Kovo 16-oji – Knygnešio diena

Dalintis:

Žodį knygnešys sunku išversti į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Turbūt toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas vienas tiksliausių. Ar „lietuviškumo kontrabandininkai“ šiandien reikalingi? Kaip bebūtų paradoksalu, man atrodo, kad reikalingi. Tiesa, tai galima daryti legaliai, caro žandarų nebėra, kaip buvo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. Nekalbu apie užsienin emigravusius lietuvius, apie lietuviško žodžio reikalingumą ten. Lietuviškas žodis ir jo sklaida reikalingi šiandien ir Lietuvoje. Šią, galima sakyti, kaip ir knygnešių misiją atlieka bibliotekos (kaip tai svarbu, matome pandemijos laikotarpiu), mokytojai lituanistai, kultūros darbuotojai (teatrai, muziejai, chorai, dainų šventės, dailiojo skaitymo konkursai, rašytojai ir poetai, istorikai, etnografai ir t.t.), laikraščiai, knygos, radijo ir šviečiamosios TV laidos. Per savo 25-erių metų gyvavimo laikotarpį Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ surengė keletą šimtų susitikimų su klausytojais, keliasdešimt knygos švenčių, išleido dešimtis knygų. Klubą drąsiai galima vadinti knygnešiais plačiąja prasme.

Eugenijus ŠALTIS kalbina Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narį, verslininką Vidą RIEPŠĄ.

Vidas Riepšas: didžiausia dovana – sugebėjimas dalintis paprastu žodžiu

Baltos sniego kepurės ir nušvitusios naktys,
Tolumoj šiltos akys – namų žiburiai,
Kviečia, laukia sugrįžtant per žiemos baltą kelią
Vėjo pustomų snaigių tyliais vakarais.
(„Namų žiburiai“, 2018)

– Esi Griaužų kaimo vaikas. Kas tau yra kaimas? Kaip supranti kaimą? Kuo skiriasi kaimo žmonės nuo miesto? Ar ta riba nyksta ir kodėl, ar tai gerai?

– Visų pirma aš kaimus linkęs skirstyti į du tipus – pirmas būtų vadinamosios gyvenvietės, kurios atsirado kuriant tarybinius ūkius ir vykdant melioracijas, kai buvo sukelti žmonės iš vienkiemių, ir antra, tai likę kaimai, sudaryti iš vienkiemių.

Man gyvenvietės – tai lyg kokie mini miesteliai, sudaryti iš pagrindinės gatvės, na, o vienkiemiai visai kas kita. Aš gimiau ir vaikystę praleidau vienkiemyje, kur artimiausias kaimynas buvo už pusės kilometro. Tai buvo tikra ramybės oazė, kur technikos garso beveik neišgirsi, kur skambėjo paukščių čiulbėjimas, ošė miškas, kur ramybe iš pievų dvelkė žiogų grojimas. Po aštuonių klasių išvažiavau mokytis į miestą ir kaimą aplankydavau vis rečiau. Kaimas man iš vaikystės išliko toks ramus, tylus, kažkoks paslaptingai susimastęs, kuriame gyvenantis žmogus tiesiog įleidęs šaknis į tą žemę ir susiliejęs su gamta.

