Laiškai iš Lietuvos

Prieš daugiau nei šimtą metų vykusio Pirmojo pasaulinio karo eiga Lietuvoje ir konkrečiai Tauragės krašte gana gerai išnagrinėta, aprašyta ir įvertinta. Kokių nors sensacingų atradimų tikėtis tikrai neverta. Ir vis dėlto noriu sugrįžti prie tų 1914–1918 metų įvykių, tik neanalizuoti karinių operacijų ir neaptarinėti pergalių bei pralaimėjimų.

Studijuodamas XX a. pradžios Amerikos lietuvių periodiką, aptikau daug to karo informacijos, kurią apibendrintai galima būtų pavadinti „Laiškais iš Lietuvos“. Ir tarp jų – nemažai, atkeliavusių užjūrin iš Tauragės krašto. Už tūkstančių kilometrų nuo savo artimųjų likę tautiečiai bene tiksliausiai ir taikliausiai atspindėjo karo įvykius.

Jeigu Dievas nepadės, tai mes prapuolę

Nežinomo autoriaus laiškas, rašytas iš Eržvilko giminaičiui į Ameriką 1914 metų gruodžio mėnesį: „Čionai, karei prasidėjus, kai kurie žmonės labai įsibaugino. Kartą vienas ūkininkas, parėjęs iš Eržvilko, parnešė žinią, kad greičiau visi kraustytųsi, nes vokiečiai pareina. Visi persigando, o moterėlės verkdamos pradėjo taisytis kelionėn. Gyvulius nuo didžiausio iki mažiausio išgrūdo į laukus. Patys gi, prisidėję ryšelių vežimus ir po karvę prisirišę prie vežimo, išdrožė. Susitikę su kitais išgirdo, kad reikia atidarinėti visas duris ir atrakinėti skrynias. Išvažiavo palikę viską atrakinėta ir atidaryta. Tačiau jų kelionė buvo neilga, vieni sugrįžo tą pačią dieną, kiti paskiau. Bet dabar visi jau persirgo ta limpamąja liga ir bėgti nebesikelia“.

Iš Tauragės 1914 metų liepos 27 dieną rašo Kasparaitienė savo vaikams Čikagoje: „Gal jau paskutinį laiškelį jums rašau, nes pas mus dabar yra baisūs laikai ir mes stovim kasdieną ant smerties. Rusai apgulė Prūsų rubežių smarkiai ir kareivių pas mus pilna. Rusai atėmė nuo visų Tauragės gyventojų visus gyvulius, arklius, karves ir kiaules ir mums likę laukti tik mirties iš bado ar nuo kulkos, jeigu nesusitaikins Rusija su Prūsais. Nuo visų įnamių atėmė paskutinį paršelį. Ir tuos visus gyvulius – arklius, karves, kiaules, avis nuvarė į Rusiją, taip kad pas mus nėra nei vienos karvės, nei kiaulės.

Ir Prūsų žemėj didelė baimė ir į nelaimę papuolusi. Ir pas juos iki pat Tilžės kariuomenė stovi. Ir jų visi galvijai atimti. O tuos bernus, merginas ir piemenukus prūsai nepaleis kol ši karė nepasibaigs. Jeigu Dievas mums nepadės, tai mes prapuolę“.

Kai šaudo, lenda į urvus

O šis laiškas iš Skaudvilės: „Daug kareivių eina plentu. Pas mus kaip prasidėjo 18 d. liepos mobilizacija, paskui varyti arklius, tai dar ligšiol nesustojo.

Mūsų valsčius davė trečią dalį, kelias karves tebeturim. Kituose valsčiuose irgi taip buvo, bet šiandien Šilalės valsčius varo iki paskutinės karvės, rytoj gal ir mums reikės varyti, o gal ir šiandien gausime žinią.

Visi to krašto oficieriai liepia žmonėms bėgti į gilumą Rusijos arba duobes žemėje kasties. Kasti reikia toli nuo budinkų ir miškų, ant gryno lauko ir gerai užsitaisyti kad arklys neįlūžtų.

