Mano pavardė – Gaurė

Nepaprastai įdomus ir tuo pačiu klastingas yra žurnalisto – istoriko darbas. Jau, rodosi, išlandžiojai visus temos kiemus ir užkaborius, o praėjo kiek laiko ir pats vėl stebiesi savo atradimais.

Šiandien sugrįšiu į vieną žaviausių savo tolimos vaikystės vietų Gaurę. Rašiau ne kartą apie turtingą miestelio praeitį ir kiek liūdnoką, vis palaikomą šaunių vietos gyventojų šiandieną. Pradėjęs studijuoti tarpukario Amerikos lietuvių spaudą, radau daug naujos negirdėtos informacijos. Nenorėčiau, kad įsižeistų kitų Tauragės rajono gyvenviečių žmonės. Bet ką daryti, jeigu, pavyzdžiui, apie mano gimtųjų Lomių gyvenimą užjūrio išeiviai nesužinojo beveik nieko, išskyrus gal tik 1923 metų spalio mėnesio pranešimą, kad Kasbarynuose nežinomas barbaras, radęs ganykloje besiganančią vienos našlės kumelę, peiliu perpjovė jai gerklę. Išgirdusi kriokimą, moteris nuėjo pažiūrėti ir, pamačiusi kumelę, kraujais paplūdusią, vos neapalpo. O štai anoniminis autorius iš Gaurės maitino savo rašinėliais užatlantės spaudą reguliariai.

Bet apie tai kiek vėliau. Dabar gi – keletas įdomybių, tiesiogiai gal ir nesusijusių su šiuo Žemaitijos miesteliu. Bet nuo to ne mažiau įdomių.

Pavardė – Gaure

Ne vien gauriškiai šiandien žino apie didelį iš Indijos ir Pietryčių Azijos kilusį galviją, kitaip vadinamą gaurą. Žino ir gėlę – dantytąją gaurę. Gal kas prisimins toli Rusijos Sibire gyvuojantį Gaurės kaimelį. Tačiau nuoširdžiai abejoju, ar kas nors iki šiol girdėjo, kad Žemės rutulyje prieš keletą metų gyveno 2 910 730 asmenų, turinčių Gaure pavardę. Daugiausia jų (85 proc.) – Prancūzijoje: 56 šeimų medžiai, 8 procentai – Jungtinėje Karalystėje, 6 procentai – JAV.

Ši pavardė Kanados, Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos gyventojų surašymuose atsirado tarp 1830 ir 1950 metų.

Net ir šiandien už 22 kilometrų nuo Tulūzos, Gauré miestelyje, veikia populiarūs keturių žvaigždučių atostogų namai „Clorinde“.

Kalbininkai spėja, kad pavardės Gaure istorinės šaknys daugiausia siekia Prancūzijos ir Iberijos pusiasalio regionus, o ankstyviausi jos pasirodymai – viduramžius. Manoma, kad pavardė kilusi iš senosios prancūzų kalbos žodžio „gaur“, reiškiančio „drąsus“ arba „įžūlus“, kuris atspindi to meto feodalinėje visuomenėje vertintas savybes. Pavardė Gaure galėjo būti siejama su asmenimis, kurie atliko karių arba savo bendruomenių gynėjų vaidmenis, įkūnydami narsos bruožus. Laikui bėgant, pavardė keitėsi, skirtinguose regionuose atsirado variantų, dažnai veikiamų vietinių tarmių ir kalbų, todėl atsirado tokios formos, kaip Gaur arba Gauré.

Su Gaure pavarde siejama nemažai garsių asmenybių. Viena jų – Mongam Gaure, daugiau nei dešimtmetį gyvenusi ir kvėpavusi golfu, ketverius metus iš eilės tapdama geriausia Indijos golfo žaidėja. Palikusi aikštelę, pasinėrė į naują aistrą – perlus. 2020 metais savo namuose Naujajame Delyje Gaure įkūrė šiandien vieną garsiausių pasaulyje perlų gamybos ir prekybos įmonę „Anāash“.

Beje, kad jau prakalbome apie Indiją, galima paminėti, kad 29 šios šalies valstijos apima mažiausiai 720 rajonų su maždaug 600 000 kaimų ir daugiau nei 8200 miestų bei miestelių. Pandžabe, Amritsaro rajone yra Gaure Nangal miestelis, kurio pašto kodas – 143103…

Įdomybės

Gaurės kapinaitės. TK archyvo nuotrauka

Na, o dabar grįžkime prie to, ties kuo sustojome ieškodami Gaurės giminių pasaulyje.

Tarpukario Amerikos lietuvių spauda iš tiesų nemažai dėmesio skyrė prie Šešuvies įsikūrusiam tolimam užatlantės miesteliui. Pavyzdžiui, „Pietų Amerikos žinios“ 1939 metų vasarą informavo, kad Gaurėje, kilus nepaprastai dideliems karščiams, buvo paplitusi kiaulių raudonligė ir daug kiaulių padvėsė. „Darbininkas“ 1922 metų lapkritį apgailestaudamas pranešė, kad Gaurės valsčiaus taryba atsisakė steigti dvi naujas mokyklas. Kiti valsčiai skęstantys skolose, bet mokyklas vis tiek steigią. Gaurės valsčiuje dabar esančios trys pradedamosios (pradinės) mokyklos. 1925 metų rudenį Gaurėje atidaryta pašto agentūra (paštas). 1931 metų gegužės mėnesį Gaurės pavasarininkai (Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“) negavo leidimo kuopos susirinkimui, nors prašymą pateikė prieš 10 dienų. Dienotvarkėje buvo tik kunigo B.Einorio paskaita ir valdybos rinkimas. O „Amerikos lietuvis“ 1923 metų balandį parašė, kad Tauragės apskrities valdyba patraukė teisman Šilalės valsčiaus viršininką už tai, kad šis nesistengė laiku aprūpinti mokyklas kuru. Tuo pačiu traukiamas teisman ir Gaurės valsčiaus viršininkas, kad gautas neturtingiems malkas išdalino pasiturintiems turtingiems savo pažįstamiems…

Na, ir šio mūsų susitikimo pabaigai – du nedideli pasakojimai apie Gaurėje gimusius ir toli nuo jos nukeliavusius žmones.

2018 metų gegužės 23 dieną, sulaukęs 89-erių metų, JAV Ročesterio ligoninėje mirė  Kirsteinas Raimundas Augustinas Ročesteris. Gimė jis 1929 metų sausio 30-ąją Lietuvoje, Gaurėje. Antrojo pasaulinio karo vėjai paauglį nunešė į Vokietiją, kur šeima kurį laiką buvo perkeltųjų asmenų stovyklose. Didžiąją dalį išsilavinimo įgijęs tremtyje, Ray (Raimundas)  JAV ginkluotosiose pajėgose dirbo vertėju, o vėliau su motina ir jaunesniuoju broliu emigravo į Jungtines Valstijas.

1963 metais vedė lietuvę emigrantę Aldoną Miškinę. Kartu su žmona jie buvo pasišventę lietuvybės kultūros plėtojimui, perdavimui ateinančiai kartai, užaugino tris dvikalbius dviejų kultūrų vaikus. Aldona mirė 1981 metais. 2013 metais šį pasaulį paliko Ray brolis Ludgardas.
Baigęs Ročesterio technologijos institutą, Raimundas daugelį metų dirbo „McCormick Mechanical Contractors“ ir „Singer Corporation“ kompanijose. Labai mėgo muziką ir gamtą.
Ray aktyviai dalyvavo Ročesterio Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, daugelį metų dainavo „Putino“ chore, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę keliavo į tėvynę dalyvauti keliuose tarptautiniuose dainų festivaliuose. Beveik 50 metų Ray buvo vienas Ročesterio lietuvių radijo laidos „Dainos aidas“ vedėjų ir daugiau nei dešimtmetį ėjo jos valdybos pirmininko pareigas.

Garsus pasaulyje, bet nežinomas gimtinėje

O dabar bene svarbiausias šio rašinio atradimas. Dirbtinis intelektas teigia, kad Gaurėje žydai gyveno nuo XIX amžiaus ar gal dar anksčiau. Jie įrašyti dviejuose 1898 metų Erec Izraelyje apsigyvenusių žydų sąrašuose. Galima manyti, kad jie gyveno įprastą kaimo gyvenimą, panašiai kaip ir kiti kaimyniniuose miesteliuose: kiekviena šeima dirbo mažame sklype, turėjo karvę ar ožką, o kiti – arklį. Duber BR Zvi-Hiršas Dimandas, gimęs 1790 metais, tarnavo rabinu Tauragėje, Židikuose (Mažeikiai) ir Piltenėje (Kuršas, Latvija).

Gaurėje buvo sinagoga su rabinais. Vienas jų, Avrahamas-Ariehas-Leibas Grosbardas, gimęs 1871 metais, tarnavo nuo 1898 metų.

Šiame miestelyje 1857 metų sausio 8 dieną gimė garsusis hebrajų jidiš rašytojas Nekhemya-Dovas Hofmanas, parašęs daug knygų jidiš ir hebrajų kalbomis, daugiausia gamtos mokslų srityje. Jo 1916 metais Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje, išleista memuarų knyga buvo pirmoji hebrajų jidiš knyga, išleista toje šalyje. Gaila, bet apie išeivį iš Gaurės informacijos galima rasti tik  Žydų kultūros kongreso biografiniame šiuolaikinės jidiš literatūros žodyne. Lietuvoje šis rašytojas beveik nežinomas.

Nežinau, ar paminėtoji jo gimimo data tiksli, nes kai kurie tyrinėtojai nurodo 1860 metų lapkričio 14-ąją. Tačiau gimimo vieta tikrai Gaurė. Jo tėvas Zevas-Volfas buvo žymus vietos veikėjas ir žydų švietėjas.

Iki dešimties metų Nekhemya-Dovas mokėsi pas keliaujančius mokytojus, taip pat lankė rusų valstybinę mokyklą Eržvilke, o vėliau pas miestelio rabiną mokėsi Mišnos ir komentavimo, tuo pačiu metu pradėdamas rašyti poeziją hebrajų kalba. 1873 metais jis su tėvais persikėlė į Biržus, kur pas rašytoją ir matematiką Joysefą-Leybą Zosnitsą studijavo viduramžių literatūrą, filosofiją ir matematiką. Ten puikiai išmoko vokiečių kalbą ir skaitė knygas keturiomis kalbomis. 1874 metais jis išleido Biržų miesto aprašymą leidinyje „Libanas“, vėliau – mokslinių straipsnių ciklą leidinyje „Sirenoje“, o 1876–1877 metais ir savo pirmąjį mokslinių straipsnių, išverstų iš rusų ir vokiečių kalbų žurnalų, rinkinį „Nuostabus lobynas“.

1879 metais pasirodė Hofmano „Botanikos išminčių istorija“ ir tais pačiais metais M.L.Rodkinsonas pakvietė jį atvykti į Karaliaučių padėti redaguoti hebrajų kalbos savaitraštį „Hakol“ („Balsas“). Per penkis ten praleistus mėnesius vaikinas taip pat rašė „Hakol“ jidiš priedams „Išminčių susirinkimas“ ir „Balsas žmonėms“, o vėliau grįžo į Vilnių ir iš ten siuntė savo straipsnius į hebrajų kalbos savaitraščius „Hatsfira“, „Hamagid“ („Pamokslininkas“), „Halevanon“, „Hamelits“ („Gynėjas“), „Ivri anokhi“ („Aš esu žydas“) ir „Haohev“ („Mylimasis“). Išleido savo tekstus „Keliautojas“ ir „Išminčių istorijos“. „Mats Publishers“ leidyklai, gaudamas 5 rublių honorarą už vieną brošiūrą, jidiš kalba parašė daugiau nei 20 apsakymų: „Netikras dėdė“, „Romų vaikas“, „Slaptas testamentas“ ir kitus.

Iš Vilniaus Hofmanas taip pat siuntė mokslinius esė Niujorko „Žydų laikraščiui“, o 1885 metais leidinio redaktorius Kasrielis-Tsvi Sorosohnas pakvietė jį į Niujorką prisidėti prie laikraščio už 10 dolerių per savaitę atlyginimą su apgyvendinimu ir maitinimu. Niujorke išeivis iš Gaurės praleido tik devynis mėnesius. Savo įspūdžius apie Ameriką jis aprašė leidinyje „Hamagid“, pavadinęs „Devyni mėnesiai Jungtinėse Valstijose“. Tais pat metais išvyko į Rytų Prūsiją redaguoti vietoj sunkiai sergančio redaktoriaus Davido Gordono tą patį „Hamagid“.

Po kelių mėnesių, kai po tėvo mirties laikraščio redagavimą perėmė Gordono sūnus, Hofmanas pasuko į Varšuvą, kur 1887 metais išleido savo traktatus „Gamtos istorijos“ ir „Nuo Žemės pradžios“ bei spausdino populiarius mokslinius straipsnius M.Spektoro leidinyje „Namo draugas“.

