Jankauskų šeima – švietėjai iš didžiosios raidės

Konstantinas Jankauskas dar jaunystės metais ėmėsi garbingos, tačiau sunkios ir pavojingos knygnešio veiklos, o jo būsimoji žmona Elena Gruntmanaitė aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinio atgimimo judėjimą jau po 1904 m., kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, tačiau dar būta spaudos ribojimų ir taikyta cenzūra.

1918 m., kai Lietuva atkūrė valstybingumą ir reikėjo padėti pamatus besikuriančiai švietimo sistemai, jiedu atvyko į Tauragę ir ėmėsi nelengvo pedagogų darbo. Taip savo gyvenimu ir veikla prisidėjo prie jaunuomenės ugdymo, kultūrinės tapatybės išsaugojimo bei ne tik žinių, tačiau ir meilės savo šaliai, kalbai puoselėjimo. Jųdviejų dukra Aldona Jankauskaitė taip pat pasekė savo tėvų pėdomis ir pasirinko mokytojos kelią.

Straipsnis nagrinėja šios šeimos svarų indėlį į švietimo ir kultūros puoselėjimą, atskleidžia šių žmonių stiprybę ir pasiaukojimą, nepaisant ištikusių asmeninio gyvenimo tragedijų.

Aldona Jankauskaitė. Apie 1926 m., Tauragė

Konstantinas Jankauskas

Konstantinas Jankauskas gimė 1870 m. sausio 16 d. Užpurvių kaime, Pilviškių valsčiuje (dabar Vilkaviškio r.). Išsilavinimą įgijo garsiojoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kur mokėsi iki 1891 m. Deja, į švietimo darbą Lietuvoje įsilieti negalėjo, nes buvo išsiųstas dirbti į Lenkijos Mozūrų kraštą.

Po kelerių metų jam pavyko sugrįžti į Lietuvą, kur ėmėsi mokytojauti ir slapta platinti uždraustą lietuvišką spaudą. K.Jankauskas bendradarbiavo su Jonu Basanavičiumi, Martynu Jankumi ir kitais to meto Lietuvos šviesuoliais. Jo veikla susidomėjo carinė valdžia ir prasidėjo persekiojimai, kurie privertė mokytoją pasitraukti į Ameriką.

1905 m. K.Jankauskas sugrįžo ir pradėjo dirbti Žemaitijos kaimo mokyklose. Krūvis buvo labai didelis, nes trūko mokytojų. Teigiama, kad jam vienam teko dirbti su 150 mokinių.

Reikšmingas jo karjeros posūkis įvyko 1918 m., kai K.Jankauskas buvo paskirtas eiti Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigas. Tuo metu apskritį sudarė 13 valsčių, o jis dirbo be padėjėjų. Turėjo steigti mokyklas, rūpintis tinkamų patalpų suradimu, mokyklų inventoriaus suorganizavimu, žmonių, kurie galėjo dirbti mokytojo darbą, paieška. Jis netgi steigė specialius kursus, kuriuose mokė būsimuosius pedagogus, o vėliau juos paskirdavo dirbti į mokyklas. Be to, svarbios jo funkcijos buvo mokyklų lankymas, pedagogų darbo stebėjimas, mokinių žinių patikrinimas ir parodomųjų pamokų vedimas. Darbo pradžioje K.Jankauskas, pasikinkęs arklį į vežimą, netgi pats vykdavo mokytojams algų iš Kauno parvežti, taip pat pargabendavo vadovėlių, mokomosios medžiagos.

Aldona Jankauskaitė su teta Emilija Gruntmanaite. Apie 1926 m., Tauragė

Daugiausia sunkumų jis patyrė ieškodamas patalpų mokykloms. Visgi nuoseklus ir kryptingas darbas davė vaisių: pastatytos būtent mokykloms pritaikytos patalpos Tauragėje (Tauragės pradžios mokykla Nr.1, dabar Tauragės „Versmės“ gimnazija), Lomiuose, Gaurėje, Eržvilke, Adakave, Pašaltuonyje, Meldikviršiuose, Jociuose, Kangailiuose, Šakiuose, Žygaičiuose, Bijotuose, Vytogaloje, Naudvaryje. Kitose vietose patalpas remontuodavo, kad jos taptų tinkamos mokykloms, tai buvo padaryta Eičiuose, Kaltinėnuose, Girdiškėje, Upynoje, Batakiuose, Šakvietyje, Skaudvilėje, Tauruose ir kitur. Nesant kitų galimybių, išnuomodavo reikiamas patalpas iš valstiečių ir tokiu būdu atsirasdavo kaime švietimo įstaiga, kurią lankydavo net kelių kaimų vaikai.

Konstantinas Jankauskas neapsiribojo savo tiesioginiu darbu: rūpinosi lietuvių liaudies folkloro, kalbos kultūros ir istorinių paminklų apsauga. Mėgo dalyvauti liaudies dainų, sporto šventėse. Ypač daug pastangų įdėjo išsaugant Dionizo Poškos palikimą. Jo ir vietinės bendruomenės iniciatyva buvo supilti atminimo kalneliai, pažymint D.Poškos ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines. Baubliai apkalti lentomis, uždėtas stogas, taip apsaugant nuo tolesnio nykimo. Jis nuolat skatino mokytojus, tėvus ir mokinius rinkti eksponatus ir pildyti D.Poškos muziejų.

Laisvu nuo darbo metu K.Jankauskas mėgo darbuotis sode, darže ir bityne. Kaip prisiminė tauragiškė S.Kaminskaitė-Jurgilienė, mokyklų inspektorius labai mylėjęs gamtą, visus mokytojus skatindavęs prie mokyklų sodinti skverelius, sodus, dekoratyvinius krūmus, gėles.

Nors pats alkoholinių gėrimų nevartodavo, svečius vaišindavo iš savo sodo vaisių pagamintu išskirtinio skonio vynu, kurį gamindavo pasikonsultavęs su užsienio vyndariais, iš jų gavęs rauginimo ekstraktą ir specifinių mielių.

Konstantinas Jankauskas nepriklausė jokioms organizacijoms, išskyrus Vilniaus vadavimo sąjungą, o kai buvo pakviestas įstoti į Tautininkų partiją, atsisakė, todėl 1933 m. buvo pašalintas iš pareigų. Po to kurį laiką dirbo Tauragės apskrities ligonių kasos valdytoju.

1935 m. balandžio 24 d. K.Jankauską ištiko staigi mirtis. Palaidotas Tauragės senosiose miesto kapinėse.

Pirmoje eilėje iš kairės: Aldona Jankauskaitė ir Emilija Gruntmanaitė, antroje eilėje: Konstantinas Jankauskas ir Elena Gruntmanaitė-Jankauskienė. Apie 1928 m., Tauragė

Elena Gruntmanaitė-Jankauskienė

Elena Gruntmanaitė gimė 1887 m. gruodžio 19 d. Panevėžyje. Nuo mažų dienų susidomėjo knygnešyste, kadangi kaimynystėje buvo suimtas sunkiai sergantis knygnešys. Mažai mergaitei išgirdus, kad senolis nubaustas už lietuviškų knygų platinimą, iškilo daug klausimų, kurie metams bėgant neužsimiršo.

Elena Gruntmanaitė baigė privačią mergaičių mokyklą ir pradėjo ruoštis eksternu laikyti egzaminus iš viso gimnazijos kurso. Tuo metu mergina įsitraukė į Panevėžio vartotojų draugijos veiklą. Čia rinkosi progresyvūs lietuvybės puoselėtojai, kurie organizavo lietuviškus vakarėlius, vaidinimus, platino lietuvišką spaudą. Šių asmenų paskatinta, Elena aktyviai įsiliejo į draugijos veiklą. Ją pažinojęs Antanas Rukuiža pasakojo: „Prisimenu 1908 m. po vaidinimo choras padainavo kelias lietuviškas dainas ir po to pradėjo giedoti Tautos himną. Publika visa atsistojo, tik policijos dežūruojantis valdininkas liko sėdėti. Tada Elena priėjo prie jo ir paprašė atsistoti. Sumišęs valdininkas atsistojo, bet to jau neužmiršo“.

