Strategijos tikslas – palengvinti gyvenimą mažiems ūkiams

Dalintis:

Ūkininkų bendruomenėms aktyviai diskutuojant apie Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui taip pat svarbu pajausti, kuo kvėpuoja kaimo žmonės ir kokios problemos kyla ant iškilimo ribos atsidūrusiems ūkiams. Praėjusį penktadienį, lapkričio 25 dieną, žemės ūkio ministras lankė Pagėgių krašto ūkininkus, su vidutinių ir smulkių ūkių savininkais aptarė, kokios paramos reikėtų, kad kaimas išliktų gyvybingas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyriaus pirmininkas Remigijus Kelneris žemės ūkio ministrą pakvietė į tradicinę „Metų ūkio“ žemdirbių pagerbimo šventę, tačiau prieš ją surengė kelionę po Mažosios Lietuvos gyvulininkystės ūkius. Dalis jų jau senokai patiria regresą, o ūkininkai nebeslepia, kad gyvena šia diena, neturėdami jokių ateities planų.

Tokią mintį žemės ūkio ministrui K.Navickui pirmasis išsakė Žukų kaime pieno ūkį valdantis Mindaugas Pocius. Ūkį jis perėmė iš savo tėvo, iki pat dabar viską, ką uždirbdavo, investuodavo į žemę. Visa ji – aplink sodybą, tačiau nederlinga, todėl gyvulių auginimas – vienintelė galimybė išgyventi. M.Pocius dabar melžia 60 karvių, vasarą kasdien parduoda daugiau kaip po 1 t pieno. Ferma senutėlė, mechanizacijai čia nėra jokių galimybių, todėl pašarus tenka vežioti karučiu. Norinčiųjų dirbti fermoje kaime nėra, todėl ūkio šeimininkui nėra nei atostogų, nei laisvų dienų.

M.Pocius norėtų išsaugoti ūkį, tačiau nemato galimybės sukaupti lėšų investicijoms. „Vienintelė išeitis – robotai, be jų efektyvumo nepasieksi. Būkim biedni, bet teisingi: tokiuose ūkiuose didelių pinigų neuždirbsi, geriausiu atveju per metus galiu investuoti 100 tūkst. eurų, o naujiems tvartams, moderniai įrangai reikia bent 1,5 mln. eurų“, – aiškino M.Pocius.

Žukų ūkininkas yra gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui, tačiau naujų paraiškų nerašė – tvirtina, jog nenori įsipareigoti, mieliau imtų ilgalaikę banko paskolą lengvatinėmis sąlygomis ir per 20–25 metus ją grąžintų.

Visiškai kitokį, ekologinį augalininkystės ūkį kuria Paulius Dargelis – legendinio Teofilio Dargelio, vieno pirmųjų šio krašto ūkininkų, anūkas. Į devintą dešimtį įkopusį T.Dargelį ir Paulius, ir jo brolis Tautvydas, ir jų tėvas Tonis dabar vadina tvarką ir švarą sandėliuose prižiūrinčiu „generaliniu direktoriumi“.  Šeima dirba neįformintos kooperacijos principu, visi turi po keletą šimtų hektarų žemės, augina grikius bei kviečius.

Posūkis į ekologinę augalininkystę įvyko tuomet, kai Teofilis nusprendė panaikinti bene patį moderniausią šiame krašte buvusį pieno ūkį. Paulius neslėpė, jog tokį sprendimą priėmė šeimos taryba, kai nei vienas nepanoro perimti senelio ūkio, kasdien „uždirbančio“ maždaug 100 eurų nuostolių.

Nebeplėsti pieno ūkio, o ateityje ir visiškai atsisakyti ūkininkavimo jau apsisprendė ir Vėžininkų kaime įsikūrusi Savickų šeima. Jų sūnus išvyko gyventi į užsienį, grįžti nebežada, todėl Alvydas neslepia, kad pieno ūkis klestės tol, kol šeimininkai turės jėgų ir noro prižiūrėti gyvulius.

Ir toks jų apsisprendimas suprantamas – daugiau nei pusšimtį galvijų laikantys ūkininkai vargsta senuose tvartuose, ūkiui labai trūksta technikos, ypač automatizuotos šėryklos. Vėžininkuose, kaip ir Žukuose, niekas nenori eiti dirbti į fermas, todėl visa fizinio darbo našta tenka ūkio savininkams.

Visai kitokia nuotaika žemės ūkio ministrą pasitiko tame pačiame Vėžininkų kaime ūkininkaujantis Petras Bagavičius ir jo sūnus Linas. Šiuo metu Bagavičiai melžia 80 karvių – ūkis nedidelis, bet išlaiko dvi šeimas. Tėvui pritariant, Linas rimtai planuoja išplėsti pieno ūkį dvigubai. Sprendimas, pasak jauno ūkininko, subrendo savaime: aplink namus – užliejamos pievos, auga sodri žolė, todėl pašarų gyvuliams netrūksta, o, modernizavus fermas, fizinio darbo bus gerokai mažiau.

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas su Remigijumi Kelneriu (kairėje) ir Alvydu Savicku (viduryje). Daivos Bartkienės nuotrauka

Naujų fermų statybą planuoja ir Rambyno regioninio parko teritorijoje, Bitėnuose ūkininkaujantis Vaidas Mikelis ir jo sūnus Šarūnas. Vaidas – tikrų tikriausias kaimo žmogus: Bitėnuose užaugęs, mieste taip ir nepritapo, todėl grįžo, įsikūrė greta tėvų ir iškart nusipirko karvę. Dabar su sūnumi prižiūri 160 raguočių, dirba apie 160 ha žemės. Jų ūkyje nėra nei vieno samdomo darbuotojo, todėl vyrai karves melžia ir šeria patys.

„Pieno kainos galėtų būti didesnės, o visa kita yra gerai, tik dirbti reikia. Be darbo nieko nebus“, – tvirtino tėvas ir sūnus.

Ne vienus metus atkakliai kovoję su Rambyno regioninio parko direkcija dėl  leidimo statyti naują fermą, ūkininkai Mikeliai neseniai apsisprendė negaišti laiko. Naujai fermai jie parinko vietą už parko teritorijos ribų. V.Mikelis sako, jog tokie veiklos ribojimai gadina kraują ir jo kaimynystėje dirbantiems ūkininkams, todėl žmonės negali modernizuoti savo ūkių, o sunkiai dirbti nenorintis jaunimas nežada tų ūkių perimti.

Ši žinia žemės ūkio ministrui sukėlė rūpestį. „Keistas atrodo toks sprendimas neleisti plėsti ūkių ir didinti gyvulių skaičiaus, nors Rambyno regioniniame parke reikia išsaugoti natūralias pievas.  Vis dėlto teks ieškoti kompromiso, kad ir aplinka nenukentėtų, ir ūkininkai galėtų gyventi be tokių didelių suvaržymų“, – pripažino K.Navickas.

Aplankęs šešis ūkius, žemės ūkio ministras pastebėjo, kad liūdniausia matyti, kaip sunkiai žmonės dirba mažuose ūkeliuose.

„Ūkiai labai tvarkingi ir gražūs, bet žmonės vargsta, pašarą gyvuliams vežiodami karučiais. Dar liūdniau, kad dėl ūkinės veiklos ribojimo Rambyno regioniniame parke negalima plėsti ir mechanizuoti fermų. Šiame krašte nėra prielaidų dideliems ūkiams, visi, kurie čia dirba, iš esmės yra šeimos ūkiai. Būtent tokius nedidelius ūkius mes stengiamės palaikyti ir išsaugoti, kad kaimas išliktų gyvybingas. Matau, jog reikia ieškoti galimybių sudaryti sąlygas, kad gyvenimas jiems taptų lengvesnis ir kaimo žmonės neatsisakytų auginti gyvulių“, – sakė žemės ūkio ministras K.Navickas.

Būtent dėl to, tikino ministras, Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane mažiems ūkiams yra numatytos didesnės išmokos, o jaunimui sudaromos palankesnės sąlygos jas gauti.

K.Navickas stebėjosi, kad vis dar yra atvejų, kai išmokas gauna žemės nedirbantys jos savininkai. „Tokios neteisybės negali būti. Rengdami paramos taisykles, turėsime į tai atkreipti dėmesį“, – tvirtino ministras.

Žemės ūkio ministras K. Navickas pripažino, jog miesto žmonių įvairių vertinimų sulaukianti ūkininkų veikla vis tik turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą, nes visi valgome jų užaugintą ir pagamintą maistą.

Užs. Nr. 205

Parengė Daiva Bartkienė

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.