fbpx

Naujoji Tauragės dvaro istorija

Dalintis:

Tauragės dvaras, egzistavęs nuo XV a. pab., matė gerų ir blogų laikų, ūkiškų ir neūkiškų savininkų, garsių asmenybių, valdovų, imperatorių. Apie tai rašyta knygose, straipsniuose. Karine teritorija dvaras tapo 1935 m., kai čia nutarta formuoti Lietuvos kariuomenės „Geležinio vilko“ III dragūnų pulką. Tai nulėmė, kad strategiškai taktiniu požiūriu svarbi vieta Vokietijos 1941 m. birželį buvo bombarduota viena pirmųjų, todėl buvo sugriauta ne tik daug buvusios Lietuvos kariuomenės statinių, bet ir senųjų dvaro ūkinių pastatų. Liūdniausia, kad tada sudegė ir istoriškai bei architektūriniu požiūriu vertingi mediniai rūmai, kartais pavadinami imperatoriaus vila.

Sovietmetis

Lietuvą 1940 m. okupavus bolševikams, čia buvo dislokuoti ir pirmieji sovietų kariai. 1944 m. jie grįžo ir vėl įsikūrė sugriautoje Tauragės dvaro teritorijoje. Yra duomenų, kad pokariu Lietuvos partizanai net planavo susprogdinti šalia dalinio esantį geležinkelio tiltą, tačiau planas buvo išaiškintas ir nuo tada sovietų kariai turėjo nuolat budėti šalia tilto. Dauguma pastatų nebebuvo atstatyti, o išardžius griuvėsius ir užlyginus pamatus atsivėrusiame plote imti statyti nauji silikatinių plytų ir blokiniai statiniai. Taip išdygo karinės technikos garažai, ryšio, administraciniai pastatai, 10 daugiabučių karininkų šeimoms, pridygo privačių automobilių garažų. Didžiausios statybos vyko 1957–1970 m. Iš oficialių pavadinimų dingo Tauragės dvaro vardas, kaip feodalinis reliktas, netikęs naujajam pasauliui. Atsirado „Gorodok“ („Karinis miestelis“), kurį kasdienybėje vis rečiau, bet dar tenka girdėti. Tai buvo rusiškumo židinys Tauragėje, tačiau tuo metu nemenkai izoliuotas nuo miesto bendruomenės.

Žmogus, atstatęs vardą

Vieną dieną į mano kabinetą muziejuje užėjo vyras, nešinas dviem segtuvais dokumentų. Prisistatė esąs Vytautas Balčiūnas, iškart nustebindamas savo dalykiškumu, nedaugžodžiavimu ir aštriu protu. Bendraujant paaiškėjo, kad jis jau daug metų gyvena viename Tauragės dvaro daugiabučių, ilgai rūpinosi vietovės tvarka ir problemomis. Tačiau man, istorikui, įdomiau tai, kad, be kasdienybės problemų, jis pasiekė ir kilnesnių tikslų – sugrąžino dingusį Tauragės dvaro vardą. Akivaizdu, kad prie istorinės teisybės atstatymo dirbo daug žmonių, tačiau pradžioje reikalinga vienos asmenybės iniciatyva ir atkaklumas.

Vytautas Balčiūnas kilęs iš Rokiškio rajono. 1960–1961 m. jaunasis hidrogeologinės ekspedicijos specialistas buvo atsiųstas į Tauragę gręžti gręžinių, reikalingų statant „Tauragės vandenų“ pastatus (Šlaito g. 2). Bendraujant prisiminė, kad buvęs ir nerimtas pasvarstymas vandentiekio įrenginius montuoti ant tuo metu planuojamos statyti universalinės parduotuvės, kuri išdygo 1963 m. (dabar Dariaus ir Girėno g. 9). Nuo 1965 m. dirbo Naftos žvalgybos ekspedicijoje. Teko tarnauti ir armijoje bei išbandyti kitas darbo vietas, daugiau ar mažiau susijusias su santechnika ir vandeniu. 1996 m. V.Balčiūnas tapo Tauragės dvaro daugiabučių namų būtų savininkų tarybos nariu, o 2010 m. – išrinktas seniūnaičiu.

Kumetynas iki 2011 m. rekonstrukcijos. Edmundo Mažrimo nuotrauka

1990-ųjų skurdas

1992 m. gruodį sovietų kariams palikus karinį miestelį, daug butų liko tušti. Tuo metu darbo vietų vis mažėjo, buvo uždaromos įmonės, tad nemažai žmonių liko be pajamų šaltinio. Tauragės centre gyvenamoji vieta buvo nepigi, o štai atokiau, tik už 4 km nuo centro, tušti likę karinio miestelio butai viliojo savo pigumu. Dviejų kambarių butą su patogumais buvo galima įsigyti už 1500–1700 JAV dolerių. Deja, geresnio gyvenimo paieškos, skurdas ir alkoholis privedė prie to, kad dalis butų, nors ir turintys savininkus, liko tušti ir apleisti. Kai kuriuose gyveno asocialūs žmonės, kuriems augančios skolos – nė motais. Dalis tiesiog neišgalėjo susimokėti už šildymą. 1996 m. katilinę, kūrenamą anglimis, valdžia rekonstravo. Naujoji buvo kūrenama skystuoju kuru, tačiau šildymas vis tiek buvo neefektyvus dėl labai susidėvėjusių ir prastai izoliuotų trasų. Pasitinkant 1998 m., gyventojų skola išaugo iki įspūdingos sumos – 150 000 Lt ir Tauragės dvaro daugiabučių gyventojai buvo absoliutūs skolų lyderiai visoje Tauragėje. Dėl skolų kentėjo tvarkingi ir sąžiningai mokesčius mokantys gyventojai, kadangi kiekvieną šildymo sezoną brangesnis buto šildymas vis mažiau šildė. Viename to meto straipsnyje minima vos 10° C šiluma kambaryje. Tokiomis sąlygomis gyveno jaunos šeimos su kūdikiais ir mažais vaikais. Tapo įprasta miegoti su drabužiais, o dieną kęsti apsisiautus kailines liemenes. Pagal tuometę numeraciją 12-asis namas pirmasis atsijungė nuo neefektyvios ir brangios katilinės. Žmonės nutarė šildytis patys – butuose statyti krosneles, juolab, kad statant daugiabučius dūmtraukiai ir krosnelės iš pradžių buvo įrengti. Pagal tvarką krosneles buvo galima įsirengti tik dviaukščiuose namuose, bet V.Balčiūnui dedant pastangas, tarpininkaujant tuometinei Seimo narei Vilijai Aleknaitei-Abramikienei, 1998 m. Priešgaisrinės saugos departamentas suteikė leidimą išimties tvarka įsirengti krosneles trijų aukštų daugiabutyje, prieš tai įvykdžius keletą saugos reikalavimų. Visgi, jų nesilaikydama, savivaldybės taryba leido atsijungti daugiabučiui Nr. 12. Greitai po to šiuo pavyzdžiu pasekė vis daugiau kitų namų pavienių butų, o savivaldybė iš Priešgaisrinės saugos departamento gavo „barti“. Žinoma, ne visi gyventojai buvo patenkinti grįžimu, kaip jie sakė, 50 metų atgal, bet atsijungti pageidaujant daugiau nei pusei gyventojų jiems teko su tuo susitaikyti. O ir vis didėjančios kainos bei šalti kambariai skatino mąstyti apie alternatyvą. Tai skatino ir savivaldybės skiriamos 1000 Lt kompensacijos krosnelėms įsirengti, jei butų savininkai neturi įsiskolinimų. Kai kas įsirengė dujinį šildymą, už kurį gyrėsi mokantys vos 60 Lt per sezoną, kai tradiciškai tai būtų kainavę daugiau nei 300 Lt.

Vietinis jaunimėlis išdaužė kai kurių tuščių butų langus, o vos pasitikus 1997 m. Naujuosius metus įvyko nelaimė. Daugiabutyje Nr. 6 nuo šalčio sprogo radiatoriai. Šildymo neliko, užliejo kai kuriuos butus. Tada nuo centrinio šildymo atsijungė namai Nr. 3, 5 ir 6.

Būta Tauragės dvare ir kitų įdomybių. Kovo mėnesį džiaugtasi, kad pagaliau pavyko išgaudyti benamius šunis. Po truputį gausėjant automobilių, ėmė ryškėti problema, kad gyventojai juos stato po langais, kur vieta skirta gėlynams. Bene labiausiai nuostabą dabar kelia, kad kai kurių daugiabučių gyventojai buvo įsigudrinę savo reikmėms iš radiatorių išleisti karštą vandenį. Kasdien buvo pavagiama apie 50 kub. m vandens, taip mažinant šildymo efektyvumą ir didinant išlaikymo kaštus. O laikraštyje „Tauragiškių balsas“ užfiksuotas dabar jau egzotiškai skambantis faktas: „Penkto namo gyventoja Marijona Rutenbergienė kompensaciją (tūkstantį litų) gavo spalio pradžioje. Pensininkė pirko senų plytų ir pasistatė krosnį. „Esu patenkinta, nes vėl gyvenu kaip kaime“, – maišydama ant krosnies kiaulėms verdamą viralą, pasakojo moteris“.

Tiesa, būta ir gerų dalykų. Dar 1996 m. pastatyta elektros transformatorinė, sutvarkytos tiekimo linijos namuose. Gyventojų butuose tapo šviesiau, už elektrą reikėjo mokėti mažiau.

Tauragės dvaras atgauna vardą

Tokiomis aplinkybėmis 1996 m. kovo 6 d. rajono tarybos sprendimu Nr.160 su pirmojo Tauragės mero Klemenso Pauliaus parašu atstatytas Tauragės dvaro vietovardis. O po metų teritorija, tuomet niekam nepavaldi, priskirta Tauragės seniūnijai.

Nutarus kaimams suteikti gatvių pavadinimus, oficialiai Taurų kaime esantis Tauragės dvaras 2006 m. gavo pagrindinės gatvės pavadinimą – Tauragės dvaro g.

Kalvė, kol dar nebuvo apkalta lentelėmis. Edmundo Mažrimo nuotrauka

Žurnalistai kartais, įvardydami vietovę, panaudodavo terminą „Taurų dvaras“. Labiau nusimanančius, o tarp jų ir V.Balčiūną, toks painiojimas piktino. Prisiminkime, kad ir verslininkas Antanas Venckus 2011 m. sutvarkęs parką ir įrengęs jame informacinius stendus pavadino parką „Taurų dvaro parku“. Klaidinantį pavadinimą pastebėjo seniūnaitis. Jam pritarė Kultūros paveldo tarnybos specialistas Edmundas Mažrimas, pagrįstai motyvuodamas tuo, kad Taurai – naujas pavadinimas ir naujas kaimas, sukurtas tik 1926 m., išdalijus kariuomenės savanoriams Tauragės dvaro žemes. A.Venckų pavyko įtikinti ir greitai sparčiai vystomas parkas, smarkiai pagražinęs gyvenvietę ir iki šiol į kraštą padedantis pritraukti vis didesnius turistų srautus, buvo pakrikštytas Taurų nuotykių parku.

2016 m. savivaldybė Tauragės dvare užsimojo keisti senąją namų numeraciją. 2017 m. pradėti apie trejus metus trukę darbai, siekiant Tauragės dvarą įteisinti kaip atskirą nuo Taurų kaimą. Ir pagaliau 2020 m. vasario 12 d. Vyriausybė patvirtino šį siekį, naujajam kaimui priskiriant 94,29 ha. Bet iki tol būta nemažai procedūrų, įdėta daug specialistų darbo. Iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos gautas rezervuotas sutikimas, savo nuomonę išreiškė ten gyvenantys žmonės, detalųjį planą savivaldybei rengė UAB „Urbanistika“. 2017 m. vykdant Tauragės dvaro seniūnaičio rinkimus, balsuota: būti Tauragės dvaro kaimui ar nebūti. Balsavo 68 gyventojai. Už naujo kaimo atsiradimą balsavo 38, prieš – 29, 1 biuletenis sugadintas. Tarybai beliko uždegti žalią šviesą. Laimėjo istorinis teisingumas. Reikia manyti, kad šis nelengvas pasiekimas garantuos sėkmingą Tauragės dvaro vardo ir paties kaimo gyvavimą. Iš Taurų kaimo „atimtos“ ir naujajam kaimui priskirtos gatvės: Geležinkelio, Tauragės dvaro, Geležinio vilko ir Smilgių. Ir čia tinka pacituoti V.Balčiūno prašyme savivaldybei parašytus žodžius: „Sovietinės armijos daugiabučių namų kvartalas su 348 butais Taurų kaime buvo registruotas maskuotės tikslu. Tauragės dvarą, kaip atskirą junginį, atjungti yra svarbu politiškai“.

