Laiškai iš Kijevo

Prieš kiek laiko, remdamasis Amerikos lietuvių spauda, parašiau straipsnį „Laiškai iš Lietuvos“, kuriuose gimtinėje likę tauragiškiai, jurbarkiečiai savo artimiesiems Amerikoje pasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo baisumus, apie kariaujančiųjų pusių šeimininkavimą gimtinėje. Tokių laiškų buvo labai daug, jų autoriai, net ir griežtai karo cenzūros ribojami, tarsi laukė paguodos ir užtarimo iš užjūrio.

Šiandien vėl kalbėsiu apie laiškus. Tik jau kito laikmečio – kai už lango prabėgęs ketvirtadalis dvidešimt pirmojo šimtmečio, kai civilizacija, atseit, sparčiais žingsniais pažengusi į priekį… Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, žmogus – protingiausia, bet kartu ir žiauriausia Dievo sukurta būtybė, tai atspindi ir šiandienos aktualijos: visuomenės susiskaldymas, pasaulinė pandeminė situacija, Rusijos karas Ukrainoje. Mirties samprata suvokiama tik kaip statistikos dalis, kuri vis pildoma skaičiais.

Pažintis

2025 metų lapkritis. Egipto Šarm el Šeicho kurorto viešbutis. Prie kavos aparato tradicinė eilė ir iš įvairių kalbų susipynusi garsų kakofonija. Pusbalsiu kalbamės ir mes su antrąja puse.

– Pan z Polski? – išgirstu moterišką balsą.

– Nie, pan z Litwy, – atsakau.

Ir atsisukęs pamatau moters veide nesuvaidintą džiaugsmą, tarsi sutikus artimą, seniai matytą giminaitį. Netrukus tokia pat šypsena nušviečia ir mūsų veidus, kai paaiškėja, kad pakalbinusi mus pensininkų pora iš Ukrainos – geografė ir universiteto vokiečių kalbos dėstytoja Lesia bei inžinierius, vertėjas, laisvai kalbantis anglų, vokiečių, lenkų, esperanto kalbomis, negana to, bene vienintelis Ukrainoje mokantis esperanto kalbos atmainą – ido kalbą. Mintinai galintis padeklamuoti originalo kalba ne vieną Adomo Mickevičiaus eilėraštį. Tarp gausaus būrio rusų, italų, kitų kraštų žmonių jie, ką tik atvykę, jautėsi kiek pasimetę. O išgirdę Lietuvos vardą atsigavo. Tai buvo labai šauni, inteligentiška pora, iš Kijevo į Šarmą per Moldovą keliavusi net 27 valandas.

Kai kas po šių eilučių man papriekaištaus – vadinasi, nėra ten, Ukrainoje, taip baisu, kad jos piliečiai gali laisvai po pasaulį klajoti. Žinoma, visus baisumus geriausia suprasti pačiam su jais susidūrus. Mes susitikome Egipte dar prieš baisiuosius Kijevo bombardavimus, karo veiksmai vyko toli nuo Ukrainos sostinės. Tai pirma. Antra, Ukrainos piliečiams, jeigu jie nėra šaukiamojo amžiaus arba neturi kokių nors išimtinių apribojimų, į užsienį išvykti nedraudžiama. Be apribojimų išvykti gali ir vyresni nei 60 metų vyrai. Prieš kelerius metus mes Juodkalnijoje netgi susitikome ten atostogaujantį Ukrainos pasienio karininką…

Tai, kas liko iš balkono po sprogimo, o rausva dėmė liudija, kad toje vietoje gulėjo raketos skeveldrų suvarpytas ir namo nuolaužų negyvai prispaustas žmogus. Balaklėjos miestas, 2025 m. pabaiga. Eldorado Butrimo nuotrauka

O dabar nustebinsiu dar daugiau. Dvi Lietuvos kompanijos kasdien rengia po keliolika maršrutinių reisų į Kijevą. Tiesa, kelionė ne pati smagiausia, trunka nuo 30 iki 40 valandų, dažniausiai su persėdimu Varšuvoje.