Kaimo žmonės, mano akimis, buvo ir tebėra nuoširdesni, paprastesni, patiklesni negu miesto, ir tai galima pastebėti ne tik Lietuvoje, kaip pavyzdys – Prancūzija, yra tekę ne kartą pirkti automobilį iš Prancūzijos miestiečio ir iš kaimiečio, tai mieste tau geriausiu atveju pasiūlys vandens arba kavos puodelį, kol dokumentus susitvarkysi, o va jeigu tas pats procesas vyks kaime, tai be vyno taurės jau tikrai neteks atsisveikinti. Žinoma, laikai keičiasi, kaip bebūtų gaila, kaimai nyksta. Ypač buvę nuošalesni vienkiemiai, buvusių sodybų vietoje užsodinami miškai arba lieka dirbami laukai ir buvusių sodybų vietas žymi tik likę dideli medžiai ar pastatų vietoje buvusių pamatų akmenys. Nyksta ir mažėja kaimas, kuriame ir aš užaugau. Iš buvusių beveik 30 sodybų šiandien likę gal dešimt. Žmonės išvažinėja į miestus, kiti į užsienį, o iš vietinių gyventojų lieka tik senukai ir naujai susikūrę ūkininkai. Liūdna, kad nyksta kaimai, o kartu su jais tautinis paveldas, tradicijos, papročiai  ir kartu tos tikros lietuvybės šaknys. Ne taip seniai atsiradusios kaimo bendruomenės atlieka didžiulį darbą, apjungdamos kaimo žmones ir aktyvindamos jų kultūrinį gyvenimą, tačiau vis tiek neįmanoma atkurti tos buvusios tikrosios kaimo dvasios.

Laukai rasoti rytmečiui nubudus,
Takai išminti vaikiškų pėdų,
Pradingę žingsniai, laiko neskaičiuoti,
Prie kažkada stovėjusių namų. 

Miškais užžėlę ežerai užslinkę.
Kalvelės likę buvusių salų.
Nieks nekūrena ir ugnies nelikę
Prie protėvių šventųjų aukurų.

Ten, kur stabai, – tiktai Stabinės miškas,
Kur Romės laukas, vien tik lyguma.
Belikęs gailių kvapas paslaptingas,
Pušų ošimas ir aukurų vieta.
(„Stabai“, 2018)

– Gal kokių romantiškų nuotykių ar pasakojimų prisimeni iš vaikystės?

– Atminty išlikę nemažai pasakojimų, keistų nutikimų, iš kurių vieną būtų galima ir papasakoti…

Šiurpi Griaužų legenda. Gimiau ir vaikystę praleidau Griaužų kaime Tauragės rajone. Kaimas, kažkada buvęs nemažas, turėjęs savo dvarą. Jis pirmą kartą paminėtas Karšuvos valsčiaus inventoriaus surašyme 1562 metais. Dvaras sunyko po sovietų okupacijos, o galutinai nugriautas apie 1978 metus. Sklido kalbos, kad ardant dvarą sienoje buvo rasti dvaro pastatymo datos dokumentai, kuriuose minimi 1780 m. – pastatymo data.

Apie patį dvarą iš kaimo senolių lūpų sklisdavo įdomių ir keistų pasakojimų. Vieną tokį, labiausiai įsiminusį, kurį ne kartą yra pasakojęs tėvukas, ir norėčiau papasakoti.

Vidas Riepšas – karys. Asmeninio albumo nuotrauka

Dvaras buvo nemažas, jam priklausė visas kaimas, o žemės tęsėsi iki pat valstybinio miško. Palei mišką buvo ganyklos, o ten iškasta keletas šulinių gyvuliams girdyti. Apie tuos šulinius sklido blogos kalbos. Buvo kalbama, kad ne viena dvare dirbusi dvaro merga susilaukusi nesantuokinio vaiko, o dėl sunkių gyvenimo sąlygų tuos vaikus po gimdymo paskandinusios tuose šuliniuose. Kūdikiai, žinoma, būdavo nekrikštyti ir vadinami nekrikštais. Žmonės naktimis šitos vietos vengdavo, nes praeinant pro šalį ar netyčia užklydus tamsią naktį arčiau šulinių buvo galima išgirsti vaiko verksmą. O baisiausia, kaip senoliai pasakodavo, kad galima tokį vaiką naktį ir susitikti. Toks sutiktas vaikas arba jo siela visada atrodydavo tamsus, vos ne juodas, o sutiktojo jis visada paprašydavo vieno dalyko – kad jį pakrikštytų. Krikštui reikia vandens, o iš kur jo naktį gauti? Iš greta esančio šulinio? Senoliai mokė taip nutikus jokiu būdu pačiam nesilenkti pasisemti vandens, nes nekrikštyta siela – vos tu pasilenksi – tave patį įstums į šulinį ir nuskęsi. Reikėjo paprašyti, kad tas vaikas pats atsineštų vandens, o tada jam pasakyti, kad iš savo delniukų tau į delnus perpiltų, jau tada tu, pildamas vandenį jam ant galvos, per kaktą turi braukti kryžių ir ištarti šventą vardą… Po švento vardo ištarimo vaikas ar jo siela taps balti, nusijuoks ir laimingas nubėgs.

