Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Apie Rytprūsius „Tauragės kurjeris“ nemažai rašė. Šis arčiausiai Tauroggeno, Tauragės, esantis kraštas ilgus šimtmečius buvo artimai su Lietuva susijęs. Tilžės taika, knygnešystė, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Martynas Jankus, Vydūnas – tai vis žmonės, tvirtai įėję į Lietuvos istoriją. Karai, marai, istorinės peripetijos skaudžiai atsiliepė šio nuostabaus krašto istorijai. Apie tai irgi daug solidžių istorikų prikalbėta, prirašyta. Šiandien gi mūsų pokalbio tema – laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo, vietos gyventojų deportacija ir rusų kolonistų antplūdis.
Kenigsbergą šturmavo du kartus
Rytų Prūsija tapo pirmąja Vokietijos teritorija, prie kurios sienų 1944 metų pabaigoje priartėjo sovietų kariuomenė. Kai iki sienos liko 30–40 kilometrų, vienas artilerijos dalinys gavo įsakymą naktį išvežti pabūklą į neutralią teritoriją ir tiesiu taikymu apšaudyti priešo teritoriją. Įsakymas sėkmingai įvykdytas: viena vienintelė haubica vieną vienintelį kartą „trinktelėjo“ į „niekšus“ ir už tai visa įgula buvo apdovanota. Kareiviai svaidė granatas į vokiečių paliktus namus, po to šaudė iš automatų į paveikslus, knygas ir šviestuvus… Būtent Rytų Prūsijoje, Nemersdorfo miestelyje (Nemerkiemis, nuo 1946 metų Majakovskoje.), parašytas vienas gėdingiausių sovietinės armijos istorijos puslapių.
1944 metų spalio 21-ąją užėmę Nemerkiemį, rusai surengė nespėjusių pasitraukti beginklių civilių gyventojų skerdynes. Sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti. Rūsyje buvo pasislėpę 11 žmonių, tarp jų – keturi vaikai. Sovietų karininkas liepė visiems išeiti lauk, kur kareiviai visus juos sušaudė.
Tačiau jau kitą dieną vokiečių „Hermano Geringo“ divizijos daliniai, 413-asis motorizuotų pėstininkų pulkas ir Įsruties folksšturmo kariai pradėjo kontrpuolimą ir netrukus Nemerkiemį atsiėmė. Radus nepalaidotus nužudytus žmones, į kaimą atvyko Generalinio štabo, SS atstovai ir karo žurnalistai. Spalio 27-ąją laikraštyje „Braunschweiger Tageszeitung“ ir kituose pasirodė straipsniai, detaliai aprašę žudynes.
Vokiečių pakviesta tarptautinė komisija, kuriai vadovavo estas Hjalmar Mäe, spalio 31-ąją nustatė, kad net 8–12 metų mergaitės ir 84-erių metų senutė buvo išprievartautos, o pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos.
Istorikai dažniausiai užmiršta paminėti, kad Kenigsbergą sovietai užiminėjo du kartus – tai savo atsiminimuose liudija Kenigsbergo komendantas generolas fon Otto Lašas. Pirmasis šturmas, nepareikalavęs didesnio kraujo, baigėsi neįsivaizduojamu „nugalėtojų“, kuriuos iš miesto-tvirtovės sėkmingai išgrūdo esesininkų divizijos, girtavimu. Mat netoliese kareiviai aptiko didžiulę spirito gamyklą ir, suprantama, jau ne mūšiai buvo jų galvose… Per antrąjį šturmą rusams teko įveikti daugiasluoksnę gynybos liniją, per fortus, atlaikančius tiesioginius laivų pabūklų šūvius, pirmą kartą panaudotą vokiečių reaktyvinę aviaciją… Sakoma, kad pagal nuostolius Kenigsbergo užėmimą galima prilyginti Berlyno šturmui. Tankai atakavo įkaitusiu asfaltu aplipusiais vikšrais… Tūkstančiai nelaisvėn pasiduodančių vokiečių kareivių išėjo iš kazematų sprogusiais ausų būgneliais ir nesusivokdami kur esą. Rytų Prūsija rusams kainavo dešimtis tūkstančių gyvybių…
Reikėjo neužšąlančio uosto
Tilžė. 1945 m. sausis
Rusijos ir Rytų Prūsijos santykiai visada buvo sudėtingi ir prieštaringi. Viena vertus, seni kaimynai, kita vertus, geopolitiniai priešininkai. O kartais ir sąjungininkai, pavyzdžiui, kovoje su Napoleonu. Pirmą kartą šias žemes Rusija prisijungė per Septynerių metų karą. Vėliau buvo trumpalaikė okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir pagaliau po 1945-ųjų šiaurinė Rytprūsių dalis prijungta prie SSRS bei pavadinta Kaliningrado sritimi.
O šito ištakomis galima laikyti Josifo Stalino kalbą Teherano konferencijoje 1943 metais, kai jis leptelėjo: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl Rusijai reikalingi Kenigsbergo ir Memelio (Klaipėdos) uostai bei atitinkama Rytų Prūsijos dalis. Juo labiau, kad istoriškai tai nuo seno slavų žemės“.
Tai, suprantama, akivaizdus melas. Jokie slavai niekada Rytprūsiuose negyveno! Tai niekada nebuvo slavų žemės.
Vardas prūsiškos kilmės
Tilžės vardas – ne slaviškos ir netgi ne vokiškos, bet prūsiškos kilmės. Kilo nuo upelio Tilža arba Tilze. Teutonų ordinas, užkariavęs šias prūsų skalvių genties žemes, pirmiausia pastatė Tilžės pilį, aplink kurią ėmė kurtis miestelis. Upės pavadinimas nesikeitė daugiau nei 700 metų – net sovietiniais laikais.
1946 metais, kai sovietai suplanavo pervardinti Kenigsbergo srities gyvenvietes, Tilžės pavadinimo keisti nebuvo svarstoma. Tačiau visai ne laiku mirė toks geras senelis, Sovietų sąjungos seniūnas M.Kalininas ir Kenigsbergą ištikimi padlaižiai skubiai pavadino jo vardu. O jau toliau sniego gniūžtė ritosi nežiūrėdama kelio. Atsitiktiniai, neišmanantys istorijos partiečiai Tilžę ir Insterburgą (Įsrutį – Černiachovską) pervadino visai kitaip, nei buvo numatyta. Tačiau net ir šiandien senieji srities gyventojai, o ir tauragiškiai neretai Sovetską vadina Tilže, jau nekalbant, kad daugelis valgome Tilžės sūrį ir netgi už srities ribų garsėja Tilžės teatras, tiesa, šiandien pervadintas Jaunojo žiūrovo teatru…
Pasitraukė 15 milijonų vokiečių
1945 metų liepos 14-ąją Bad Salzbrunn miestelio (dab. Lenkijos miestas Szczawno-Zdrój) gyventojai gavo nurodymą išsikelti į Vokietiją. Vokiečiams leista pasiimti su savimi 20 kilogramų žmogui. Trėmimas vyko keletu etapų. Viename paskutiniųjų etapų kažkoks nežinomas sovietų pulkininkas įteikė įsakymą išvykti, ko gero, garsiausim Silezijos žmogui – Nobelio literatūros premijos laureatui G.Hauptmanui. Rašytoją ištiko širdies smūgis, po kurio jis jau nebeatsigavo. Tik prieš mirtį paklausė: „Ar aš dar savo namuose?“ Tai buvo jo namas, tik stovėjo jau lenkų žemėje…
G.Hauptmanas tapo viena auka grandiozinės akcijos, kurios metu iš gimtųjų vietų išvaryti arba pasitraukė patys apie 15 milijonų Europos vokiečių. Per du milijonus jų žuvo.
Tų, kurie nespėjo pabėgti su besitraukiančia vokiečių kariuomene, Rytų Prūsijoje liko per 100 tūkstančių (jeigu neskaičiuosime daugiau kaip 11 tūkstančių karo belaisvių ir 3160 internuotųjų, kuriuos, be ginkluotos sargybos, sekė 339 slaptieji agentai).
Atskleisti dokumentai rodo, kad sovietų valdžia nežinojo, ką su jais daryti. Austrus paleido bemaž iš karto pasibaigus karui, vokiečius kareivius taip pat, karininkams kurptos politinės bylos. Bet ką daryti su civiliais, moterimis, neįgaliaisiais, vaikais? Kai kam leisdavo iš Vokietijos išvykti – tokių 1947 metais atsirado per 200. Likusieji dirbo, kai kas netgi gaudavo maisto korteles. Bet jų buvo tik 36,6 tūkstančio (tarp jų, beje, ir vokiečių mokyklų mokytojai, ir netgi kunigai). Likusieji valė griuvėsius arba iš viso nedirbo.
Kenigsbergo bombardavimas. Wikipedia
Bet yra ir kiti faktai – badas, maras, nusinešdavęs kasdien po beveik 300 žmonių. Ir vis dėlto vokiečių žvejai atiduodavo valdžiai laimikį iki paskutinės uodegos, o jų žmonos mėgino plauti šaligatvius jeigu ne muilu, tai bent pelenais. Ir už duonos kepalėlį ir konservų dėžutę pardavinėjo sovietiniams kariškiams savo dukras…
Naujoji vietos valdžia nesistengė ieškoti taikaus sutarimo su senaisiais krašto gyventojais. Į Maskvą pasipylė raštai, skundai, pranešimai reikalaujant kuo greičiau organizuoti srities išvalymą nuo vokiečių. Pavyzdžiui, kažkoks tariamai susirūpinęs generolas informavo savo Maskvos valdžią, kad vokietės moterys esą specialiai įsidarbindavo pas sovietų karininkus tarnaitėmis ir užkrėsdavo juos sifiliu…
1948-aisiais apgyvendinimas baigtas
Pagaliau 1947 metų spalio 11-ąją SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškėlimo iš RSFSR Kaliningrado srities į Vokietijos sovietinę okupacinę zoną“. Po trijų dienų vidaus reikalų ministras S.Kruglovas išleido įsakymą, kuriuo naujajam MVD Kaliningrado srities valdybos viršininkui М.Diominui liepta 1947 metais perkelti iš srities į Vokietiją 30 tūkstančių vokiečių. Padėti vietos milicijai atvyko Maskvos brigada su generolu N.Stachanovu priešakyje. Vadovauti operacijai ėmėsi pirmasis vidaus reikalų ministro pavaduotojas generolas I.Serovas, pagarsėjęs čečėnų, ingušų, Krymo totorių trėmimais…
Vokiečių deportacija vyko be kokių nors rimtesnių sutrikimų ir bemaž be aukų – iš tikrųjų tik keletas asmenų mirė nuo širdies smūgio. Kartu vienas ešeloną lydėjęs rusų karininkas buvo griežtai nubaustas už girtavimą ir muštynes. Ir Kaliningrado srityje atseit neliko nė vieno vokiečio. Oficialiai… Persikėlėliams leista pasiimti su savimi 300 kilogramų nuosavo turto („išskyrus daiktus ir vertybes, muitinės taisyklių draudžiamus išvežti“). Atkreiptas dėmesys, kad vienas ešelonų viršininkų pavaduotojų privalėjo užsiimti „agentūrine veikla tarp vokiečių“. Nurodyta kiekvienam išvykstančiajam išskirti „sausą davinį 15 dienų pagal pramonės bei ryšių darbuotojų normas“. Iš viso perkelti reikėjo 105 558 žmones.
Pirmasis ešelonas į Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos žemės Pasewalk miestą pajudėjo 1947 metų spalio 22-ąją, paskutinysis – 1948 metų spalio 21-ąją. Iš viso išvyko 48 ešelonai, į Vokietijos sovietų okupacinę zoną deportuoti 102 125 žmonės (17 521 vyras, 50 982 moterys ir 33 622 vaikai). Per visą deportacijos laiką mirė 48 žmonės, tarp jų 26 nuo distrofijos. Dėl visa ko tiesiog stotyse išvykstantys Vokietijos piliečiai rašė ir perdavinėjo konvojui laiškus: „Reiškiame širdingą dėkingumą Sovietų sąjungai už humanišką elgesį su mumis. Dirbome kartu su rusų draugais draugiškai ir sėkmingai. Taip pat dėkojame milicijos organams už puikiai organizuotą mūsų išvykimą į Vokietiją, už suteiktą pagalbą. Maisto produktų gavome užtektinai. Didžiai dėkodami atsisveikiname su Sovietų sąjunga. Vagonas Nr. …“ Tekstai vokiečių ir rusų kalbomis (išversti patikimų čekistų) rašyti, kaip toje slavų šalyje buvo priimta, pagal vieną pavyzdį.
Išvykstantieji manė sugrįšią, kai kurie netgi vežėsi savo namų lauko durų rankenas… Siuntė telegramas „draugui“ J.Stalinui, mėgino slėpti moteris… Tačiau MVD veikė be priekaištų. Niekas tada negalėjo pasakyti, kur ištremiami vokiečiai – į Vokietiją ar į Sibirą.
Iki 1951 metų srityje liko nedaug vietinių, kurių išsiuntimas nepalietė. Tai daugiausia buvo aukštai kvalifikuoti specialistai, reikalingi atkurti liaudies ūkį. Paskutinioji 193 žmonių grupė į VDR išsiųsta 1951 metų gegužę.
Tuo pačiu metu aukščiausiuoju lygiu buvo priimtas sprendimas masiškai apgyvendinti Kenigsbergo sritį. Jau 1945 metais į čia pajudėjo ešelonai su persikėlėliais iš Baltarusijos, Pskovo, Kalinino, Jaroslavlio ir Maskvos sričių. J.Stalino įsakymu jie vyko atkurti buvusių Rytprūsių pramonės ir žemės ūkio. Atvykėliai turėjo „taikiai“ išstumti iš krašto ten nuo seno gyvenusius vokiečius.
„Aš tada dirbau MTS – mašinų-traktorių stotyje, – vėliau prisiminė vienas anksčiausiai, dar 1945-aisiais, į sritį atvykusių rusų. – Turėjom vokiškus „land-buldog“ traktorius. Ratai – su didžiuliais metaliniais dygliais. Pervažiuodamas per kelią iš vieno lauko į kitą vokietis traktorininkas būtinai nusukdavo visus tuos dyglius, kad nepažeistų kelio asfalto, o po to vėl prisukdavo. Mūsiškiai niekada nieko panašaus nedarė…“
Persikėlėliai be didesnio vargo taikėsi prie naujo gyvenimo – prie namų čerpių stogais, asfaltuotų ir akmenimis grįstų kelių, melioracijos kanalų, šliuzų, tarsi pagal liniuotę susodintų miškų… Taikėsi įvairiai, nors būta ir kazusų. Dauguma pirmą kartą gyvenime pamatė unitazą. Atvykusieji iš Pavolgio, įsikėlę į puikiai sutvarkytą gyvenvietę, per keletą metų rojų žemėje ant jūros kranto pavertė sunykusiu sovietiniu kaimu – pirmiausia likvidavo dujines plyteles, po to šiltus namų tualetus pertvarkė į sandėliukus ir kiemuose pasistatė jiems tokius mielus lentų namelius su širdelėmis. Sunaikino vandentiekį, o akmenimis grįstus kelius užpylė 1,5 storio žemių sluoksniu…
Sovietų valdžia sparčiai pradėjo „įsisavinti“ įgytas teritorijas. Čia, pačiuose SSRS vakaruose, imta kurti galingą karinį forpostą – karinį jūrų laivyną, požeminius aerodromus, gynybinės pramonės įmones. Vėliau prie jų prisidėjo šachtos raketų su branduolinėmis galvutėmis, galinčių per keletą minučių pasiekti bet kurį Europos tašką…
Vieni pirmųjų asmenų, atvykusių atkurti Schichau laivų statyklą (vėliau pašto dėžutė 820, po to „Jantar“ gamykla), prisiminė, kaip juos nustebino viena keista konstrukcija. Vokiečiai mandagiai paaiškino, kad tai laivas su povandeniniais sparnais, pradėtas gaminti 1944 metais. Specialistai išveždavo iš Vokietijos radijo ir televizijos signalais valdomas raketas bei torpedas, pradėtas gaminti dar 1942–1944 metais.
Gorbačiovinio persitvarkymo metais tūkstančiai vokiečių turistų veržėsi į buvusius Rytprūsius – ilgai uždarytus užsieniečiams – Kaliningradą. Ir ką gi jie čia pamatė? Kultūros ir poilsio parką kapinių vietoje, kur kažkada stovėjo paminklas legendinei karalienei Luizei. Vietoje paminklo puikavosi moterų tualetas…
Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios iki šeštojo dešimtmečio vidurio, oficialiais istorikų duomenimis, bolševikų represijos ir deportacijos palietė 15 tautų ir 40 tautybių. Apie 3,5 milijono žmonių buvo iškelti iš gimtųjų vietų. Per įvairias NKVD-MVD-MGB specialias operacijas nukentėjo apie milijoną vokiečių, per 200 tūkstančių žuvo. 1948 metų lapkričio 30-ąją ministras S.Kruglovas raštu pranešė Stalinui, Molotovui ir Berijai apie operacijos pabaigą. Tikraisiais Rytprūsių gyventojais tapo rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.
2002 metų liepos 30-ąją įtakingas Danijos laikraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino straipsnį, kuriame pasiūlė deportuoti rusus iš Kaliningrado į Rusiją ir sritį paversti Europos Sąjungos sritimi. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija nedelsdama pareiškė protestą, užmiršdama, kad pati pokario metais elgėsi visiškai taip pat ir danai nesugalvojo nieko naujo.
Rusų eksperimentas prūsų žemėje tęsiasi. Atgalinių bilietų į šį traukinį istorija, deja, neparduoda…
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