1909 m. rusų žandarmerija susekė Marijampolėje veikusį lietuvišką pogrindį ir, atlikdama kratą, pas vieną suimtųjų rado E.Gruntmanaitės adresą. Jos namuose taip pat atlikta krata ir rasta inkriminuojančios medžiagos. Tuo metu Elena laikė egzaminus, tačiau buvo suimta nespėjusi jų išlaikyti.

Iš pradžių mergina laikyta Panevėžio kalėjime, iš ten perkelta į Suvalkų kalėjimą, o galiausiai atsidūrė Kauno kalėjime. Buvo nuolat tardoma, tačiau nieko neišdavė. Po metų jai paskelbtas nuosprendis – ištrėmimas į Sibirą. Laimei, pavyko rasti žmogų, pažįstantį Kauno gubernatorių Piotrą Veriovkiną, ir sutarti, kad nuosprendis būtų sušvelnintas. Naujoji bausmė – išvykimas į Jurbarką trejiems metams, kur Elena turėjo būti policijos priežiūroje be teisės kur nors išvykti.

Aldona Jankauskaitė (sėdi) su bendramoksliais iš Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos. 1934 m., Tauragė

Atrodytų, kad likimas merginai pagaliau pradėjo šiek tiek labiau šypsotis, tačiau į Jurbarką Elena išvyko labai sunkia širdimi. Dėl Elenos veiklos jos tėvas neteko darbo, todėl nutarė išvykti į Ameriką, kur, neilgai padirbęs, susirgo plaučių uždegimu ir greit mirė. Motina labai sielojosi dėl dukters suėmimo, todėl sunkiai susirgo ir, Elenai tik grįžus iš kalėjimo, mirė. Negana šių skaudžių netekčių, Elenos jauniausioji sesuo Juzefa taip pat išėjo Anapilin. Taigi per vienerius metus jaunas žmogus išgyveno kalėjimą ir trijų brangiausių žmonių savo gyvenime netektis.

Atvykusi į Jurbarką Elena pradėjo dirbti Lietuvių kooperatyvo vedėja.

Detalesnės informacijos, kaip ji susipažino su savo būsimu vyru K.Jankausku, nėra. Tik žinoma, kad jie susituokė 1915 m. sausio 10 d. Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. 1918 m. jiedu persikėlė į Tauragę, kur Elena dirbo pradžios mokyklos mokytoja, vėliau – Taurų pradžios mokyklos vedėja.

Pedagoginis darbas buvo jos pašaukimas, todėl ėmėsi jo neskaičiuodama valandų. Gabesnius mokinius pati paruošdavo ir paskatindavo siekti aukštesnio mokslo, tuo papiktindama nesusipratusius tėvus, manančius, kad atima darbininkus iš ūkio. Deja, 1931 m. Elenai teko pasitraukti iš mokytojos pareigų, kadangi dėl įkalinimo nespėjo išlaikyti gimnazijos egzaminų ir nebeatitiko įstatymu nustatyto mokslo cenzo.

Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Vokietiją, o vėliau persikėlė į JAV. Čia, nepaisant vyresnio amžiaus, ieškojo darbo, nenorėjo būti našta šeimai. Buvo neabejinga visuomeniniam gyvenimui – lankydavosi paskaitose, susirinkimuose, palaikė lietuvišką spaudą, priklausė Lietuvos dukterų labdarybės draugijai ir aktyviai domėjosi lietuviška veikla.

1968 m. gruodžio 6 d. E.Gruntmanaitės-Jankauskienės gyvybė užgeso. Amžinojo poilsio atgulė Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje.

Aldona Jankauskaitė

Konstantino Jankausko ir Elenos Gruntmanaitės-Jankauskienės vienintelis vaikas Aldona Jankauskaitė gimė 1918 m. rugsėjo 20 d. Pakražančio kaime, Kražių valsčiuje (dabar Kelmės r.).

Aldona buvo labai mylima šeimoje, ja rūpinosi ne tik tėvai, bet ir kartu gyvenanti motinos sesuo Emilija Gruntmanaitė. Mergaitei stengtasi suteikti kuo geresnį išsilavinimą, todėl mama pati ją mokė ir į pradinę mokyklą net neleido. 1926 m., išlaikiusi egzaminus, Aldona įstojo į Tauragės valdžios aukštesniąją komercijos mokyklą (dabar tai atitiktų progimnazijos 5-ąją klasę), kai jai tebuvo 8-eri metai.

1934 m. gegužę mokslai buvo baigti ir mergina svajojo apie naują gyvenimo etapą aukštojoje mokykloje, tačiau jos gyvenimą sukrėtė tėvo netektis. Mokslus teko atidėti į šalį ir imtis darbo, kad išlaikytų motiną ir tetą, nes, statant šeimos namą (pastatas vis dar išlikęs Laisvės g. 48), buvo paimta 7000 Lt paskola.

1937 m. mergina įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių ir 1942 m. birželį mokslus baigė. Grįžo į Tauragę ir pradėjo dirbti lietuvių kalbos mokytoja toje pačioje mokykloje, kur ir pati mokėsi, tik jau pervadintoje Tauragės gimnazija.

Antrojo pasaulinio karo metai šeimai apkartino gyvenimą, todėl Aldona, jos mama ir teta ryžosi išvykti į Vakarus. Pirmoji jų stotelė buvo Vokietija, kur jos mokė Uchtės, vėliau Diepholzo lietuvių gimnazijose, o 1950 m. persikėlė į JAV.

Pirmoje eilėje iš kairės: Emilija Gruntmanaitė ir Elena Gruntmanaitė-Jankauskienė, antroje eilėje Aldona Jankauskaitė. 1965 m. rugsėjis, Čikaga

Gyvenimą JAV pradėjo Niujorke, kur Aldona dirbo fabrikuose ir mokytojavo lituanistinėje mokykloje. Vėliau ji įstojo į kolegiją. Čia įgijo chemijos bakalauro laipsnį ir maždaug 1956 m. pradėjo dirbti valstybinėje laboratorijoje.

Vėliau moterys persikėlė į Čikagą, norėdamos būti arčiau lietuvių bendruomenės. Čia Aldona entuziastingai dalyvavo lietuviškose organizacijose, lankė suvažiavimus ir susirinkimus.

Išėjusi į pensiją, svajojo atvykti į Tauragę, aplankyti tėvo kapą, norėjo padovanoti savo namą našlaičiams, tačiau susirgo Alzheimerio liga, dar prisidėjo vėžys, o galiausiai ištiko širdies smūgis, pasiglemžęs jos gyvybę. Palaidota kartu su savo motina ir teta Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje.

Čia ir nutrūko šios šviesaus atminimo šeimos istorijos linija, kadangi Aldona palikuonių neturėjo.

***

Muziejaus fonduose nuo 2000 m. saugomas Jankauskų šeimos archyvas, kurį sudaro per 100 įvairių fotografijų ir dokumentų. Anąmet Tauragės pilies aikštėje galėjote apžiūrėti fotografijų parodą iš muziejaus fondų „Praeities portretai“, kurios nemažą dalį sudarė šios išskirtinės šeimos fotografijos, o dabar jūsų dėmesiui pristatytas ir straipsnis.

Viso to nebūtų pavykę padaryti, jei ne žmonės, supratę šio archyvo vertę ir perdavę saugoti muziejui, taip neleisdami užmarščiai pasiglemžti Jankauskų šeimos gyvenimo istorijos. Už archyvo perdavimą esame dėkingi a. a. Amerikos lietuvei Eugenijai Barškėtienei ir a. a. tauragiškei mokytojai Zenonai Jurevičiūtei.

Tikimės, kad Jankauskų šeimos vardas nebus pamirštas, o jų nuveikti darbai išliks ne tik kaip istorijos liudijimas, bet ir kaip šviesus įkvėpimas šiandienos kartoms.

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.