Dabar, kur buvę šuliniai, nieko nebesimato, tos vietos mišku užžėlė, tik kalbama, kad ir šiais laikais, einant pro šią vietą naktį, galima išgirsti vaiko verksmą.

– Apie savo šeimą gal gali papasakoti. Iš kur tavo potraukis poezijai? Gal genai?

–  Sunku atsakyti, ar tai genai, mes turbūt visi turime įvairių savyje paslėptų talentų, potraukių, galimybių, kūrybinių idėjų, apie kurias ne visada ir patys žinome arba net nebandome jų realizuoti, manydami, kad jos skirtos ne mums, nors yra gana nemažai atvejų, kai rašytojais ar dailininkais tampama jau vyresnio amžiaus.

Mano mama buvo kilusi iš didelės šeimos, jos tėvas, mano senelis, buvo batsiuvys ir muzikantas, po karo padėjo partizanams tautos gynėjams siūdamas batus ir už tai buvo ištremtas į Sibirą, mano mamai pasisekė, kai ji laimingo atsitiktinumo dėka pasimetė Tauragės geležinkelio stotyje nuo tėvo ir grįžo namo. Mama mėgo dainuoti, mokėjo groti akordeonu, gitara, daug senovinių dainų. Matyt, tą dovaną paveldėjo iš savo tėvo.

Mano tėvas su muzikalumu neturėjo nieko bendro, tačiau buvo geras pasakotojas, mėgo pasakoti ir įvairiausias pasakas, ir keistus nutikimus, ir neįtikėtinas baisias istorijas, kurių prisiklausę mes, vaikai, ką ten vaikai – net ir paaugliai ar atėję į svečius kaimynų vaikai, prisiklausę pasakojimų, bijodavo sutemus grįžti namo, o mes vakare net į lauką išeiti. Tėvas mėgo skaityti knygas, įvairius žurnalus, o vakarais klausydavosi Amerikos balso, daug pasakodavo apie Lietuvos partizanus, apie jų kovas už laisvę, didžiavosi Lietuvos istorija, pasakodamas, kokia buvo didžiulė mūsų šalis, ir tvirtindamas, kad Lietuva visai ne savo noru įstojo į Tarybų sąjungos sudėtį, o buvo jos okupuota, ir kad vieną dieną ji tikrai taps laisva. Aš, būdamas vaikas, jau žinojau, kas yra Vasario 16-oji, kokia yra tikroji Lietuvos vėliava, kokie yra Gedimino stulpai ir kad ne viskas yra tiesa, ko mus moko mokykloje.

– Kada pradėjai domėtis poezija ir rašyti? Tarybinėje kariuomenėje? Nostalgija paveikė, tėvynės ilgesys?

–  Nuo vaikystės mėgau skaityti knygas, ypač patiko tuo metu populiari „Drąsiųjų kelių“ serija, nuotykių, kelionių knygos, mokslinė fantastika, žinoma, patiko ir lietuvių autorių knygos, lietuviška poezija, Maironio, Širvio, Nėries eilės. Turbūt jau tada gimė meilė žodžiui, kai kažkas gražaus, rimuoto užstringa kažkur giliai tavyje ir prašosi išleidžiamas į laisvę. Pirmąkart pabandžiau eiliuoti mokydamasis Tauragės 4-ojoje vidurinėje mokykloje, tačiau tie tikrieji bandymai ir rašymai gimė tarnaujant tarybinėje armijoje. Esant toli nuo tėvynės, nuo tėvų, draugų, artimųjų, viso šito ilgintis ir norint būti kartu, jaučiant, kaip viso to trūksta, ir gimė žodžiai, virtę eilėmis.

