Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1938-ųjų vasario 3 dieną Lietuvos kariuomenės žurnalas „Karys“ 5-ajame numeryje išspausdino straipsnį „Šeši Tėvynės laisvės kovų didvyriai“.
„1923 m. kovo 19 d. šeši Lietuvos kariuomenės 11 pėst. Vilniaus pulko 4 kuopos eiliniai Motelis Kacas, Vladas Verpeta, Jonas Jeruckis, Echomas Štrama ir Benius Rimša buvo paskirti ir išvyko į lauko sargybą Podlipių (greičiau Paliepių, – red.) kaimo laukuose… Nurodytoje vietoje lauko sargybai išsidėsčius, visai nelauktai ir staigiai apie vieną eskadroną lenkų kareivių pradėjo pulti Podlipių kaimą. Budrus sekėjų postas lenkus greit pastebėjo… Vienas sekėjas, įbėgęs į trobą, kurioje buvo kiti sargybiniai, nusigandęs pranešė žinią ir patarė, paleidus kelis šūvius, pasitraukti.
Laikytis prieš raitelių eskadroną buvo neįmanoma. Tačiau lauko sargybai uždavinyje buvo pabrėžta saugoti ketvirtąją kuopą nuo staigaus užklupimo. Paleistų kelių šūvių kuopa galėjo neišgirsti ir lenkams lengva būtų sunaikinti visus kuopos vyrus.
Motelis Kacas. Tinklalapio lzb.lt nuotrauka
Todėl išgirdę patarimą trauktis kiti kareiviai atsakė: „Mes esame kareiviai ir kas įsakyta turime padaryti, o ne trauktis“. Po to visi sargybiniai šokę laukan ir į lenkus šaudydami ištisą pusvalandį narsiai gynėsi tol, kol pritrūko šovinių. Tada lenkų raitelius puolė durtuvais. Krito keli lenkai. Tačiau jų eskadronas mūsų lauko sargybą apsupo ir visus sargybinius sukapojo. Visi garbingai žuvo, išskyrus Rimšą, kuris buvo sunkiai sužeistas. Nors kariams ašaros visai svetimas dalykas, tačiau nukautuosius apžiūrėjus ir pamačius tokį reginį, kur lietuviška narsa buvo susidūrusi su priešo žiaurumu, kuopos vadui ir kitiems kuopos kariams iš akių išriedėjo ašaros“.
Kariams buvo nukirstos rankos, kojos, nupjautos ausys, išdurtos akys. Sukapotus sargybinius nurengė ir apiplėšė. Vienam sargybiniui galva perskelta į keturias dalis. Moteliui Kacui jau negyvam lenkai žvėriškai įkišo kardą į burną ir apsuko taip, kad dešiniajame skruoste liko skylė…
Kovo 22-ąją žuvusieji iškilmingai palaidoti Alytuje. Procesijoje dalyvavo didžiulė minia miestiečių ir karių, trys kunigai, pulko orkestras. Mordchelis (Motelis) Leiba Kacas ir Abraomas (Echomas) Icikas Štramas (Štromas) amžinojo poilsio atgulė Alytaus žydų kapinėse, tik šiandien jų kapavietės, deja, sunykusios…
Visi didvyriai po mirties buvo apdovanoti aukščiausiaisiais Lietuvos Respublikos kariniais ordinais Vyties Kryžiais. Jeigu ne vyrų drąsa ir pasiaukojimas, sargybai pasitraukus, lenkai būtų pasiviję ir sunaikinę sargybinius ir visą ketvirtąją kuopą.
Šiuo skaudžiu aprašymu tarsi ir galėtume rašinį baigti, jeigu ne vienas faktas, priversiantis pažvelgti į Nepriklausomybės kovas kiek platesniu kampu.
Didvyris – iš Tauragės
Tragiškai žuvęs Motelis (dokumentuose taip pat Mordchelis Leiba) Kacas, Danieliaus sūnus, gimė 1901 metais Tauragės mieste. Tėvai gyveno Tauragėje, V.Kudirkos g. 35. Pagal profesiją – vežikas. Raštingas, nevedęs.
1922 metų spalio 26 dieną pašauktas į kariuomenę ir per Tauragės apskrities komendantūrą paskirtas į 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko ketvirtąją kuopą.
Žurnalas „Karys“ 1938 metų penktajame numeryje išspausdintame straipsnyje rašė: „Motelis Kacas iš mažens buvo gyvas, judrus, linksmas ir labai tvirtos valios vyras. Kaip gimęs ir augęs Žemaitijoje, jis buvo net užsispyrėlis, tačiau geras, atviras ir visų mylimas.