Prie giliojo šulinio, prie diendaržio, kur pernai kanapės buvo, nepergiliai yra užkastos dvi skrynios su drabužiais ir patalyne, keturiose vietose miltų, mėsos ir visko kito kubilaičiuose. Drabužių tvarlėms, valgyti turim. Kareivius reikia šerti. O patys dėl savęs išsikavosim duobėse lig kol gyvi būsime.

Antroj pusėj vieškelio, šiapus torpinės, savo senovės rėže, kur buvo pailga duobikė, įsikasėm mes trys: Onytė, Stasytė ir aš ir užsigrindėm ąžuolinėmis lentomis. Dvi greta kaip tik susėdam. Duonos ir mėsos nusinešėm. Visi šiąnakt ten ir nakvojom. Tik vienas tėvas namus saugojo.

Nebeliksime gyvi. Ant mūsų kapo kryžių pastatykit. Patys kareiviai sako, kad nei dieną nei naktį nemiegokite, klausykitės, žvalgykitės, ką pamatę ar išgirdę, pulkite į duobes. Varsėdžių kunigas visus bažnytinius daiktus užkasė į žemę. Tiltus išgriovė dėl prūsų. Vakar vyresnysis užsilipė ant bokšto kryžiaus ir žiurėjo per žiūronus. Šiandien nieko nedirbam, einam į bažnyčią. Pievas jau iššienavom ir rugius suvežėme; vasarojus seniai būtų pjautinas, bet niekas nepjauna. Vyrus varo gyvulių varyti ir telegrafų saugoti, ant varsto po 5 žmones stovi.

Mūsų laikraščiai nieko nerašo ir nieko nežinom, ką žinom, tai nuo kareivių. Sako, daug yra prūsų kareivių, daug išbėgę į mūsų pusę. Visur išieškojo, sako giriose pagal parubežį kur nors yra, todėl anų akys plyšta bežiūrint į girią. Praėjusiam ketverge vakare gavome pirmą žinią apie karę, kad pėtnyčios ryte, kurie tik tarnavo kariuomenėje, išvažiuotų į Raseinius ir visi išvažiavo. Išbėgti negalim, pinigų neturim, o be pinigų tai mirtis iš bado. Varydami j Šiaulius gyvulius numynė žmonių laukus“.

Tauragė, 1914 m. lapkritis: „Tauragiškiai kiek liuosiau atsikvėpė išvarius iš čia vokiečių kariuomenę. Savo kelių savaičių buvimu ji nemažai išvargino apylinkės žmones. Šulco dvaras sudegintas, kam jis vokiečių liepiamas nepasiliko ir iš jų išspruko. Visai plikai iššluotas kunigaikščio Vasilčikovo majoratas. Sodiečiai daug mažiau nukentėjo. Vokiečiai Tauragėje jau tiek buvo įsitaisę, kad ėmė leisti net laikraštį „Karo Žinios“ vokiečių ir rusų kalba… Be to, buvo įsakyta valstiečiams, kad taisytų muges (turgus). Apsipratę žmonės ėmė vežti produktus, už kuriuos mokama buvo pinigais“.

1914 metų lapkritis. Pranas Bendžaitis iš Jurbarko valsčiaus Greičių sodžiaus rašo broliui Jonui į Čikagą: „Negalėjome pirmiaus parašyti, kadangi pačtas ir telegrafas buvo išsikraustęs ir Jurbarkas buvo vokiečių užimtas, bet dabar jų nėra, o pačtas ir telegrafas vėl sugrįžo. Nuo armotų staugimo net apkurtome. Mūsų bažnyčioje kulka išlindo per sieną, bet nieko nepažeidė. Bet apie karę mes nieko negalime rašyti, kitaip laiškas nenueitų. Dieve, gelbėk nuo vokiečių skerdynių, bet jie kol kas mūsų kaimui nieko nepadarė. Mes turime išsikasę tris urvus kieme, kai pradeda šaudyti tai sulendam į juos, o kaip nutyla tai vėl išlendam“.