Archeologiniai tyrimai

2001 m. blykstelėjo šviesos spindulys seniausios Tauragės istorijos pažinime, kai buvo ištirtas mažas, bet reikšmingas rūmų vietos plotas. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Eugenijus Ivanauskas – Kultūros paveldo centro specialistas. Ištirtas 11 kv. m plotas, surasta dvaro rūmų vieta, surinkti 373 radiniai, datuojami XVI a. viduriu – XIX a. pradžia. Nustatyta, kad dvarvietėje išlikęs iki 1,4 m storio XVI–XX a. kultūrinis sluoksnis. Tyrimais nustatytos teritorijos ribos. Ne paslaptis, kad vietą, kur kasti, archeologui nurodė šviesaus atminimo krašto istorijos žinovas E.Mažrimas.

Tauragės dvaro kokliai, eksponuojami „Santakos“ muziejuje. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Radiniai tada perduoti Tauragės krašto muziejui. Didžioji dauguma jų – puodų šukės, tačiau yra ir įdomesnių dalykėlių. Šiuo metu istorijos ekspozicijoje galite išvysti 8 monetas su Lietuvos (Jono Kazimiero suklastoti šilingai, Mykolo Kaributo Višnioveckio šilingas), Prūsijos (Jurgio Vilhelmo, Frydricho Vilhelmo šilingai, grašis), Livonijos (Karolio XI šilingas), net Rusijos (Petro I poluška, kapeika) didikų atvaizdais, monetos siekia XVII–XVIII a. pr. Taip pat rasta įdomesnių koklių šukių. Žalia glazūra dengti kokliai su prūso herbu gaminti įtakingo didiko Mikalojaus Pranciškaus Rosochackio garbei XVII a. Kitur matomi renesanso pasakų motyvai. Rasta molinės keptuvės dalių, tiems laikams įprasto žarijų šviestuvo šukių, nemaža krūvelė olandiško tipo balto kaolino pypkių kandiklių, akmens masės balta ir mėlyna glazūra dažytų bokalų, lėkščių šukių, metalinių apkalėlių, kaltinių vinių. Nežinant konteksto, šie radiniai atrodo kaip bevertės šiukšlės, bet įsigilinęs supranti, kad tai miesto šaknų istorija, o daiktai liudija dvare buvusią prabangą. Po žeme ten dar slypi daug pinigine prasme nevertingų, bet istoriškai labai reikšmingų nuolaužų, kurios padėtų atkurti kadaise XVI–XVII a. šioje vietoje vykusi gyvenimą.

Dvaro veidas keičiasi

Pamažu Tauragės dvaro kaimas gražėja. Iš nejaukaus užkampio virsta patogia ir gera gyventi vieta. 2011 m. įrengtas stadionas, kuriame vėliau atsirado vaikų žaidimų aikštelė, tais pačiais metais pradėjo veikti Taurų nuotykių parkas. Pastatyti keli stendai su trumpa dvaro istorija, pavaizduotu senuoju išdėstymu. Pusė nykiųjų daugiabučių jau renovuoti, todėl vieta nušvito šviesiomis spalvomis ir atrodo šiuolaikiškai. Tiesa, vos renovavus daugiabutį, 2016 m. rugsėjį sprogo dujų balionas. Dužo langai, virto durys, suskilinėjo sienos, nuplėšta apdaila, apgadinti automobiliai. Tačiau viskas laikui bėgant sutvarkyta ir žaizdų plika akimi jau nematyti. Iš 10 daugiabučių jau renovuoti 5, o dar vienas šiuo metu renovuojamas. Norint gauti dalinę renovacijos kompensaciją, daugiabučiai vėl prijungiami prie katilinės. Tauragės dvare jau apie 23-ejus metus gyvenanti Aušra Macaitė teigia, kad „<…> su gyventojų krosnimis ir kaminais yra apgailėtina situacija, o jei renovaciją daryti ir keisti visus juos – labai brangu ir klausimas, ar praeis visus saugumo standartus“.

Anksčiau veikė parduotuvė „Dvaras“, vėliau „Čia“, kuri dabar atnaujinama. Neseniai nugriautas neįteisintas prekystalis, dėl kurio kai kuriems gyventojams pikta. Ten buvo prekiaujama daržovėmis, pieno produktais, kartais konditerijos gaminiais. Bet ir dabar žmonės randa būdų, kaip prekiauti.