– Verslininkas poetas – nedažnas reiškinys. Verslas turi agresyvumo, ir aš dažnai verslininkus įsivaizduoju kaip kokius lenktynininkus, imtynininkus, boksininkus, ekstremalus. O čia eilėraščiai… Iš kur jie?

–  Esu gimęs po Dvynio ženklu, tai gal ir turiu dvi sielos puses, o šiaip verslininkai irgi žmonės, kaip ir visi, ir tas palyginimas, kad jie agresyvūs kaip kokie boksininkai ar imtynininkai, – nesutikčiau, gal čia daugiau stereotipai, versle taip pat reikalinga kūryba, ir kuo tu sugebėsi sukurti išskirtinesnį produktą, kuo įdomesnę paslaugą ar labiau gundantį pasiūlymą vartotojui, tuo tapsi sėkmingesniu verslininku. Čia kaip eilėraštyje turi gimti žodis, mintis, verslo idėja, kuria visų pirma  tu turi pats patikėti, antra – sugebėti įtikinti savo komandą, kad ji taptų motyvuota, ir tik tada galima tikėtis sėkmės.

– Kaip tave veikia karantinas kaip verslininką ir kaip poetą?

– Karantinas, be abejonės, paveikė mūsų kiekvieno gyvenimą, gyvenimo tempas sulėtėjo, mums visiems teko keisti savo gyvenimo būdą, tam tikrus įpročius ir visame tame, ką matau blogiausia, yra tai, kad mes ir taip jau gyvendami šiuolaikinio gyvenimo dideliu tempu, per mažai laiko skiriame artimiesiems ar draugams, o šiandien esame dar labiau priverstinai atskirti nuo savo artimųjų, draugų, negalime susitikti, pabūti kartu, likęs bendravimas telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis niekada neatstos to tikro realaus susitikimo, to šiltumo, artumo, tų tikrų jausmų. Kalbant apie verslą, žinoma, liūdna, kad yra verslo ribojimai, ypač kenčia smulkusis verslas, kai darbuotojai priversti būti prastovose, kai dalis žmonių išvis prarado darbą. Kadangi mūsų įmonės veikla susijusi su klientų aptarnavimo sfera ir tenka tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, pastebiu, kad suprastėjo žmonių emocinė būsena, atsirado neužtikrintumo dėl rytojaus, dėl ateities.

Tauragės poetai Taurų parke. Asmeninio albumo nuotrauka

O kaip karantinas veikia mane asmeniškai? Atsirado daugiau laisvesnio laiko, galimybės daugiau laiko skirti namams, tobulinti prancūzų kalbą, už tai esu dėkingas Tauragės kalbų centro vadovei Paulai Mačiulienei, tačiau karantinas tikrai nepridėjo pliusų kūrybiniame gyvenime. Trūksta renginių, kuriuose mes, Tauragės literatų klubo nariai, dalyvaudavome, susitikimų, bendravimo, norisi pasiklausyti gyvai kolegų kūrybos skaitymo, pasisakymų, o nuotoliniu būdu vykstantys renginiai neturi tos tikros artumo ir jaukumo dvasios, juo labiau ir ne visi klubo nariai turi galimybę dalyvauti nuotoliniuose renginiuose.

– Esi neabejingas ir muzikai, brazdini gitara, kuri dainas, domiesi istorija, politika ir dar treniruojiesi keletą kartų per savaitę. Raumenis augini? Kad įspūdingiau atrodytum? Kam poetui raumenys? O verslininkui jie reikalingi?

– Pomėgį muzikai paveldėjau iš mamos, gitara groti pramokau dar jaunystėje, esu savamokslis, ne profesionalas, jaunystėje dažniau, dabar rečiau, bet vis dar vakarais paimu į rankas gitarą, nubraukiu dulkes nuo stygų ir  bandau prisiminti akordus, kokią dainą iš senų laikų ar sukurti kokią melodiją pagal savo žodžius. Tai tiesiog atsipalaidavimas po dienos darbų, verslo reikalų ir rūpesčių. Vieni laisvalaikiu bėgioja, kiti eina į mišką pasivaikščioti, dar kiti grįžę po darbo į minkštą fotelį krenta, kiekvienas pagal save pasirenka aktyvumo modelį. Kadangi mano darbas ne fizinis, tai bent vakarais bandau atsigriebti už praleistą dieną, kiekvieną vakarą sąžiningai mindamas dviratį po pusvalandį ir tris kartus per savaitę treniruodamasis su svarmenimis. Raumenų tikrai neauginu ir nesistengiu, tiesiog tai darau savo malonumui, per dieną susikaupusį negatyvą ar tą vadinamąją blogą energiją atiduodu spausdamas štangą, mindamas dviratį ar kilnodamas svarmenis ir tikrai – po treniruotės pasijaučiu žymiai geriau, pozityviau, atsipalaidavęs ir geresnės nuotaikos. O vakare prieš miegą bent pusvalandį skiriu knygoms. Domiuosi Lietuvos istorija ir esu tos nuomonės, kad kiekvienas turi žinoti savo šalies, savo krašto istoriją, pažinti savo žmogų, savo tautą. Nežinodamas savo praeities, nežinai ir ateities, mokykloje man istorijos mokslas buvo vienas mėgstamiausių, kažkada net svajojau tapti istoriku ar archeologu. Apie politiką… politinėje veikloje man teko dalyvauti daug metų, į politikus dažniausiai žmonės žiūri nepatikliai, ypač į Seimo narius, bet kaip rašė Algimantas Čekuolis, „kokia tauta, tokie ir išrinktieji“. Todėl nereikia per daug nei pykti, nei jų kritikuoti, ką išsirinkome, tą ir turime, o politinis gyvenimas – jeigu esi aktyvus ir tau rūpi žmonės, visuomenės bėdos, problemos, matai sprendimo būdus, turi idėjų, privalai dalyvauti politiniame gyvenime, politinėje veikloje. Kuo būsime aktyvesni, tuo mūsų visų gyvenimas bus geresnis.

–  Ką rašai? Ir ko tikiesi iš gyvenimo?

Pakelt sparnus tvirčiau nei paukštis,
Pakilt aukščiau negu dangus.
Žavėtis bundančiu rytojum,
Ir pauksčių spindinčiu taku. 

Sušildyti karščiau už saulę
Ledu sukaustytas upes.
Gal mintimis apskriet pasaulį,
Pasiekti tolimas žvaigždes.

Priglust prie jūrų, marių dugno,
Išgirsti šlamesį bangų.
Ir pamatyti paslaptingą
Kūrėją gintaro pilių. 

Suspaust tvirtai į savo delną
Mažytį akmenį laukų.
Ir širdyje savęs paklausti –
Kas iš tikrųjų aš esu?
(Kas aš? 2019-07-02)

–  Rašau tai, kas mano širdžiai gražu ir miela, kai kažkas tokio užgimsta viduje, tokio skambančio, dainuojančio, o ar tai gražu – įvertins skaitytojas. Iš gyvenimo ne vien reikia norėti ir siekti gauti tik sau tam tikros naudos, reikia sugebėti ir rasti savyje jėgų, ir noro duoti ir kitiems, didžiausia dovana yra sugebėjimas dalintis, kad ir paprastu šiltu žodžiu, supratingumu, jautrumu, nuoširdumu. Ko tikiuosi iš gyvenimo? Ramybės, sveikatos ypač šiuo neramiu laiku, tikėjimo, kad visi sunkumai laikini ir kad rytojus bus tikrai šviesesnis, tikiuosi ir linkiu nepritrūkstančių kūrybinių minčių, idėjų ne tik sau bet ir literatų klubo nariams, poezijos kūrėjams, sveikatos visiems žmonėms, o skaitytojams sulaukti gražių knygų ir nepamiršti jų skaityti.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą