Kovos dėl istorijos tęsiasi ir šiandien

Praėjusią savaitę Lietuva ir kitos Baltijos valstybės minėjo svarbią sukaktį. Praėjo lygiai aštuoniasdešimt metų nuo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sprendimo nepripažinti sovietinės Baltijos šalių okupacijos teisėtumo; apie tai 1940 m. liepos 23 d. paskelbė JAV Valstybės Sekretoriaus pareigas laikinai ėjęs Sumneris Wellesas, kurio vardu ir pavadinta garsioji deklaracija. 

Visgi ši sukaktis nėra tik istorinė. Ir šiandien vyksta mūšiai dėl istorinių tiesų, ypač susijusių su Antruoju pasauliniu karu. Itin aktyviai į juos įsitraukusi Rusija, kurios lyderiai nuolatos pabrėžia, kad Baltijos valstybės į Sovietų sąjungą įstojo savo noru. Todėl, jų teigimu, faktai apie sovietų žiaurumus ar juo labiau sovietinės okupacijos žalos atlyginimą yra neteisingi.

Tuo stebėtis neverta, mat dar 1940-aisiais sovietai reiškė nepasitenkinimą amerikiečiams dėl jų požiūrio į Baltijos šalis. Pavyzdžiui, iškart po Walleso deklaracijos paskelbimo sovietų ambasadorius JAV skundėsi kolegoms, kad trijų mažų valstybių dilema kliudo geresniems JAV ir Sovietų sąjungos santykiams. Ambasadoriaus teigimu, Baltijos valstybės priklausė Rusijai XVIII–XIX a., tad istoriškai yra sietinos su Maskva. Amerikiečių laikysenos tai nepakeitė, mat buvo akivaizdu, kad Sovietų sąjunga tiesiog naudojasi tuomete geopolitine situacija ir jėga plečia kontroliuojamą teritoriją. Todėl faktinis Sovietų sąjungos kontrolės Baltijos šalyse statusas neturi virsti teisiniu tokios situacijos teisėtumo pripažinimu.

Vašingtonas, nors ir vengdamas atviros konfrontacijos bei nesiimdamas tiesioginių veiksmų išvaduoti Baltijos šalis, savo pozicijos nekeitė viso Šaltojo karo metu. Ir tą darė pačiu aukščiausiu lygiu. Pavyzdžiui, 1957 metais prezidentas Dwigthas D.Eisenhoweris, kreipdamasis į Atstovų Rūmų ir Senato narius bei brėždamas savo užsienio politikos gaires, reikšmingą kalbos dalį skyrė būtent Baltijos šalims:

„Prisiminkime Estiją, Latviją ir Lietuvą! 1939 metais Sovietų sąjunga su šiomis, tuomet nepriklausomomis, šalimis pasirašė savitarpio pagalbos sutartis; ir sovietų užsienio reikalų ministras, kalbėdamas Aukščiausiosios Tarybos Penktojoje Sesijoje 1939 metų spalį, viešai ir iškilmingai skelbė, kad, cituoju, „Mes skrupulingai laikysimės šių susitarimų, todėl visos nesąmoningos kalbos apie Baltijos šalių sovietizaciją tėra mūsų bendrų priešų ir antisovietinių provokatorių interesas“. Nepaisant to, 1940 metais Estija, Latvija ir Lietuva buvo jėga inkorporuotos į Sovietų sąjungą“.

Vašingtonas, nors ir vengdamas atviros konfrontacijos bei nesiimdamas tiesioginių veiksmų išvaduoti Baltijos šalis, savo pozicijos nekeitė viso Šaltojo karo metu. Ir tą darė pačiu aukščiausiu lygiu.

Tą kartojo ir kiti JAV lyderiai, o ypač daug dėmesio skyrė prezidentas Ronaldas Reaganas. Griežta šio lyderio antikomunistinė laikysena lėmė tai, jog Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės byla tapo svariu argumentu primenant pasauliui sovietinės imperijos šaknis bei veikimo būdus. 1982-aisiais, skelbdamas simbolinę Baltų laisvės dieną (birželio 14-ąją, minint masines sovietines tremtis), jis priminė, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybė buvo nusikalstamo Molotovo-Ribbentropo pakto sugriauta 1939 metais. Todėl JAV spaus Kremlių atkurti istorinį teisingumą.

Galiausiai tai įvyko, o kartu subyrėjo visa Sovietų sąjunga. JAV nepripažinimo politika nebeteko aktualumo, tačiau ji virto parama Lietuvos integracijai į svarbiausias Vakarų pasaulio organizacijas, tokias kaip NATO ir Europos Sąjunga. Kadangi amerikiečių akyse Baltijos valstybės niekada nesiliovė egzistavusios (tik pusę amžiaus buvo okupuotos svetimos jėgos), joms greitai atsivėrė durys į demokratinių Vakarų valstybių šeimą. Akivaizdu, kad be Welleso deklaracijos tą būtų buvę padaryti gerokai sunkiau.