Vis dar akis bado jau pastebimai beveik nenaudojami garažai, baisūs sandėliukai.

Toliau nyksta dvaro paveldas

Turtėjant visuomenei, neramina senųjų dvaro pastatų likimas. Gaila tik, kad turtėjimas vyksta materialinis, ne kultūrinis. Valstybės apsaugą turi tik šiuo metu tuščia vieta, kur stovėjo rūmai. Visa kita palikta visiškai savininkų savivalei. Būtų naivu tikėtis, kad visi jie supranta architektūrinę ir istorinę vertę bei stengsis pastatų fasadus išsaugoti kuo autentiškesnius.

XIX a. vid. gyvenamasis namas iškirstomis angomis durims, netinkamais langais. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Pradėkime nuo kumetyno, kuriame įsikūręs Socialinių paslaugų centras. 2011 m. autentiškas fasado detales dar išsaugojęs pastatas buvo beveik perstatytas, o pabaigus kapitalinį euroremontą viskas paslėpta po apšiltinimo medžiagomis, stogo konstrukcija visiškai pakeista, išdygo priestatas. Namas gražus ir modernus, tačiau kartu tai ir istorijos neišmanymo, šaknų negerbimo simbolis. Praktika rodo, kad dvaro pastatai ir po euroremonto gali išsaugoti fasado puošmenas, tačiau tam reikia bent kiek išmanyti istoriją ir turėti noro. Žmonių gyvenama dvaro kalvė per pastaruosius metus buvo apkalta plastikinėmis lentelėmis, taip paslepiant dar anksčiau užmūrytas autentiškas arkas. Pravažiavus Taurų nuotykių parką, kairėje stovi keli senoviniai dvaro namai, statyti XIX a. vid., kuriuose visai neseniai iškirstos angos beveidėms šarvo durims, kai kur sudėti panoraminiai langai be tradicinių stiklo pertvarų kvadratėliais. Kiek liko laiko, kol likusios fasado puošmenos bus apšiltintos? Jame tarpukariu kurį laiką veikė „Sandoros“ prieglauda. Liūdna dėl tokio gyventojų neišmanymo, bet neatrodo, kad tai labai rūpėtų mūsų specialistams, už tai lyg ir atsakingiems. Vis dar neatėjo laikas dvaro parkui sutvarkyti.

2014 m. Vilniaus dailės akademijos magistrantė parengė Tauragės dvarvietės regeneracijos gaires, tačiau kažin, ar darbas pasiekė reikiamus žmones. Praėjus vos 6 m. likę dvaro pastatai atrodo baisiau. Darbo kopija saugoma muziejuje.

Tauragėje nėra tradicijos skirti valdiškų lėšų senųjų fasadų remontui, kaip tai daro miestai, turintys daugiau išlikusio paveldo. Bet tai nevėlu pradėti daryti, o gyvenančius vertinguose architektūriniu požiūriu namuose apmokyti, įtikinti, kad autentiški fasadai didina turto vertę. Juolab, kad bendruomenė „Taurų ratas“, neseniai paminėjusi 15 metų veiklos sukaktį, yra stipri. Be labai didelių investicijų galima ateityje pažymėti dvaro rūmų pamatų kontūrą, kaip tai padaryta Jurbarko dvaro rūmų vietoje. Galima pastatyti paminklą Jadvygai Bartoševičienei – dvaro savininkei, kuri fundavo pirmosios Tauragės katalikų bažnyčios statybą ir globojo antros Žemaitijoje mokyklos steigimą besikuriančioje Tauragėje. Dėl šios moters turime miesto gimtadienį, bet jos dar neįamžinome. Galėtų kažkur greta stadiono atsirasti bronzinis ar tvirto plastiko dvaro maketas su senųjų pastatų modeliais ir senuoju išdėstymu. Dvaras jau niekada nebus reprezentacinis, tačiau dar galime išsaugoti jo likučius. Lietuvoje vyrauja tendencija atkurti dvaro pastatų pirminį vaizdą, o mūsų vietinės institucijos, deja, nesuvokia, kaip svarbu išsaugoti Tauragės ir Oplankio dvaro likučius. Atkurti Adakavo rūmų grožį galimybė jau praleista. Kitų dvarų jau neturime…

Parengė Darius Kiniulis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą