Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kokiais laikais pasaulis begyventų, kokias santvarkas beišgyventų, be teismų neišsiversime. Aplink mus tiek painiavos, tiek sudėtingų dalykų, kad nenoromis privalo atsirasti nešališkai konfliktus sprendžianti institucija, nors, kaip rodo praktika, ir čia dažnai viena šalis visada lieka nepatenkinta.
Visko buvo ir 1929 m.
Darbo teismams niekada netrūko. Vien 2024 metais 21 Lietuvos teismo 714 teisėjų išnagrinėjo 191 417 bylas. Tais metais šalyje įregistruoti 33 958 nusikaltimai ir nusižengimai – 54 nužudymai, 64 išžaginimai, 5219 vagysčių ir kitų nusikaltimų.
O kaip situacija atrodė, pavyzdžiui, 1929 metais? Remiantis to meto spauda, pirmąjį 1929 metų pusmetį Lietuvoje buvo užregistruoti 7252 nusikaltimai, iš kurių išaiškinti 6128: žmogžudysčių – 15 (išaiškinta 14), užmušimų per peštynes – 18 (išaiškinta – 17), užmušimų dėl kitų priežasčių – 35 (išaiškinta 34), pavainikių kūdikių nužudyta 81, plėšimų – 44, arklių vagysčių – 147, stambių vagysčių – 4603, smulkių vagysčių – 5965, apgavimų – 255, pinigų padirbimo atvejų – 12, dokumentų padirbimo atvejų – 206, netikrų pinigų platintojų suimta 87, pinigų pasisavinimo atvejų – 24, padegimų – 83. Be to, 460 asmenų patraukti atsakomybėn už slaptą degtinės varymą.
Kiekvienas nusikaltimas, kiekviena byla, suprantama, unikali. Tačiau ir tarp jų būta pačių kurioziškiausių.
Apie klumpių bylą
1909 metų spalio mėnuo. Vilniaus teismo rūmai, atvykę į Šiaulius, šešias dienas nagrinėjo dar nuo 1905 metų likusias bylas – daugiausia monopolines, tik keletą už mitingus ir priklausymą partijoms. Nagrinėta ir viena eržvilkiečių byla, kurios esmė – mitingas, prakalbos, nudraskyta ligonbučio (ligoninės) rusiška iškaba, sudaužyti caro portretai. Kaltinamieji – studentas B.Sipavičius ir Kmita – išteisinti, Kotryna Gudavičiūtė (buvusio 2-sios Dūmos atstovo daktaro Gudavičiaus sesuo) nuteista pusantrų metų tvirtovės, Ambrozaitis ir Šveikštys – po vienerius metus nelaisvės.
Amerikos lietuvių savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“ 1911 metų kovo mėnesį pranešė, kad, Kauno gubernijos Vilniaus kariuomenės apskrities vadui paliepus, Tauragėje nuo sausio 27 dienos įsteigtas laikinas karo teismas, pirmininkaujant karo teisėjui, generolui-majorui Zanderui.
Ištrauka iš 1919 metų lapkričio mėnesio pabaigos „Vienybės lietuvninkų“ savaitraščio:
„Važiuodamas per Skaudvilę užėjau ir taikos teismą, kur tuokart nagrinėjo bylą apie iškirtimą uosių pagal kelią. Lenkas dvarininkas iš dvaro Pagojaus netoli Kelmės kaltino Kelmės vaistininką B.Budvičių ir ūkininką Kivilį už nukirtimą uosių ant savo kelio. Teisme buvo išaiškinta, kad B. pirko 30 deš., o K. 10 deš. dvaro Ivarevičiaus per Vilniaus Žemės Banką iš pardavimo (licitacija) (kainos siūlymas per varžytynes, – red.) to, kad Iv., turėdamas daugiau skolų ir labai daug uždraudimų ant tos žemės, kitaip negalėjo parduoti tos žemės, o bankas, kur buvo užstatyta žemė, turbūt su keliais, mišku ir viską pardavė nieko nepalikdamas nei sau, nei Ivarevičiui, bet lenkas dvarininkas norėjo tik pasinaudoti dabar medžiais, augančiais ant parduotų žemių. Taikos teisėjas sutiko su dvarponiu, kad galima parduoti žemę be kelių. Išeidamas iš teismo supratau, del ko paskutinis Skaudvilės apskrities Seimelis nusprendė prašyti valdžios, kad pašalintų taikos teisėją“.
Ištrauka iš Tauragės apskrities tarybos 1920 metų kovo 1 dienos protokolo 29-II ir 1-3:
„Tauragės apskrities taryba, susirinkusi 1 kovo 1920 m. turi pareikšti apskrities viršininkui pil. Tučkui ir apsaugos vadui pil. Sakalauskui štai ką. Eina beveik kasdien nekaltų piliečių areštai, net ir Visuomenės įstaigų kurie laikomi po kelias dienas ir vėliau paliuosuojama be jokio apkaltinimo. Piktadariai gi tuo tarpu, vagys ir plėšikai, laisvi ir daro visuomenei žalą, o nekalti piliečiai turi be reikalo kentėti. Matydama visą tai, taryba pareiškia pilniausį nepasitikėjimą ir griežčiausią protestą prieš panašius pasielgimus ir ateityje reikalauja vadovautis tokiais įstatais: 1) Kad areštuotieji būtų per 24 valandas kaltinami arba apteisinami. 2) Jei areštuotasis pilietis(tė) nekaltai areštuota, tai kaltininkas, dėl kurio priežasties buvo nekaltai areštuotas, būtų baudžiamas ligi 1000 auks. pinigine bausme ir ligi savaitės kalėjimo. 3) Kadangi už areštuotųjų laikymą imama iš piliečių mokesnis, apskrities taryba reikalauja iš Viršininko pilniausios apyskaitos, kurią privalo jis atiduoti apskrities valdybai. 4) Kad arešto namų priveizėtojas būtų skiriamas arba rekomenduojamas apskrities tarybos, remiantis įstatais. Visa tai apskrities taryba turėdama omeny, negali toliau nepareikšti tų baisių ir žalingų visuomenei darbų, kurių priežastimi yra apskrities viršininkas pilietis Tučkus ir apsaugos vadas Sakalauskas“.
Pagaliau 1921 metais Tauragės apskrities valdyba jau buvusį 1919 metais apskrities viršininką Petrą Tučkų patraukė atsakomybėn. Jis kaltintas tuo, kad padirbtais valdybos dokumentais sau per Klaipėdos krašto karo atstovybę išgavęs užsienio pasą ir turįs pasidirbęs apskrities valdybos liudijimą – įgaliojimą, kuriuo jis, Tučkus, esąs įgaliojamas vesti užsienyje valdybos vardu prekybą. Išsiaiškinusi tai, apskrities valdyba atidavė bylą valstybės gynėjui.
Tais pat metais valstybės gynėjas perdavė teismo tardytojui apgavikų, neva valdininkų vardu imdavusių iš žmonių kyšius, bylą. Eržvilko pirklys Mazinteris, kuris buvo seniau milicijos taikos teisėjo suimtas, o vėliau iš kalėjimo paleistas, dabar, teismo tardytojui pareikalavus, vėl suimtas kaip kaltinamasis. Be jo, byloje figūruoja ir vieno valdininko pavardė.
1925 metai. Smalininkų pašto įstaigos viršininkas Kristijonas Kentraitis, išeikvojęs savo reikalams pašto pinigų daugiau nei 5000 litų, ramiai sau viršininkavo iki sausio 27 dienos revizijos. Pastarajai tokį „šposą“ atradus, p. Kentraitį paprašyta uždaryti šaltojon, kas ir buvo padaryta.
Po 11 metų, 1936-ųjų balandį, Šiaulių apygardos teismas Tauragėje nagrinėjo dvi Justino Neverausko baudžiamąsias bylas dėl 776 litų pasisavinimo ir dokumentų sunaikinimo. Kaltinamasis J.Neverauskas, tarnaudamas Tauragės apylinkės teisme sargu, kartu atlikdavo ir kurjerio pareigas – išimdavo iš pašto teismui siunčiamą korespondenciją bei pinigus. Pinigus ne visada užpajamuodavo, o dokumentus, kurie galėtų išduoti jo nusikaltimą, sunaikindavo ar užmesdavo kur nors įstaigoje. Teismas J.Neverauską pripažino kaltu ir kadangi kaltinamasis už panašius prasikaltimus jau buvo anksčiau baustas, priteisė 2,5 metų sunkiųjų darbų kalėjimo…
O ši byla, manau, ne vien patenkins smalsumą, bet ir sukels skaitytojams nemažai juoko. 1936 metų balandžio mėnesio publikaciją vienas Amerikos savaitraštis pavadino „Didele byla dėl klumpių pavogimo“. Iš tiesų Šiaulių apygardos teismas Tauragėje nagrinėjo ūkininko Dambrausko apeliacinę bylą, kurioje darbininkė Baldauskaitė kaltinta 2 litų vertės klumpių pavogimu. Tauragės Naumiesčio apylinkės teismui kaltinamąją išteisinus, nukentėjusysis apeliavo apygardon. Bet ir čia dėl kaltės įrodymo trūkumo kaltinamoji išteisinta. Šalys ir liudytojai, kurių buvo keturi, teisman atvykdami turėjo sukarti apie 60 kilometrų.
Išvakarės
Tokių ir panašių bylų tarpukario Lietuvos bei užjūrio spaudoje aprašyta nemažai. Ne visos jos vertos platesnio visuomenės dėmesio, kitas prisiminsime ateities rašiniuose.
Tačiau net ir šiame kontekste yra dvi „tauragietiškos“ bylos, seniai įėjusios į Lietuvos teisės ir politikos istoriją. Šiandien jas primiršome, nors vyresniosios kartos žmonėms tai gal dar neblogai žinoma. O jaunesnioji karta greičiausiai net ir negirdėjo. Vieną bylą, plačiai nuskambėjusią pasaulyje, norėčiau priminti šiandien, nors esu apie ją prieš keletą metų išsamiai rašęs. Bet istorijos procesas tuo ir įdomus, kad apie tuos pačius dalykus kaskart pasirodo vis naujos informacijos. Šį kartą remsiuosi Amerikos lietuvių spaudos pastebėjimais ir vertinimais, kaip apie tai rašė kolegos žurnalistai už tūkstančių kilometrų. „Respublikos gelbėjimo komitetu“ pasivadinę sukilėliai, nepatenkinti A.Smetonos ir A.Voldemaro režimu, 1927 metų rugsėjo 9 dieną pamėgino įvykdyti karinį perversmą…
Tarsi nujausdama būsimą Tauragės sukilimą, valdžia dar 1927 metų sausio mėnesį paskelbė, o Amerikos spauda paskleidė, pareiškimą: „Sąryšy su 4 komunistų sušaudymu neatsakomingų asmenų skleidžiami gandai, kad karo lauko teismui Kaune esą atiduota dar visa eilė komunistų. Kauno karo komandantūra praneša, kad gandai neturi pagrindo ir kad tuo tarpu karo lauko teismui nėra atiduotas nė vienas asmuo. Dabartiniu metu politinės policijos vedami tardymai žymesniųjų komunistų, kurie, turimomis žiniomis, yra ruošę Lietuvoj ginkluotą komunistinį perversmą. Jei iš tardymų paaiškės ganėtinų įrodymų jų nusikalstamumui patvirtinti, gal ir bus reikalo kai kuriuos asmenis perduoti karo lauko teismui. Kenksmingiems asmenims komunistams izoliuoti nuo visuomenės Varniuos steigiama koncentracijos stovykla. Koncentracijos stovykloj kuriam laikui bus izoliuoti visi valstybės tvarkai ir visuomenės ramybei pavojingi asmenys. Iki šiol spręsta išsiųsti 9 asmenys“.
