Pro langą į dangų

Dalintis:

Akis netyčia užkliūva už pavadinimo: 5 mokytojo patarimai tėvams, kaip išvengti streso ruošiantis mokslo metams. Skaičių magija traukia dėmesį, tad skaitau, svarstydamas, kad štai vėl greituoju būdu pralėkė dar viena vasara. Patarimai paprasti kaip du centai. Pasiruoškit atmintinę, nepalikit paskutinei minutei, neperduokit streso vaikams, drąsiai tarkitės su mokytojais, grįžkit į mokyklinį dienos ritmą.

Tik tiek? Jei taip, augam laimingi, šiltai aprengti. Bet jei mokytojas apie tai rašo, vadinasi, realios tos baimės. Gali būti, kad jos – tėvų streso, patirto sovietinėj ar posovietinėj mokykloj, aidas. Vaikui – kiti stresai. Ar turės draugų? Bus pripažintas? Ar neužsisės ant jo?

Mokytis mėgau. Pats. O mokyklos ne. Sovietų armijoje išvedžiau, kad mokykla – geriau už kazarmą, nes iš jos trečią valandą paleidžia.

Iki šiol nemėgstu mokyklos kvapo, prisodrinto virtuvės šuto, sienų spalvų, pertraukų vaikštynių, klasės valandėlių. Mokytojai privalėjo būti autoritetai, o aš autoritetų ir dabar nevirškinu. Žinoma, mokykla nuo mano laikų smarkiai pasikeitė, tapo laisvesnė. Bet ar laisva tiek, kad neštampuotų visų pagal vieną vadovėlį, vieną kažkokių tetų aprobuotą tiesą?

Pasaulis seniai neįmanomas be visuotinės mokyklos. Bet tokia mokykla, kaip institucija, yra ir pragaro mašina, kurios tikslas – suvaržyti, suvienodinti, paruošti žaliavą kariuomenei, fabrikui, ofisui. Ne mano tai mintis – rašytojo S.T.Kondroto.

Idealus mokymo tikslas – tuščią protą paversti atviru. Bet lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai tai atmeta. Kokias sukaulėjusias interpretacijas, iš vadovėlių paimtomis gelžbetoninėmis konstrukcijomis priversti rašyti vaikai. Universitete tenka mokyti rašyti iš naujo net tuos, kurie pasirinko studijuoti raštą. Taigi mokykla neretai priešingai, naikina atvirą protą?

Atviras protas – autoritetų nepaisantis, kritiškas. Pas mus jis – kaip podukra, išvaryta žiemą parnešti žibučių. Stiklainyje užkonservauotas protas į mokymąsi žiūri kaip į baigtinį dydį. Štai aš turiu diplomą, o kiek tegaunu. O ko tavo diplomas vertas, jei po universiteto nustojai mokytis? Kaip vestuvinė suknelė: graži, bet nebeįtelpi.

Mokymasis nėra malonumas. Tai sunkus darbas. Individualus veiksmas. Ne masinis. Mokytojo uždavinys, priešingai tėvų įsitikinimui, nėra įkalti ką nors į galvą jų vaikui ir taip, kad neskaudėtų. Jo darbas – neužmušti vaiko žingeidumo, noro klausinėti kvailiausių dalykų. Skatinti sąmoningai eiti į klaidą. O pas mus klaida tebelaikoma mirtina nuodėme.

Tačiau kiek apie tai kalbam? Tas pats per tą patį – kaip išsaugoti tą ar aną mokyklą, kurioje nebėra mokinių? Rezultatas: matematikos egzamino neišlaikė kas trečiass. Skandalas. O kiek vaikų, gaudami brandos atestatą žino, kad rašymas = mąstymas? Tai – skandalas, kuris dar po kilimu.

Matematikos vadovėliai pasenę, moko tik atkartoti. Spręsti pagal šabloną. Jei egzamino rašinį tektų rašyti pagal rašymo, o ne pseudoliteratūrinės kritikos kanonus, rezultatai būtų kraupesni.

O kas yra mokymosi pagrindas? Gramatika ir matematika. Be jų nėra kuriančio žmogaus. Tik atkartojantis žmogus. Papūga.

Dauguma vaikų iš prigimties yra smalsūs. Kodėl jie, atėję į universitetą bijo klausti, ginčytis? Juos įspraudė į rėmus. Priešgyniautojai anksčiau patys rasdavo kelią iš stiklainio. Bet matematikos egzaminas sako, kad jų skaičius, įsivyraujant nuostatai, jog mokytis turi būti lengva, mažėja.

Žirklės. Ateitis priklauso ne papūgoms, o kūrėjams. Tik kiek yra tokių, kuriems tai kelia stresą?

Dalintis:

About Author

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.