O 1889 metais, pasikliaudamas anksčiau į Pietų Afriką persikėlusio svainio suteikta informacija, išvyko į „aukso, deimantų ir vilties šalį“. Tačiau Afrikoje Hofmanas nerado jokių lobių, priešingai – visą likusį gyvenimą kentėjo, išbandė įvairias profesijas ir atkreipė dėmesį į jidiš spaudos stygių vietinėje žydų gyvenvietėje. Tarsi tai jausdamas, jis į Pietų Afriką atsivežė jidiš šriftą – kaip pats išsireiškė, „pirmąjį žydų abėcėlės pagrindinį šriftą“. Johanesburge atidarė jidiš leidyklą ir įkūrė pirmąjį Afrikoje jidiš laikraštį – savaitraštį „Afrikos izraelitas“, kurį sudarė aštuoni puslapiai naujienų, politikos ir literatūros – visa tai užpildė pats Hofmanas, netgi pats surinko tekstus, nes tuo metu Pietų Afrikoje nebuvo jidiš spaustuvininkų. „Izraelitas“ gyvavo šešis mėnesius, nes tuo metu Johanesburgas, Hofmano teigimu, dar „nebuvo pasirengęs priimti tokį leidinį“. Ateinančius ketverius metus Hofmanas keliavo po Keiptauno kolonijos dykumas ir gyvenvietes, bendraudamas su būrais ir juodaodžiais, kol apie 1895 metus apsigyveno Keiptaune ir atidarė jidiš leidyklą bei išleido visą seriją knygelių jidiš ir hebrajų kalbomis. Pirmuoju leidiniu tapo savaitraštis „Šviesa“. Vėliau pasirodė „Pietų Afrikos žydų metraštis“, savaitraštis „Žydų heraldas“, „Žydų telegrafas“, savaitinis „Žydų liaudies laikraštis“.

1909 metų sausį Hofmanas pradėjo leisti vien Keiptaunui skirtą literatūrinį-mokslinį mėnesinį leidinį „Der Afrikaner“, kuris ėjo iki 1914 metų balandžio. Šis žurnalas taip pat turėjo hebrajų kalba leidžiamą priedą pavadinimu „Kineret“.

O 1916 metais Hofmanas pats sumaketavo ir Keiptaune išleido bene pagrindinę savo gyvenimo knygą – atsiminimus „Memuarų knyga“ („Lietuvio, žydų Apšvietos epochos pasekėjo, patirtis trijose pasaulio dalyse – Europoje, Amerikoje ir Afrikoje“). Tai buvo pirmoji Pietų Afrikoje išleista jidiš kalba parašyta knyga. Antroji, trumpesnė, knygos dalis – „Amerikoje“ – buvo parašyta hebrajų kalba. Trečiojoje dalyje atspindėta Pietų Afrika ir jos gyventojai, žydų gyvenvietės su žydų bendruomeninėmis institucijomis ir svarbiausios bendruomenės bei religinio gyvenimo asmenybės (su jų nuotraukomis), taip pat pateikta bibliografinė pastaba apie jidiš spaudą Pietų Afrikoje. Ši knyga dabar yra didelė bibliografinė retenybė. Jis taip pat redagavo „Pietų Afrikos metraštį“, paskelbė nemažai pastebėjimų apie jidiš spaudos padėtį Pietų Afrikoje. Po jo mirties rankraščiuose išliko kelios užbaigtos knygos hebrajų kalba.

Hofmanas mirė Keiptaune 1928 metų liepą, sulaukęs 71-erių metų ir penkių mėnesių, nukeliavęs į kitą Žemės rutulio pusę. Dirbtinis intelektas sako, kad atstumas tarp Keiptauno ir Gaurės tiesiąja yra apie 9000–9500 kilometrų. Keliaujant sausuma (automobiliu), šis atstumas gerokai didesnis, viršijantis 13 000–14 000 kilometrų, o kelionė truktų ilgas paras…

Nuo viduramžių Gaurė garsėjo kaip valsčius, kur stovėjo dvaras, buvo pasienis kelyje į Prūsiją, vykdavo sekmadieniniai turgūs, veikė karčiama, policijos nuovada, girininkija, parduotuvėlės, bažnyčios, buvo aktyvūs knygnešiai.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.