rasti koklių fragmentai. Vytauto Juškaičio nuotrauka

Rasti XIX–XX a. I pusės radiniai (142 vnt.) buvo perduoti Tauragės krašto muziejui „Santaka“ šių metų kovo mėnesį. Dar praėjusią vasarą perduoti dideli, sunkūs, metaliniai rotoriaus ir ašies lizdo fragmentai. Radinių daugumą sudaro molinių indų šukės: lėkščių, ąsočių, dubenų, puodų ir kitų indų, dažniausiai glazūruotų. Jie primena, kad ne taip seniai mūsų senoliai naudojo daugiausia molinius indus, o stiklas, porcelianas ir juo labiau plastikas būdavo rečiau sutinkami. Kaip jau minėta, rasta keletas koklių dalių. Taip pat galąstuvas, įvairūs plytgaliai, vinys, stiklinė nuskelta rašalinė. Dar 2024 m. rudenį muziejus priėmė keletą plytų su užrašais.

Istoriniai duomenys

Kai prieš daugiau nei metus rengiau istorines žinias savivaldybės tinklalapiui ir kitam rajono žiniasklaidos portalui, minėjau, kad Tauragės krašto muziejuje saugomas 1930 m. miesto planas. Jame matyti, kad teritorija ties dabartinės Laisvės ir Versmės gatvių sankryža tuo metu žymėjo miesto ribą. Renkant medžiagą tyrimams, nustatyta, kad malūnas buvo pastatytas XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Kamino pamatas. Rimo Grigo nuotrauka

Architektūros tyrimus vykdė Rimas Grigas, pagalbon pasitelkęs istorikę Laimą Vileikienę, kuri surado užmirštų faktų ir brėžinių. Naujamiesčio miestietis Beras (kitur dokumentuose Berelis) Leizorovičius, Geršono sūnus, 1877 m. Rusijos imperatoriui Aleksandrui pateiktame prašyme prašo leidimo statyti malūną už Tauragės miestelio ribų. Kitais metais gubernijos valdybos statybos skyrius patvirtino, kad pateiktas statybos brėžinys atitinka galiojančias statybos taisykles ir gamybinėms įmonėms keliamus reikalavimus. 1878 m. projektas suderintas ir leidimas statyboms duotas. Nors pastato sklypo plane aštuoniakampis kaminas nepažymėtas, bet nustatyta, kad plytos gamintos XIX a. II pusėje iki XX a. III dešimtmečio. Todėl kaminas ir kanalai įrengti šiuo laikotarpiu. Kaip teigia architektas Rimas Grigas, greičiausiai kaminas nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, todėl vėlesniuose sklypo planuose nebuvo fiksuojamas. 1897 m. mūrinis garo malūnas su kaulų malūnu ir lentpjūve jau tikrai veikė. Jame įrengtas „Heinrich Lanz“ firmos lokomobilis.

Atkūrus valstybę, Lietuvos Atstatymo komisariatui prašymą atidaryti garo malūną, lentpjūvę, kaulų malūną ir steigelių (gontų?) fabriką bendrovė „Kaplanas ir Abelsonas“ pateikė 1922 m. rugpjūčio 30 d. Planavo veiklą pradėti spalio 1 d., bet leidimas veiklai išduotas tik 1923 m. balandžio 27 d. Atidaromas garo malūnas buvo plytų mūro, dengtas toliu (degutu impregnuotas kartonas, kartais apibarstytas rupiu smėliu). Nurodytas lokomobilis 80 Pa slėgio. Planuota, kad  dirbs 15 darbininkų. Kaulų malimo gamyklos gamindavo kaulų taukus, staliaus klijus, kaulų miltus (trąšas). Kanalas po pirmojo aukšto grindimis lokomobilio patalpoje greičiausiai buvo naudojamas lokomobilio pakuros dūmų nuvedimui į kaminą. Nustatyta, kad kanalo plytų mūro sienos apsinešusios gličia tepalo konsistencijos danga. Lokomobilis buvo kūrenamas lentpjūvėje susidarančiomis medienos atliekomis.

1934 m. susirašinėjime užsimenama, kad kaulų malūnas nustojęs veikti 1927 m. Veiklą tęsė 1928 m. Įmonės pastatai buvo mūriniai. Žinoma, kad 1934 m. objektą Laisvės g. 19 įsigijo verslininkai Elijas Baikovičius ir Hiršas Gitkinas. Patikrinau 1939 m. telefonų knygą – tuometinis adresas Laisvės g. 23, o įmonės telefono numeris – 53. Neskambinkit – nebeveikia. Būtent šie verslininkai lentpjūvę pervadino „Progress“. Abu verslininkai buvo stambūs medienos pirkliai. Hiršas Gitkinas kartu su kita bendrasavininke turėjo dar vieną motorinį malūną ir lentpjūvę prie tilto (išlikęs, šalia prekybos centro „Jysk“). Jovaruose veikusios lentpjūvės teritorija apėmė dabartinį mokyklos sklypą. Tai patvirtina 1941, 1944 ir 1945 metais vokiečių aviacijos atliktos žvalgybinės nuotraukos.

Tęsinys kitame priedo „Laiko ženklai prie Jūros upės“ numeryje.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.