Ir ponai, ir beturčiai tapo lygūs

Nežinomo asmens 1914 metų gruodžio mėnesį rašytas laiškas Amerikon iš Tauragės: „Prūsų kariuomenė, pirmą sykį aplankiusi Tauragės miestą rugsėjo 5 dieną, už poros dienų ten visai persidangino. Paėmė nelaisvėn Tauragės kleboną, pastorių, teismo tardytoją, rabiną, aptiekininką ir vieną turtingesnį žydą. Iš Tauragės gyventojų atėmė beveik visus valgomuosius daiktus, varė juos prie darbo. Aptuštinusi Tauragės miestą, vokiečių kariuomenė pasklido po apylinkę. Pradžioje ėmė iš dvarų ir iš turtingesnių gyventojų tiktai geresniuosius arklius, išrinkę pradėjo varyti į Tauragę karves, kiaules, žąsis, privertė gyventojus pristatyti grūdų, patalynių“.

Tauragiškis Ipolitas Jankauskas 1914 metų liepos 29 dieną rašo į Ameriką Kazimierui Noreikiui: „Kariuomenės be skaitliaus, Tauragėj keli bataljonai. Neišpasakytas kanuolių  griovimas, ugnies didybė ir karštis. Labai baugiai gyvenam. Kanuolių balsas neišpasakytas, didesnis kaip perkūno.

Kasdien matome negyvų rusų kareivių, mergelių ir senių. Kiti be rankų, be kojų, kiti negyvi su išraižytais veidais, kurie dar gyvi šaukiasi prie Dievo ir eina į kitą svietą.

Turime pasidirbę duobes ir ten esame; šiandien dar gyvi; o vakare gal galvelę padėsime. Atleisk, jeigu ką nors negerai parašiau; giliai duobėje ir saulė tik biškį įšviečia ir gerai nematau rašyti. Jau kiti nemato, akys išputusios. Dabar visi raštininkai išbėgiojo toliau į kitas žemes, paliko tik tie, kurie per save išsimokinę iš knygų biskį rašyti.

Biedni palikome, gyvename roputėmis (bulvėmis) ir duona, druskos turim. Kas pinigų turi, nubėga, tai dar gauna pirkti. Jau badas pas mus, darbo kad gauni tai pavalgai darbą dirbdamas. Žiūrėk kol kulką gausi. Taip daug galą gauna…“

Iš Marcijonos Sankalienės rugsėjo 28 dienos laiško dukrai Cinai į Čikagą: „Žmones plėšia, dvarus ir namus degina, o žmones paėmę varo į Vokietiją. Nuo armošautuvų šaudymo negalima apsiklausyti. Neturime nei dienos, nei nakties ramios, esame kaip tos muselės, kurios belėkdamas nukrinta ir nebėra jos daugiau ant šio svieto.

Tavo du broliukai Jonas ir Izidorius išvaryti į karę. Jonas – Kaune, o Izidorius – Kijevo gub., nežinia ar tebėra gyvi, nes neberašo. Dar turime ką pavalgyti, bet yra ir tokių žmonių, kurie neturi. Užsidirbti negalima, bet nėra kur ir nusipirkti. Kariuomenės pilni miesteliai, negali nei praeiti“.

Ko gero, dar vaizdžiau aprašo situaciją Marė Ambrazaitytė spalio 28 d. rašytame laiške  broliui Antanui Ambrazaičiui vėlgi į Čikagą: „Mes per 14 dienų  buvom nelaisvėje. Aš dabar esu nesveika, antrą savaitę guliu ant patalo, visur man skauda. Labai daug baimės turėjome ir toli bėgome, o naktį drebėjome kur įlindę. Nuo to ir pakilo visos ligos. Ne man vienai, daug tokių yra pas mus. Jei pamatytumei musų gyvenimą, tai nuliūstumei. Visi pas mus, parubežyj, lygūs – ir ponai, ir beturčiai.

Kada mes išgirstame kad bus bėda, tai bėgame kaip zuikiai ryšelius užsimetę ant nugaros.  Toliaus nubėgę pasislepiam. Kaip jau praeina tas laikas, tai vėl slenkam kiekvienas į savo į vietą. Kartais atsitinka, kad parėjus nei valgyti nesuspėjame išsivirti, ką prūsai neatėmė, kaip vėl turime kur nors pasikavoti.