– Atsimenu, – pasakojo brolis Roveris, – prieš 15 metų, lietingą rudens pavakarį, atsisveikindamas Motelis pasakė: „Važiuoju, atliksiu savo pareigą Lietuvai taip kaip reikia, ir po dviejų metų sugrįšiu. Tik jau nebe toks eilinis Motelis Kacas vaikiškas, bet rimtesnis, vyriškesnis. Tada vėl gyvensime“… Tačiau Motelis nebegrįžo“.
Tarnaudamas 11-ajame pėstininkų pulke, Motelis Kacas dažnai rašė namo laiškus. Laiškuose juokingai aprašinėdavo pirmąsias savo dienas kariuomenėje. Armijoje savo būdo nepakeitė ir liko linksmas, nors drausmingas. Suprantama, greitai jį pamėgo draugai ir viršininkai. O savo laiškuose jokiais vargais, sunkumais irgi nesiskundė. Kaip minėjo brolis, Motelis nė karto nerašė, kad maistas blogas, nors tada mūsų kariuomenėje dar blogai maitinę…
Laidojami 1923 m. kovo 19 d. Kapčiamiesčio vls., Paliepio k., lenkų partizanų
nužudyti 11-ojo pėst. pulko atskiros lauko sargybos kareiviai. Alytus. 1923 03 22. Nuotrauka iš Remigijaus Bimbos (Vilnius) šeimos albumo (šaltinis alkas.lt)
Varviškės „respublika“
Narsuolių karių didvyriška žūtis susijusi su šiandien jau daugelio pamiršta Varviškės istorija. O ją prisiminti verta.
Kaip žinia, 1919–1939 metais, siekiant sustabdyti karo veiksmus tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, sutaikyti šias valstybes suvienijant jas kovai prieš sovietų Rusiją Antantės atstovai, iš esmės – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, pritariant Italijai ir Japonijai, nustatė Lietuvą ir Lenkiją skyrusią laikinąją sieną – demarkacinę liniją.
Pirmoji tokia linija nustatyta 1919 metų birželio 18 dieną. Liepos 26 ar 27 Lietuvos Vyriausybės prašymu nustatyta antroji. Pagal abu nutarimus Lenkijai paliktas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. 1920 metais po Raudonosios armijos užkariavimų ir Lietuvos–sovietų Rusijos taikos sutarties (1920 m. liepos 12 d.) demarkacijos linijos faktiškai panaikintos, o 1920 metų spalio 7 dieną Suvalkų sutartimi tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta trečioji demarkacijos linija, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai.
1920 metų spalio 9-ąją, generolui L.Želigovskiui inscenizavus maištą ir apėjus demarkacijos liniją, lenkai vėl perėmė Vilnių. Tarpininkaujant Tautų sąjungai, lapkričio 29 dieną sudarytos Kauno paliaubos, kuriomis tarp Vilniaus krašto ir Lietuvos nustatyta neutralioji zona. 1923 metų vasario 3-iąją Tautų sąjunga zoną padalijo Lietuvai ir Lenkijai, o kovo 15-ąją Ambasadorių konferencijoje nutarta naujai susidariusią demarkacijos liniją laikyti valstybine siena. Ji egzistavo iki 1939 metų spalio 27 dienos.
Varviškė – senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas netoli Juodosios Ančios ir Nemuno santakos, už 13 kilometrų į pietryčius nuo Kapčiamiesčio. Po skaudžių nepriklausomybės kovų praradimų, kai Lenkija užgrobė pietines valstybės žemes, Varviškė tapo piečiausia gyvenviete 12 kilometrų pločio neutralioje zonoje palei pat demarkacijos liniją.
Kapčiamiesčio valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija Čia 1919–1920 metais pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai ir, remiami Lenkijos Vyriausybės, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki), arba kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Įrengus tarp Lenkijos ir Lietuvos neutralią zoną, į ją iš Lenkijos ir iš Lietuvos pusės atbėgdavo slapstytis visokių plėšikų, dezertyrų, avantiūristų bei kitokių bastūnų, užsilikusių iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta visos Pietų Lietuvos neutralios zonos terorizavimo centru. Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300–400 ginkluotų vyrų. Manoma, kad dalis jų buvo lenkų kariškiai, perrengti civiliais drabužiais. Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose. Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa), turėjo savo „komendantą“, antspaudą.
Neutralioji zona buvo tarsi Dievo užmiršta „niekieno žemė“, gyvenimas joje tapo sunkus ir pavojingas. Kadangi čia daugiausia gyveno lietuviai, naktiniais kaimų puldinėjimais, žudymais, sodybų deginimais, grobimais, apiplėšimais ir rekvizicijomis siekta įbauginti gyventojus ir priversti pasisakyti už prijungimą prie Lenkijos valstybės. Tikėtasi, kad Lietuvos karinių pajėgų neginami gyventojai (Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius) neatlaikys ilgai trunkančio teroro, pasijus Lietuvos apleisti ir paprašys Tautų sąjungos ar Lenkijos jų kaimus prijungti prie šios valstybės. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti vos kas 7–8 kilometrus.
Varviškės operacija
Toks barbariškas lenkų kariškių elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują. 1923 metų balandžio mėnesį „Kario“ žurnale išspausdintas Alytaus miesto ir apskrities piliečių demonstracijos protesto rezoliucijos tekstas: „Pastaruoju metu lenkai ne tik užėmę laiko didelius Lietuvos plotus ir spaudžia mūsų brolius neutralėj juostoj, bet pradėjo užpuldinėti ir terorizuoti ramius gyventojus šiapus demarkacijos linijos. Tas teroras (ginkluota priespauda) jau pereina visas nuožmumo ir žvėriškumo ribas. Taip 19 d. kovo šių metų lenkų kariuomenė, perrengta civiliais, puolė Paliepių kaimą šioj pusėj neutrales juostos ir nuožmiausiu būdu kardais iškapojo stovinčią tenai mūsų gynėjų sargybą ir išniekino jų lavonus nukirsdami koją, pirštus, bjauriausiai sudaužydami jų galvas. Tad mes, Alytaus miesto ir apskrities piliečiai, susirinkę palaidoti savo ištikimus žuvusius karžygius, kuo griežčiausiai protestuojame prieš tokį lenkų elgesį. Daugumos žuvusiųjų mūsų brolių kraujas ir sunaikintas Lietuvos sūnų turtas balsiai kviečia mūsų valdžią ir mūsų visuomenę atitaisyti supurvintą lenkų galvažudžiais mūsų Tautos Garbę. Tam reikalui privalo būt sunaudotos visos galimos mūsų valdžios ir mūsų visuomenės fizinės ir moralės priemonės. Visas gi Vyriausybės pastangas šiuo atveju pasižadam visomis išgalėmis remti, o reikalui esant stoti į tėvynės gynėjų eiles“.
Pagaliau Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko. Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko I batalionas. 1923 metų kovo 15 dieną Tautų sąjungai panaikinus neutraliąją zoną Varviškė priskirta Lietuvai. Kovo 23-iąją per Varviškės kautynes prijungta prie Lietuvos.
Varviškės operacija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, pareikalavo daugelio aukų. Istorikas, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Vytautas Lesčius, kurio pagrindinė tyrimų kryptis – 1918–1940 metų Lietuvos kariuomenės istorija, rašė:
„Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 metų kovo 22 dieną ir sutemus pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviškes pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus arčiau prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis. Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti kaimo nepavyko. Nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J.Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: „Pirmyn!“ Juo pasekė kiti kuopų vadai bei puskarininkiai“.
Už Lietuvos nepriklausomybę – ne vien lietuviai
Kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės kartu su mūsų daugiatautės valstybės piliečiais aktyviai dalyvavo žydai. Kai 1918 metų gruodžio 29-ąją Vyriausybė kreipėsi į šalies gyventojus, ragindama ginti Lietuvą nuo užpuolikų, tarp 10 tūkstančių atsiliepusių savanorių buvo daugiau nei 500 žydų. Iš viso per pirmuosius penkerius valstybės gyvavimo metus Lietuvos kariuomenėje jų būta daugiau nei 3000 – tai buvo ir savanoriai, ir Klaipėdos sukilimo dalyviai. Kiek žuvo nepriklausomybės kovose, sunku tiksliai pasakyti. Vienais duomenimis, 60, kitais – 73 žydai. Galima priminti, kad Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Vyčio Kryžiumi buvo apdovanoti 19 šios tautybės asmenų.
Nepriklausomybės kovų laikais Lietuvos kariuomenėje tarnavo devyni žydai karininkai. Šeši jų – Goldbergas, Gonionskis, Gotlybas, Gensas, Krisnianskis ir Mogilevskis buvo Karo mokyklos pirmosios laidos auklėtiniai. Būtent šie žmonės tapo prieš 80 metų įkurto Lietuvos patriotų susivienijimo – Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos įkūrimo iniciatoriais. Jo pirmininkas advokatas Jokūbas Goldbergas ne kartą kartojo, kad pagrindinis sąjungos uždavinys – ugdyti žydų visuomenėje Tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos sričių vadavimą, lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo idėjas.
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