Teismas
1928 metų rugpjūčio mėnesį JAV lietuvių spauda pranešė, kad baigta tirti dešimties storų tomų Tauragės smurtininkų (sukilėlių) byla gauta kariuomenės prokuratūroje ir bus karo teismo nagrinėjama rugsėjo arba spalio mėnesį. Atsakomybėn patraukta apie 120 asmenų, kurių 60 sėdi kalėjimuose, kiti stos teisman laisvai kaipo paleisti už kaucijas (užstatą). Tauragės sukilėliai, kaip žinoma, išplėšę valstybės banko skyrių pagrobė per 200 000 litų ir su tais pinigais pabėgo užsienin.
Dar iki tol, balandžio mėnesį, Amerikos savaitraštis „Vienybė“ pranešė, kad „šiomis dienomis kariuomenės teismas Kaune nagrinėjo 9 sąmokslininkų, pereitais metais ryšy su Tauragės įvykiu ruošusių perversmą Lietuvoje, bylą. Trys kaltinamieji nuteisti po keturis metus sunkiųjų darbų kalėjimo, o šeši, trūkstant įrodymų, išteisinti“.
Revoliucija Tauragėje
Taigi 1929 metų gegužės pabaigoje kariuomenės teismas pradėjo nagrinėti Tauragės „pučo“ bylą. Į kaltinamųjų suolą sėdo 59 kaltinamieji. Iš jų 53 iki tol sėdėjo kalėjime, o 6 už užstatą iki teismo buvo paleisti. Iškviesta netoli 200 liudytojų. Teismui pirmininkavo pulkininkas Budrevičius. Kaltinamuosius gynė keli šiauliškiai advokatai. Byla tęsėsi ilgai, pučo dalyvių dalis jau anksčiau buvo nuteisti ir tuo metu sėdėjo kalėjime, kiti pabėgo Vokietijon, Latvijon, Lenkijon ir į kitas valstybes. Be to, kai kas prisidėjo prie plečkaitininkų organizacijos Lenkijoje. Vienas tokių – Paulauskas – neseniai kariuomenės teismo drauge su socialdemokratu Kėdžiu buvo nuteistas.
Iš kaltinamojo akto matyti, kad 1927 metų rugsėjo 9-osios rytą, apie 4 valandą, Tauragėje visos valdiškos įstaigos ir, kaip teigiama, tautiško nusistatymo asmenys buvo apsupti ginkluotų vyrų, kurie ant krūtinių ir rankovių turėjo baltus ženklus.
Visi policininkai ir sukilėlių įtariami asmenys buvo suimti, pastatyta sava sargyba. Sukilėlių štabas įrengtas apskrities viršininko kabinete. Visi buvę mieste ir atvažiavę automobiliai paimti sukilėlių žinion. Visur buvo šaukiama „Fašistų valdžia nuversta!“ Darbininkai ir šiaip piliečiai raginami dėtis prie sukilėlių, rinkti ginklus. Telefonu ir telegrafu į visus aplinkinius miestelius pranešta apie perversmą ir vietose savo žinomiems asmenims įsakyta ginkluotis, suimti policiją bei jiems nepageidautinus gyventojus. Beveik visuose apskrities miesteliuose sukilėliai nuginklavo policiją, šaulius, kai kuriose vietose dalis jau iš anksto žinomų šaulių mėgino prisidėti prie sukilėlių. 10 valandą vienas sukilėlių vadas Saltonas su ginkluotais vyrais įsiveržė į Lietuvos banką ir, išplėšę kasą, paėmė 200 000 litų bei 2900 dolerių.
Apie 12 valandą mieste pasirodė sukilėlių įsakymai su jų komendanto, buvusio „Lietuvos ūkininko“ redaktoriaus kapitono Majaus parašu, kad būtina klausyti sukilėlių, nuo 8 val. vakaro draudžiamas judėjimas. Nevykdantys įsakymo bus baudžiami iki 5000 litų arba 3 mėnesių areštu.
Vakare iš Klaipėdos traukiniu atvyko būrys kareivių ir po nedidelio susišaudymo sukilimas likviduotas. Sukilėliai, metę ginklus, bėgo kur pakliuvo. Dalis jų netrukus buvo sulaikyti, dalis kiek vėliau, o kiti pasislėpė. Tvarka tą patį vakarą atstatyta. Visi valdininkai ir įstaigos rytojaus dieną vėl normaliai tęsė darbą. Vienas svarbiausių sukilimo rengėjų, buvusio Seimo atstovas socialdemokratas Povilas Mikulskis, nepavykus sukilimui, pasislėpė vienoje daržinėje ant šiaudų, bet, užpultas policijos, gynėsi atsišaudydamas iki buvo nukautas. Suimtieji sukilėliai parodę, kad pirmasis Tauragės miesto burmistras J.Bildušas sakęs, jog 1927 metų pradžioje Kaune jį sutikęs dr. Pajaujis (nubaustas už pirmąjį rengtą „pučą“ Kaune) ir klausęs, ar negalėtų Bildušas Tauragės apskrityje surasti vyrų, jei reikėtų perversmui. Bildušas atsakęs, kad kaimiečiai į Kauną rengti sukilimo neis.
Kitą kartą Kaune J.Strimaitis Bildušui pasakęs, esą bolševikai rengiasi organizuoti sukilimą, reikia pasirengti, prie to neprileisti. Be to, Bildušas aiškino, kad jis organizavo vyrus prieš komunistų sukilimą. Kapitonas Majus prikalbinėjęs dabar rengti sukilimą, tik be socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų centro komitetų žinios, nes ten sėdintys netikę žmonės… Studentas V.Banys aiškinęs, kad apie sukilimą sužinojęs iš Bildušo. Jam teigta, kad sukilimas tą pat dieną esąs rengiamas visoje Lietuvoje. Jis po sukilimo gausiąs stipendiją mokslams tęsti arba gerą tarnybą. S.Paulauskas, Tauragės socialdemokratų draugijos „Žiežirba“ pirmininkas, pasakojo, kad jam buvę pavesta sužinoti šaulių, fašistų jėgas. Sukilėlių būsią apie 900 ginkluotų vyrų. Vyriausi sukilimo vadai esą Mikulskis ir Bildušas.
Antrą valandą nakties sukilėliai susirinko miške. Čia, kaip prisiminė liudytojai, Mikulskis pasakęs kalbą, kurioje suskirstė vyrus būriais ir kiekvienam būriui paskyrė vadą, nurodė būrio pareigas. Mikulskis taip pat sakęs, kad prie sukilimo jau prisidėję trys kariuomenės pulkai. Baldauskas rūpinosi ginklais, Bajorinas ir K.Bartkus nuginklavo palicininką, padėjo Saltonui paleisti iš arešto namų nubaustuosius, Bendikas patruliavo, J.Jokubauskas organizavo dvaro darbininkus ir reikalavo mušti policininkus, Lingė rūpinosi, kaip nuvykti prie kariuomenės ginklų sandėlio, Mocaitis ėjo sulaikyti iš Šiaulių atvykstantį traukinį, Zavackas su kitais išlaužė apskrities viršininko buto duris, atėmė medžioklinį šautuvą, areštavo policininką, Nausėda vadovavo telegrafui ir telefonui.
„Albrechtas siūlė pirmiau apiplėšti turtingesnius gyventojus, kad paskui būtų iš ko gyvent. Atkeršyti tiems, kurie sukilėliams trukdė. Samoška vyrams pranešė, kad greitai iš Vokietijos atvyks naujų spėkų, Serbenta iš ten atveš daug ginkluotų vyrų. Taip jam būk sakęs Mikulskis. Studentams Baniui ir P.Balauskui pavesta paimt policijos bustynę. Jiems besiveržiant į policijos raštines, ten dežuravęs policininkas šovęs ir abiem sužeidęs dešines rankas. Baniui ligoninėj ranka buvo nuplauta, Paulauskas apsiraišiojęs sužeistą ranką, dar vis dalyvavęs sukilime. Paskui pasprukęs Vokietijon ir iš ten pas Plečkaitį į Vilnių. Užgirdę, kad atvykstąs nuo Klaipėdos traukinys, bėgo jį sulaikyt, bet teko grįžt atgal, kai iš traukinio ėmė šaudyt“, – rašoma publikacijoje.
Taip trumpai atrodo sukilimo rengimas ir jo pabaiga nušviesti Amerikos lietuvių spaudoje. Sukilimo dalyviai kaltinti penkiais punktais: kad priklausė slaptai organizacijai, kurios tikslas buvo nuversti valdžią, kad rengė sukilimą, užėmė įstaigas, sulaikė traukinį, kad kurstė kitus dėtis prie savo organizacijos, kad ginkluoti ėjo į Tauragę ir Naumiestį…
Paminklinė lenta ant paminklinio akmens vietoje kur buvo įvykdyta mirties bausmė Tauragės pučo dalyviams. Krastogidas.lt nuotrauka
Sukilimo pasekmės
Šiaulių kriminalinės policijos viršininko įsakymu jau rugsėjo 9 dieną buvo sulaikyti ir uždaryti į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą apskrities valdybos narys J.Švambris, buvęs Seimo atstovas B.Žygelis, Markelis, Jonuškis, I nuovados taikos teisėjas Linkevičius, Požėla, Stepaitis, Redko, Marcinkevičius, Krupavickis ir kiti. B.Žygelis, Linkevičius ir Požėla rugsėjo 21 dieną išleisti, dėl kitų nesama žinios, kas manoma su jais daryti.
Vietoje nukauto per Tauragės įvykius Kauno miesto tarybos nario socialdemokrato Povilo Mikulskio jo vieton miesto tarybon įstojo prof. Purėnas.
Latvių laikraščių pranešimu, 1927 metų spalio pabaigoje Tauragės sukilėlių vadas Soltanas ir dar du jo draugai, kurie buvo sulaikyti Latvijoje, išvežti į Vilnių. Pas juos rasti keli pakeliai banknotų po 100 ir 500 litų.
Įdomus dokumentas, pažymėtas 1927 metų lapkričio 21-osios data: „Tauragės apskrities taryba, švęsdama savo veikimo 3 metų sukaktuves, sveikina Tamstą ir Tamstos asmenyje gerbiamąją musų kariumenę, dėkoja už suteiktą musų apskričiai ir visai Valstybei ramybę š. m. rugsėjo mėn. 9 d. Be to, linki ir toliau garbingai budėti mūsų brangiosios Tėvynės sargyboje, pirmoje eilėje atvaduoti iš plėšriojo erelio nagų mūsų sostinę Vilnių. Mes su kariuomene išvien! Tarybos pirmininkas St. Balčytis, Tarybos vicepirmininkas S.Biržiškis. Atskirom telegramom sveikina J. E. R. Prezidentą ir p. vidaus reikalų ministerį, linkėdama sveikatos ir jėgų budint nepriklausomybės sargyboje“.
1927 metų pabaiga. Buvęs riaušių metu Tauragės komendantu pulkininkas leitenantas Ignatavičius ir jo raštvedys kapitonas Tverskis kariuomenės teismo už neveiklumą Tauragės riaušių metu nuteisti. Ignatavičiui skirti aštuoni mėnesiai tvirtovėje, o kapitonas Tverskis išteisintas.
1928 metų sausio pabaigoje spauda paskelbė, kad sukilėlių vadas atsargos kapitonas Majus, iki tol slapstęsis Lenkijoj ir kitur, neseniai atvyko į Lietuvos atstovybę Berlyne ir pareiškė, kad gailisi savo žygių bei norįs atsakyti prieš Lietuvos teismą.
O pabaigai reikia tik priminti, kad karo lauko teismas 22 asmenis nuteisė kalėti iki gyvos galvos arba sunkiųjų darbų kalėjimo, o dar 22 paskelbtas mirties nuosprendis. 14 iš pastarųjų sulaukė malonės, tačiau 8 sukilėliams 1927 metų rugsėjo 13 dieną nuošalioje Jūros upės senvagės vietoje buvo įvykdyta mirties bausmė. Čia pat jie buvo palaidoti. Vėliau vienas iš sukilėlių (Jonas Milkeraitis) perlaidotas kapinėse.
Tokia vienos visame pasaulyje nuskambėjusios bylos istorija. Apie kitą, ne mažiau įdomią, pakalbėsime kitame straipsnyje.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