Ką tik ir aš nekritau, per mano smakrą kulka pralėkė, tarsi kaip su peiliu perpjovė. Kad per pusę centimetro aukščiau, tai būtų smakrą ir dantį nunešus. Aš labai iš to nusigandau ir nebežinau ar atsigausiu, nes visos ligos susimetė“.

Papildant šiuos skaudžius pasakojimus, reikia pasakyti, kad Tauragėje vokiečiai buvo lietuvių kalba išleidę paliepimus, kur surašyta, už ką prasižengę žmonės bus baudžiami. Lauksargiuose nebeliko nė vieno prūso, visi išgabenti Rusijos gilumon, jų pilni keliai varomi. Spauda rašo, kad žmonės skundžiasi savo valdžia, žadėjusia rusų nebeįsileisti. Beje, Šiaulių miestui Tauragės fronto rusų karo vadas atsiuntė gaisro mašiną dovanai, kad miestas gerai priėmęs jo kariuomenę. Ta gaisro mašina – irgi karo grobis iš Lauksargių miesčiuko, bet ji pasirodė geresnė už rusišką.

Priminsiu, kad, be Vasilčikovo majorato ir Šulco dvaro, Tauragės apylinkėje nukentėjo dar Urbonavičiaus, gr. Molio, Fišerio, Chržonstauskio dvarai.

Vokiečiai Gaurėje

1915 metų antroji pusė. Nežinomo autoriaus laiškas redakcijai į Ameriką iš Gaurės: „Rugsėjo 13 d. išėjus rusų kariuomenės žvalgams iš Gaurės dvaro, pribuvo pavakarėj apie 30 prūsinių dviratininkų su dviems raitais oficieriais ir iškrėtė dvarą. Nuomininko p. Radvilavičiaus nebuvo namie, kiti irgi išbėgiojo; suradę vieną tarnaitę, šnekino vokiškai, lenkiškai ir rusiškai, kur dingo mūsų kariuomenė, kiek čia jos būta, kame yra šeimininkas?

14 rugsėjo, sekmadienyje, kunigai, nujausdami greitą apsilankymą nekviestų svečių, anksti atlaikė pamaldas, per kurias matoma buvo bažnyčioje nepažįstama moteriškė ir vyriškis  liuteris, kuriuos vietiniai žmonės paskaitė šnipais. Aiškiai matoma buvo gręsiantis išsiblaškymas mūsų parapijos ir jos vadovų, kurie tą pačią dieną pasišalino iš vietos.

15 rugsėjo baisiai lijo, niekam neatėjo galvon, kad vokiečiai drįstų lankyties mūsų apylinkėje tokiais keliais ir per tvinkstančias upes, bet apsirikta. Darbštūs prūseliai pusdienyje jau buvo dvare, atrado visus arklius, liepė pakinkyti, prisikrovė pilnus vežimus naudos, ypač grūdų, išneršė visą dvaro turtą ir, susikrovę visokius brangesnius, liepė dvaro darbininkams vežti į Tauragę. Visur ieškota pinigų, atradę senas 5 kapeikas nesididžiuodami paėmė ir tas.