Štai jau ketverius metus kasdien spaudoje, per radiją, televiziją girdime vis baisesnes žinias iš Ukrainos fronto. Jų klausydamasis, nejučia prisimeni legendinio Rusijos generolo – demokrato, beje, visada save laikiusio ukrainiečiu, Aleksandro Lebedžio žodžius: „Visi karai, net ir tie, kurie trunka šimtmetį, visada baigiasi vienodai – derybomis ir taika. Jau seniai svarstau, ar verta apdovanoti lavonų kalnus, prikurti būrius našlių, našlaičių ir luošių, švaistyti dešimčių ankstesnių kartų darbą, kad tik susėstume ir derėtumėmės? Ir trečia, kiekviena motina pagimdo sūnų, o jai jos berniukas yra geriausias. Taigi nevalia nutraukti šio natūralaus gyvenimo kulka ar skeveldromis“.

Aukso žodžiai. Tik ar jų klausosi politiniai maniakai, naujųjų laikų herostratai? Neveltui ir pats A.Lebedis įtartinomis aplinkybėmis žuvo sulaukęs vos 52-ejų metų…

Daug girdėjome apie XXI amžiaus baisumus didžiausioje Europos valstybėje. Šį kartą bus kitokie liudijimai – eilinių Kijevo gyventojų, kiekvieną rytą dėkojančių likimui, kad jų namai sveiki ir kad jie patys vis dar gyvi ir sveiki. Net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis neprarandantys humoro jausmo. Nors nelaimė neaplenkė šios šeimos, kaip ir tūkstančių kitų Ukrainos šeimų: „Būtent mums būnant Egipte, fronte netoli Bachmuto dingo mūsų 30-ties metų sūnus Semionas. Atsiuntė mums jo drabužius ir dokumentus, taip pat pranešė, kad jų poziciją subombardavo rusų dronas. Šį kaimą dabar užėmę rusai ir nežinoma, kas nutiko kareiviams. Esame labai susirūpinę, ar mūsų sūnus gyvas…“

Bendravome vos kelias dienas. Mūsų poilsio laikas baigėsi ir teko grįžti namo. O vėliau prasidėjo laiškai tarp Vilniaus ir Kijevo, tarsi koks siurrealistinis romanas – su pradžia, bet be pabaigos.

Laiškai sava kalba

„Prasidėjo labai ilgi elektros atjungimai. Šviesos dažniau nėra negu yra. Nors egzistuoja grafikai, bet dėl apšaudymų jie dažnai keičiasi. Pavyzdžiui, vakar elektra dingo nuo 8.30 val. iki vidurnakčio – daugiau kaip pusę paros. Prieš tai ją įjungdavo trims valandoms per dieną. Deja, čia turime rinktis prioritetus. Patys stebimės, kokie esame priklausomi nuo elektros.

Atrodo, kad tai tęsiasi amžinybę. Laimei, mūsų padėtis daugiau ar mažiau gera. Sprogimai paveikė kairįjį Kijevo krantą. O mes gyvename dešiniajame, vakariausiame Kijevo taške. Pro langus matome mišką, netoliese yra autobusų stotis „Dachna“, o kelias veda į Žytomyrą. Kadaise šis kelias vadinosi Bresto-Litovskio prospektu.

Tačiau kitą dieną dešinysis krantas buvo smarkiai apšaudytas. Iškart užgeso šviesa. O naktį išsijungė ir šildymas. Laimei, kitą dieną vakare vėl įsijungė šildymas. Namas užšalo, radiatoriai nelabai įkaitę.

Kai šviesą įjungia (rašom ir juokiamės), pradedam lakstyti po namus, rinkti visus prietaisus ir kuo greičiau sukišti į rozetes. Skubiai jungi skalbyklę, kad iki išjungimo spėtų nors kiek paskalbti. Aš jau ne kartą patalynę skalbiau vonioje rankomis. Nė į fitnesą vaikščioti nereikia… Dar gerai, kad mes šeštame aukšte gyvenam. Liftas gi neveikia. O draugė mano tryliktame aukšte gyvena… Laiškus rašome kompiuteriu, ir tai įmanoma tik tada, kai yra elektra. Šiandien pagaliau galime tai padaryti.

Juokais sakau, kad šitie atjungimai pratina prie disciplinos ir tvarkos.

Mūsų laimei, turime dujinę viryklę. Todėl maistą gaminti galim ir tamsoje. Palyginti su kai kuriais namais, kuriuose po keliolika dienų nėra šildymo ir elektros, mūsų sąlygos puikios. Kol kas su vandeniu viskas gerai. Bute turime nedidelį katilą, todėl turime ir karšto vandens. Jei ilgesnį laiką nėra elektros, galime ją šildyti dujomis. Koridoriuje stovi keliolika 6 litrų vandens butelių, dėl viso pikto…

Kiekvienai dienai susidarom planą, ką nuveikti atsiradus elektrai ir ką be jos. Kaip matote, gyvenimas aktyvus, neliūdnas…

Daugelio Kijevo problemų būtų galima išvengti, jei valdžioje būtų daugiau žmonių, kurie labiau domėtųsi miesto gerove, o ne kištųsi į savo kišenes.

(Negaliu neįsiterpti į šį skaudų pasakojimą. Visai neseniai Specializuotos antikorupcinės prokuratūros vadovas A.Klimenka pareiškė, kad kaltinimai korupcija pateikti 41 Rados deputatui. Tai šį tą sako… – A.J.)

Mūsų laukia nauja šalčio banga. Ruošiamės. Prieš tai šiek tiek pailsėjome nuo streso. Buvo atlydys, dvi dienas pasivaikščiojome po miestą. O dabar orai nusprendė mus vėl išbandyti. Nepakanka karo, bombų, mums reikia dar ir šalčio“.

Ranką prie širdies pridėjęs, galiu prisipažinti, kad pirmuosius laiškus vieni kitiems rašėme rusiškai. Juk kalba nekalta. Tačiau neilgai trukus pradėjome naudotis kompiuterine vertimo programa. Ir dabar į Kijevą žinios iš Lietuvos skrenda ukrainiečių, o iš Kijevo į Vilnių lietuvių kalbomis. Tai labai neįprasta, tačiau šiandieninėje situacijoje nepaprastai kilnu ir jauku.

Laiškai į Lietuvą

Lesia: „Labai neįprasta rašyti rusiškai, sakiniai kažkokie keisti atsiranda. Mes rusų kalbos beveik nenaudojam. Bet Kijeve dar neretai galima išgirsti rusiškai, ypač tai veikia, kai kalbamasi su mažais vaikais. Suprantam, kad daug pabėgėlių iš rytinių Ukrainos regionų, kur daugeliui rusų kalba gimtoji. Bet dabar?!

Neseniai paskambino Volodios draugas – pabėgėlis iš Lugansko. Buvo tipiškas ruakalbis iki tol, kol už savo proukrainietiškas pažiūras pateko į vadinamosios Lugansko liaudies Respublikos „rūsius“. Vos nežuvo, stebuklingai ištrūko, atsirado Kijeve be pinigų, dokumentų. Dabar puikiai kalba ukrainietiškai, dar ir mus, tikruosius ukrainiečius, kartais pataiso“.

Volodimiras: „Mums svarbiausia, kad mūsų namas sveikas. Kijeve dideli šalčiai, o paskutinysis apšaudymas buvo ypatingai žiaurus. Paryčiui šachedai tiesiog chaotiškai krito ant gyvenamųjų namų. Oro pavojus buvo nuo vakaro iki kitos dienos vidurdienio. Kad geriau suprastumėte, kas tai yra „Šached“. Jeigu pataiko į namą, per keletą aukštų atsiranda plati skylė. Bet tai dar ne viskas. Aplink per 400 metrų išdaužomi beveik visi langai. O jeigu nukrenta raketa arba pataiko į devynaukštį namą, pastatas pažeidžiamas iki pat pamatų. Žmonės langus užsikala fanera ir viskas. Ištisus mėnesius laukia remonto, gyvendami baisiame šaltyje be šildymo ir vandens arba glaudžiasi pas gimines…“

Lesia: „Karas daug ką pakeitė mūsų gyvenime. Randame džiaugsmingų momentų smulkmenose. Šventėme Kalėdas, pasidengėm stalą ir netgi nusifotografavom, nors ir be šviesos. Einam pasivaikščioti. Kijeve daug parodų, įvairių renginių, kur pensininkai įleidžiami nemokamai. Arba tiesiog važiuojam į miesto centrą pasivaikščioti. Volodia kas trečią parą dirba mokykloje sargu. Aš negaliu dėstyti universitete, nes nėra elektros. Bet reikalų ir taip užtenka. Liūdėti nėra kada. Štai šiandien virėm šaltieną. Kartu ir namus pasišildėm… Ruošiamės švęsti Naujuosius metus, nors kokios šventės, kai vyksta karas… Turime daug bendrų draugų ir dažnai važiuojame su jais susitikti. Kai kurie jų dabar fronte ir mes labai stengiamės juos paremti morališkai ir materialiai. Labai nerimaujame dėl sūnaus netekties, bet norime tikėti, kad jis vis dar gyvas“.

Volodimiras: „Reikia pripažinti, kad daug Ukrainos žmonių pavargo nuo karo ir netgi nori, kad kapituliuotume, jei tik liautųsi žmonių žudynės. Tačiau mums atrodo, kad jokiu būdu neturėtume atiduoti savo teritorijos įsibrovėliams. Rašote apie mūsų didvyriškumą. Deja, mūsų gyvenime didvyriškumo nėra. Yra didelis nuovargis, kartais neviltis. Esame priversti gyventi savo gyvenimo metus, kovodami su visomis šiomis aplinkybėmis. Ir aš noriu ramios senatvės, džiaugsmo, kelionių, kol dar yra sveikatos trupinių, malonaus bendravimo su gerais žmonėmis. Bet sakau sau – liaukis. Mes svajojame ir kalbame apie gerus dalykus.

Mes namuose gaminome jūsų nacionalinį patiekalą – švilpikus. Mums reikia šiek tiek daugiau praktikos, miltų ir bulvių pusiausvyros. Bet išėjo įdomu. Ukrainiečių virtuvėje iš tokios tešlos kepami virti bulvių blynai. Bet mes pirmą kartą pabandėme kepti orkaitėje. Išėjo skanu. Ir tuo pačiu metu sušilome.

Labai norime jus pakviesti į Kijevą. Tikiuosi, kad visi sulauksime ramių dienų. Esame siaubingai pavargę nuo ilgos žiemos. Jaučiamės šalčio ir tamsos įkaitais. Todėl planuojame pavasarį. Reikia apvažiuoti visus vaizdingus Kijevo priemiesčius, aplankyti visus parkus, kiekvieną laisvą dieną praleisti gamtoje. Nežinome, kada baigsis karas, kokia bus kita žiema. Ir kaip ją išgyvensime. Skaičiuojame dienas iki pavasario.

Rašome apie savo gyvenimo realijas, kad galėtumėte papasakoti kitiems žmonėms, kas dabar vyksta Ukrainoje. Jums nereikia jaustis kaltiems. Tačiau jūs savo šalyje turite daryti viską, kas įmanoma, kad būtų taika, nes Rusija nesustos, ji negailestinga.

Linkime jums šilumos, šviesos namuose, būkite sveiki, mėgaukitės gyvenimu, gaminkite ir valgykite skanius patiekalus. Apkabinimai. Dėkojame už jūsų palaikymą.

Volodimyras, Lesia“.

„Šiandien nuostabi diena, nuo vakaro yra elektra. Žiūrėjome televizorių, skaitėme kompiuteriu, įkrovėme visus įrenginius, o elektra vis dar yra. Šventė! Tiesa, ką tik gavome pranešimą į telefoną, kad po valandos elektra bus išjungta.

Leiskite pasveikinti jus su Lietuvos Nepriklausomybės diena. Tegul jūsų šalis visada būna laisva, turtinga ir klestinti. Tegul visi žmonės gyvena laimingai.

Šiomis dienomis buvo šilta. Kvepia pavasariu. Žmonės neša gėles. Tai nuostabu. Vienas britų žurnalistas labai nustebo, kad Kijeve parduodamos gėlės…

Stebime save ir matome pokyčius savo sąmonėje. Jei išgirstame aštresnį garsą, išsigąstame. Kartais pasąmonėje girdime oro pavojaus sirenos kaukimą, nors jos nėra. Liftu visai nustojome naudotis, nes jį gali bet kada išjungti. Elektrinis transportas Kijeve nustojo kursuoti, tik metro ir autobusai. Jų taip pat labai mažai, nes nėra pakankamai vairuotojų. Arba fronte, arba slepiasi nuo mobilizacijos. Apskritai Kijevo gatvėse labai mažai žmonių.

Stebimės, kad, išjungus šviesą, dideliame daugiaaukščiame pastate gali užsidegti trys ar keturi langai. Žmonės nusipirko įvairių autonominių lempų, bet kodėl languose taip mažai šviesos? Kai šviesa išjungta, gyvenimas tarsi sustingsta. Pastebėjome, kad vos tik elektra pasirodo, iš karto norime gyventi – ką nors veikti, kur nors nueiti, pavalgyti ar dar ką nors…“

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.