Iš dvaro didelis būrys kelių dešimtų žmonių leidos į Gaurės miestelį. Mandagiai pasisveikinę su žydeliais, klebonijoj vieni per gonkų, kiti per virtuvę subruzdėjo į vidų. Klebonijos šeimyna buvo ką tik po pietų, vežimas su pakinktais stovėjo daržinėje prikrautas ryšulių, drabužių ir visokios mantos, kad tuojaus išvežus, kaip tik sustos lietus, bet jau nebesuskubta. Klausia namiškių vokiškai, lenkiškai ir rusiškai, kame yra kunigai, visiems pasisakius nesuprantant kitaip, kaip lietuviškai, vokiečiai pradėjo maišyti lietuviškus žodžius, tai ir kleboniškiai pasakė, kad kunigai išvažiavo kažikur Šiaulių link. Du kareiviai paėmę klebonijos šeimininkę tarp atstatytų šautuvų vedėsi į klebono kambarius, reikalaudami atrakinti visus uždarus, bet, klebonui užmiršus palikti raktus arba ir visai užrakinti uždarus, buvo išplėšta komoda, stalas rašymui, visi popieriai išversti ant žemės, smulkūs variniai pinigai atimti. Pasiėmė iš klebono kambario visa, kas tik galėjo tikti praktiškam gyvenimui: peilį popieriams pjaustyti, paminklinę cigarnyčią, rašomąsias plunksnas, korteles vizitkoms rašyti, pačtines markes ir kitus net mažmožius. Dokumentai neturintįs jiems reikšmės – visi paliko jų neužkabinti. Tuo tarpu kiti šeimininkavo apie staldus ir daržines, liepė pakinkyti namie likusius arklius į geresnį vežimą, išrankiojo visas virves, branktus, maišus, paskui, prie klėtės privažiavę, prisipylė kiek galėjo geresnių avižų, pasiėmė mėsos, dargi atradę kažinkokios moteriškės vežimą su dviem arkliais pas špitolę, ir tuos paėmė talkon klebonijai tuštinti. Klebono bernas pasirodė jiems per senas, pamuštravoję jį ir patampę sudrožė per kuprą ir paliuosavo nuo patarnavimo.

Atlikę „sunkų darbą“ klebonijoje, „svečiai“ ėmė viešėti: iškraustė indaują, atrado duonos, saldžių pyragaičių, ieškodami degtinės, kurios vietoje pasipainiojo konfitiūrai. Šeimininkei vis kartojo – „Kunigs, vyno“. Supilsčiusi iš visokių bonkų padugnes, atnešė svečiams surūgusio skystimo. Už tą svetingumą ji gavo kumpiuką mėsos ir duonos puskepalį nors tam kartui pavalgyti, mat ir tarp jų esama geraširdžių. Klebono apsiaustus atidavė dvaro vežikams. Visiems apleidus klebonijos kiemą, vienas senas landveras sugrįžo, nusivedė klebonijos tarnaitę paupės pakrantėn ir pradėjo ją draskyti. Jai šaukiant subėgo kitos moterys ir niekšas paliko kaip geležėlę kandęs“.

Pavogė net vaiką

1915 metų gruodžio 4 dieną Domininkas Locaitis iš Jurbarko rašo Jonui Locaičiui į Čikagą: „Jurburke buvo keli mūšiai, bet maži. Pirmu kartu įėję vokiečiai labai gražiai elgėsi. Jeigu iš krautuvių ką ėmė, tai už gyvus pinigus. Neužilgo ir vėl rusų kariuomenė ėjo į Smalininkus, bet vėl juos vokiečiai nuveikė ir net per Jurburką palydėjo. Jau ant rytojaus sudegino arklidę šalia kapinių. Buvo ramu per 4 savaites. Vokiečiai be karės sugrįžo į savo pusę, o rusų kariuomenė per Virbalių ėjo į Rytų Prūsiją.

Mažai ką mes tejutome, tik matėme pašvaistes, o Greičių kaimiečiai sako vieną dieną girdėję armotas ūžiant. Dešinysis sparnas be mūšio per Tauragę ant Tilžės  susivienijo su didžiąją armija. Per Virbalį ėjo daugiausia lietuvių kareivių, nes lietuvius statė į pirmą ugnį. Šiaip buvo ramu per keturias savaites. Šaukė rusai ir surusėję lietuviai, kad jau vokiečius sumušė.

Buvo parsikraustęs pačtas ir policija, kuriuos pirmiau vokiečiai buvo išviję. 28 d. rugpjūčio užgirdome armotų balsą Užnemunėje. Nekurie sakė, kad Karaliaučių griauja. 29 d., subatoj, jau garsiau, o 30 d. jau visai garsiai. Ties Jurburku per Nemuną dirbo tiltą, bet nedėlioj vėlei nugriovė ką buvo padirbę ir darbininkai išvažiavo į Kauną. Laimė mūsų, kad tą tiltą nesuspėjo padaryti. Panedėlyj popiet 2 val. atbėgo apie 150 rusų kareivių, kuriuos perkėlė per Nemuną. Pavargę, nevalgę, pusbasi. Už valandėlės vėl atbėgo į Kidulius apie 2 pulkai su kanuolėmis (patrankomis, – red.), manė kad jau ras tiltą ties Jurburku. Tiems nuvežė 3 vežimus duonos. Nesuspėjo vežimai sugrįžti, kaip prasidėjo mūšis, nes juos parsivijo vokiečiai. Jie žinojo kokiomis vietomis rusų kareiviai bėgo, nes jų aeroplanai iš ryto lakstė apie Jurburką ir Tauragę ir rodinėjo saviškiams, skraidydami ties mūsiškių galvomis. Vokiečiai atvežė kanuoles į Kalnėnus ir ėmė šaudyti per Nemuną, pradėjo šaudyti į rusų kariuomenę, kuri buvo kaimelyje, ir apie 15 granatų paleido į Jurburką, viena jų pataikė į bažnyčią. Iš miestelio žmonės bėgo su vaikais. Ir mes buvome išvažiavę į Jokūbaičius.

Dabar rusai vėl eina į Vokietiją per Tauragę. Nuėjo be mūšio iki Pagėgių.

Dabar valdžia mus varo vežti per Tauragę nelaisvius į Šiaulius. Veža juos visus pusnuogius, ir senus, ir mažus, ir motinas, ir moteris. Kiti kelyje sušąla ir numiršta. Net ir kietos širdies žmogus, regėdamas juos, turi apsiverkti, o nauda jų už nieką išmėtoma.

Atsirado ir tokių žmonių, kurie bėga į Smalininkus plėšti kromų. Nesakau apie miesto žulikus, kurių jau kelis prūsokai peršovė, bet eina ir iš kaimų. Viena boba iš Jurburko nubėgo į Smalininkus plėšti. Mažai ką radusi, pasigavo patalaičius ir bėgo namo. O tuose pataluose buvo įvyniotas kūdikis. Motina prūsė, neradusi pataliukų, pasiskundė rusų oficieriui, kad moteriškė iš Rusijos pavogė jos kūdikį. Oficierius pasiuntė du kazokus, kurie, pasiviję tą moterį, atėmė vaiką ir išmušė kailį“.

Ir dar viena ištrauka šio savotiško ciklo laiško, rašyto 1915 metų lapkričio 23-ąją. Jo iš Tauragėje gyvenusio tėvo Antano Einikio sulaukė jau amerikietis sūnus Aleksas Einikis. Laiškas tuo įdomus, kad jame išdėstoma paprasto Lietuvos kaimiečio pažiūra į tautų santykius ir Lietuvos autonomiją: „Buvo vokiečiai įsilaužę į Suvalkų gub., bet šiuokart, dėkui rusų kariuomenei, tapo išvyti su dideliu nuostoliu. Taipgi buvo apspitę Jurbarką, Tauragę ir visus parubežinius miestelius, bet iš visur liko išginti. Trumpai tegavo viešėti Lietuvoj, bet ir čia pridarė daug nuostolių gyventojams, turbūt, nusimanė daugiau nebegrįšią, nes mūsiškiai paėmė didį viršų ant vokiečių.

Lenkams vyriausias karvedys po karės pažadėjo savivaldą, todėl ir mes, lietuviai, tikimės tos pačios malonės nuo Jo Didenybės Imperatoriaus. Rodos, Lietuva nėra už Lenkiją blogesnė, bet kaip paliks, niekas negali nuspręsti. Pagal šios valandos karės stovį, rodos, Vokietija nebegalėtų atsigauti ir tikimės mes, lietuviai, palikti po senuoju savo imperatorium. Tiek tegaliu pasakyti apie Lietuvos likimą.

Kaslink mano likimo, tai yra visaip. Žinoma, dabar karo stovis, o karas yra labai nemalonus svečias. Iš priežasties karės esame labai prispausti visokiais dalykais. Pas mus šįmet yra labai brangus grašis, nes visi naminiai daigai labai pigūs, taip už žąsį, kuri kainavo pustrečio rublio, dabar vos tik galima gauti 50 kap. O apie antis, vištas nėra ko kalbėti, o sankrovų daiktai yra dvigubai pabrangę“.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.