Švietė, bet nešildė

Ši istorija – tai tipiška iliustracija, kaip solidžią, sėkmingai dirbančią, klestinčią įmonę atvesti iki bankroto. Tyčinio bankroto. Lietuvoje tuo nieko nenustebinsi, teismų praktika gali pateikti gausybę įvairiausių ir kurioziškiausių pavyzdžių. Įmonių bankroto įstatymas sako: „Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę…“ Ir jeigu kas mano, kad kalbėsiu apie mūsų dienas, labai klysta. Kalbėsiu apie tai, kas vyko Tauragėje prieš šimtą metų…

Skambi reklama

1922 metų kovo 17-ąją dienraštyje „Lietuva“, gegužės 11 dieną Amerikos lietuvių tautinės sandaros laikraštyje „Sandara“, o gegužės 13 dieną – „Draugo“ laikraštyje pasirodė skambi, didelį plotą užėmusi, reklama: „Liet. Am. Rūbų lšdirbimo B-vė „RŪBAS“, susitvėrusi 1920 m. Chicagoje, KURIA AMERIKĄ Lietuvoje steigdama FABRIKUS ir DIRBTUVES.

ĮSTEIGTA RŪBŲ SIUVIMO FABRIKAS

B-vė „RŪBAS“ turi įsteigus Kaune vėliausio išradimo mašinoms įrengtą ir elektros jėga varomą DIDŽIAUSI RŪBŲ SIUVYMO FABRIKĄ, kuriame šiandien dirba virš dviejų šimtų darbininkų.

ĮSTEIGTA VANDENPUOLINIS ELEKTROS FABRIKAS

B-vė „RŪBAS“ pagal Tauragės miestą Jūros upėje išbudavojo BETONO TVINKINĮ, įrengė vandeniu varomą MILŽINIŠKĄ ELEKTROS STOTĮ. kuri gamina elektros jėgą ir duoda Tauragės miestui ir jojo gyventojams ELEKTROS ŠVIESĄ nuo praeitų metų.

STEIGIAMA LINŲ VERPIMO ir AUDIMO FABRIKAS.

B-vė „RŪBAS“ prie elektros stoties Tauragėj rengiasi užbaigti statyti dar šiais metais PIRMUTINĮ Lietuvoje LINŲ APDIRBIMO FABRIKĄ, kuris talpins vėliausio išradimo verpimo-audimo mašinas ir visus kitus techninius parankumus. Užbaigimui statymo fabriko ir tobulinimui linų pramonės šiais metais B-VĖ „RŪBAS“ PADIDINA SAVO KAPITALĄ IKI $200.000.00. B-vės „RŪBAS“ šėrai dar parsiduoda, bet jau yra pabrangi 15% ir dabar kainuoja vienas šėras $11.50. Yra numatoma, kad greitam laike šėrų kaina pakils. Kapitalas jau baigiamas kelti, tat visiems šios B-vės dalininkams yra svarbu kolei dar galima užsirašyti didesnį skaičių šėrų ir tuo paderinti sau LAIMINGESNĘ ATEITĮ. Kad suteikus geresnę progą kitų kolonijų dalinikams likti stambesniais Lietuvos PRAMONINKAIS, šiuo laiku važinėja po įvairias kolonijas B-vės ATSTOVAI, todėl nei VIENAS NEPRALEISKIT PROGOS PADIDINTI „RŪBO“ B-VĖS ŠĖRŲ SKAIČIŲ. Amerikiečiai Lietuviai Talkon! Bukim Lietuvos Pramoninkais, mus laukia savoji Tėvynė ir gražus pelnas“.

Amerikos lietuvių iniciatyva

Remiantis archyviniais duomenimis, Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „Rūbas“ (kartais minima kaip „Rūbų išdirbimo b-vė Rūbas“) buvo įkurta 1922 metais (nors jie patys skelbiasi įsikūrę 1920-aisiais). Laikraštis „Lietuva“ 1921 metų birželio 21 dieną pranešė, kad „Amerikos Lietuvių akcinė Bendrovė „RŪBAS“ tapo įregistruota sulig Lietuvos valstybės įstatymais, kurios pagrindinis kapitalas yra 5 000 000 auksinių. Bendrovės „RŪBAS“ tikslas yra Lietuvoje įsteigti verpyklą, audyklą ir rūbų siuvyklą. Rūbsiuvykla esanti įrengta, sulig amerikiečių sistemos, Bendrovės turės galimybę gaminti rūbus už daug pigesnę kainą, negu dabar imama. Bendrovė darys gatavus rūbus į krautuves ir ims pavienius užsakymus. Reikalui esant, pavienis užsakymas (eilė rūbų) bus galima padaryti per šešias valandas“.

„Rūbas“ veikė kartu su kitomis to meto Amerikos lietuvių įmonėmis, tokiomis kaip „Manufaktūra“, „Drobė“ ar „Lietuvos garlaiviai“, siekdama kuo daugiau investuoti į Lietuvos ūkį. Tai buvo viena iš daugelio Amerikos lietuvių iniciatyvų, skirtų stiprinti Lietuvos pramonę po Pirmojo pasaulinio karo.

Kūrėsi Tauragėje

1923 metų gegužės 21-ąją Amerikos lietuvių laikraštis „Naujienos“ išspausdino pranešimą: „Amerikos lietuvių b-vė „Rūbas“ su žemės ūkio ministerija veda derybas dėl gavimo netoli Tauragės miesto 20 ha žemės, kame norima užvesti linų ūkis. Steigiant linų apdirbimo fabriką, norima gauti ir sava žalia medžiaga. Esą Lietuvoj linai netinkamai išauginami, tai b-vė norėtų užvesti racionalų linų auginimą. B-vė „Rūbas“ neužilgo Tauragėje atidaro gatavų rūbų krautuvę“.

Tų pačių metų rugpjūčio 9-ąją „Amerikos lietuvis“ rašo, kad „Rūbo“ bendrovė pasirašė sutartis su įvairiomis valstybės įstaigomis (apie 20), kurių tarnautojams pasižadėjo tiekti drabužius išsimokant, neimdama už tai beveik jokių nuošimčių. „Išsimokėjimo laikas tęsiasi 3 mėnesius. Tuo būdu kas mėnesis išduodama rūbų už 10–15,000 litų. Be to, įsteigė dar savo siuvyklos skyrių ties Laisvės alėja, kame gaminami tik užsakymai. Su kariuomenės intendantūra susitarta pagaminti keliasdešimts tūkstančių naujų uniforminių kepurių N. kariuomenės pulkui. Skubotai gaminama rūbai visai Lietuvos milicijai. Neužilgo bus pradėta siūti tokia pat uniforma ir Klaipėdos krašto milicijai. Kasdien pasiuvama po 35 komplektus. Siuvamiems rūbams medžiaga imama dalinai užsienių, dalinai Lietuvos gaminiai, daugiausia audyklos Juodupėje. Jei tik galima bus gauti atatinkamas būstas, žiemai manoma perkelti kitur bei pradėti siuvyklą. Sekančią vasarą manoma pasistatyti nuosavą namą. Tam tikslui numatoma bent kelios namo statymui vietos“, – skelbė „Amerikos lietuvis“.

Tačiau tolesnis pasakojimas suksis ne tiek apie linus, kiek apie nepavykusį šios bendrovės elektros energijos verslą Tauragėje. Istorija sena, savo laiku Lietuvoje plačiai nuskambėjusi. Todėl privalau atsiprašyti šaunaus tauragiškio kolegos Dariaus Kiniulio ir inžinieriaus energetiko Stasio Bilio, kad, kalbėdamas šia tema, greta savos informacijos, pasinaudosiu ir kai kuriais jų surinktais bei paskelbtais faktais.

Į Lietuvą grįžęs teturėjo 1700 dolerių

Tauragės hidroelektrinės užtvanka apie 1935 m. Iš muziejaus „Santaka“ archyvo

Taigi „Rūbas“ ir jos pirmininkas Jurgis Gudžiūnas su verslo planais užtvenkti Jūrą ir naudoti vandens jėgą pramoniniams įrenginiams sukti atsikėlė į Lietuvą. 1921 metų liepos 16 dieną gavo leidimą statyti vandens elektrinę su sąlyga, kad medinė užtvankos konstrukcija bus sustiprinta viena šulų eile arba sumontuota iš gelžbetonio. Elektrinės savininku tapo pats J.Gudžiūnas. „Rūbas“ laimėjo koncesiją elektros šviesai tiekti miestui dešimčiai metų skaičiuojant nuo 1922 metų sausio 1 dienos. Tačiau, pasibaigus terminui, „Rūbui“ teko nuomotis senąją miesto elektrinę už 2000 auksinų mėnesiui, kad galėtų vykdyti įsipareigojimą, nes vandens elektrinė vis dar nebuvo iki galo įrengta. Turbina ir generatorius užsakyti Vokietijos įmonėse. Turbina – „F. Schichau-Elbing“, generatorius – „Siemens-Schukert“, bet dėl darbininkų streiko generatorius sutartą gruodžio 15 dieną nebuvo užbaigtas. Dėl ypač šaltos žiemos objektas neveikė dar ir kovo 10 dieną. Galų gale 1922 metų gruodžio 16-ąją paskelbta, kad hidroelektrinė ėmė tiekti elektrą. Tačiau jos užteko tik pačiai bendrovei „Rūbas“ ir daliai miesto gyventojų.

„Amerikos lietuvio“ 1923 metų rugpjūčio 9-osios numeryje skambiai pranešama: „Tauragė. „Rūbo“ b-vės įsteigtoji elektros stotis duoda energiją visam Tauragės miestui. Dabar vedami laidai į Tauragės dvarą. Skubotai baigiamas tvarkyti tvenkinys, ties kuriuo bus statoma audykla. Statybos bei pramonės darbus pasiėmė vesti užsieniuose prityręs inžinierius Andriušaitis. Reikalingos audyklai mašinos jau užsakyta Drezdene ir neužilgo bus pargabentos į Lietuvą. Audykla pilniausia imsianti gaminti namų reikmenis – staltieses, rankšluosčius ir pan.“.

1924 metų balandžio 26-ąją Amerikos lietuvių laikraštis „Vienybė“ savotiškai tęsė bendrovės reklaminę akciją, toliau stengdamasis tik teigiamai atspindėti jos veiklą: „Amerikos Lietuvių B-vė „Rūbas“ pastatė Tauragėj didelę elektros stotį. Miestas nušvito. Nebereikia vakarais gadinti akių, o išėjus į miestą grabanotis patvoriais, kad suradus kelią. Dabar statomi dideli mūro namai verpimo-audimo mašinoms patalpinti. Tokiu būdu netolimoj ateity Lietuvos linai bus apdirbami čia pat. Didelė nauda bus ir kraštui, nes nebereiks laukti užsienio pirklių malonės, kad ateitų nupirkti linus iš mūsų ūkininkų“.

Būtina paaiškinti, kad fabriko projektas patvirtintas 1924 metais ir po dvejų metų pradėtas statyti. Deja, suspėta išlieti tik pamatus ir beveik pastatytas pirmas aukštas. Gamykla buvo pradėjusi kilti dabartinio Jūros parko teritorijoje.

Toliau „Vienybė“ tęsė: „B-vė turėjo nepasisekimų. Padarytasis Jūroj tvenkinys pereito pavasario potvyniais liko išgriautas. Potvyniai buvo visai netikėti, todėl B-vė „Rūbas“ ir nenumatė pylimui gresiančio pavojaus (Tiesą sakant, vėlesnis tyrimas parodė, kad J.Gudžiūnas nepaisė patarimų ir statydamas nesutvirtino konstrukcijos. Per potvynį užtvanka buvo pralaužta, o tvarkyti ją galima buvo tik vasarą. Kad būtų vykdomi koncesijos įsipareigojimai, skubiai nupirktas 100 AG (75 kW) dyzelinis variklis ir dviejų cilindrų 750 aps./min. kintamos srovės generatorius, – red.). Begales vargo tiems darbams deda B-vės pirmininkas p. Gudžiūnas, savo energija jis pergali didžiausias kliūtis. Todėl ir ši bendrovė bene bus rimčiausia iš veikiančių Lietuvoje Amerikos Lietuvių bendrovių“.

Tačiau ir vėl, kaip žmonės sako, laimė buvo trumpalaikė. Tauragės elektrinės peripetijoms ir inžinierius S.Bilys leidinyje „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“, ir kolega D.Kiniulis savo laiku skyrė labai daug dėmesio, plačiai analizavo elektros energijos atsiradimo kelius ir klystkelius.  Aš gi šįkart labiausiai remiuosi tik tais pranešimais, kuriuos savo skaitytojams siūlė užatlantės spauda.

Štai 1928 metų kovo 23-ąją „Dirva“ paskelbė: „SUGEDO ELEKTROS STOTIS. Tauragė. Buvę Amerikos Lietuvių „Rūbo“ bendrovės vedėjai, Gudžiūnas ir Karsokas, privarę šią bendrovę prie bankroto, nupirko iš varžytinių statomus audimo dirbtuvei namus su jau įrengta elektros stotimi, kurią iki šiol ir valdo teikdami Tauragės miestui šviesą. Per 10-metines sukaktuves 16 Vasario, iliuminuojant miestą, neatsargiai paleidus mašiną sprogo tos mašinos volas padarydamas apie 12 000 litų nuostolių ir dėl to per keliolika dienų miestas neturėjo šviesos. Tos elektros stoties patarnavimu miesto gyventojai ir taip nepatenkinti iš pirmiau, nes gauna labai silpną šviesą“.

Tiek „Rūbas“, tiek nemažai kitų Amerikos lietuvių įsteigtų gamybos įmonių pinigų turėjo pakankamai, tačiau neįvertino vietos sąlygų. Neįvertino gamyklų priežiūros svarbos, neišmanė vietos ekonomikos sąlygų, darbą organizavo kapitalistiniais pagrindais, kurie Lietuvos visuomenėje dar tik skynėsi kelią. Įmonėms trūko specialistų. Tad jau 1929 metais „Rūbas“ buvo bankrutavusi įmonė. „Lietuvos žinios“ 1929 m. gruodžio mėnesį straipsnyje „Milijoninė „Rūbo“ b-vės byla Vyr. Tribunole“ skelbė apie J.Gudžiūno ir jo bendrininkų aferas su b-vės turtu: „Savo laiku Lietuvoj buvo plačiai išgarsėjusi dideliais užmojais ir stambiais kapitalais besiverčianti „Rūbo“ bendrovė. Bet šiandien net ir idėjinio pagrindo turėjusi turtinga bendrovė yra subankrutavus, o jos likvidacijos reikalai atsidūrė teismo instancijose“.

Jurgio Gudžiūno, matyt, būta spalvingos asmenybės, nes Lietuvoje, prieš išvykdamas laimės ieškoti į Ameriką, jis vadinosi Petru Strazdu, o gyvendamas JAV pakeitė tapatybę, užsidirbo pinigų. Apie jo gyvenimą už AB „Rūbas“ ribų nieko nežinoma. Kaip vėliau Šiaulių apygardos teismui parodė iš seno kaltinamąjį gerai pažinojęs liudininkas Kuršys, Amerikoje tai buvęs paprastas darbininkas. Lietuvon iš Amerikos grįžęs, teturėjęs apie 1700 dolerių…

Byla buvo itin garsi

Ir štai 1929 metų gegužės 16 dieną Šiaulių apygardos kriminalinis teismas pradėjo nagrinėti „Rūbo“ bendrovės bylą. Kaltinamuosius – Gudžiūną-Strazdą, Karsoką, Kaną ir kitus – gynė trys advokatai iš Kauno. Bendrovei atstovavo advokatas L.Toliušis. Bylos nagrinėjime dar dalyvavo trys ekspertai ir šeši liudytojai. „Dirvos“ laikraščio pranešimu, susidomėjimas buvęs toks didelis, kad norintieji pasiklausyti netilpo teismo salėje. Po keturių dienų, gegužės 19-ąją, paskelbtas nuosprendis. Teismas pripažino, kad Gudžiūnas-Strazdas 1923–1924 metų laikotarpiu, eidamas „Rūbo“ bendrovės valdybos pirmininko pareigas, susitaręs ir bendrai veikdamas su kitais asmenimis, pasinaudodamas duotu jam įgaliojimu esant reikalui įkeisti arba parduoti „Rūbo“ bendrovės turtą, norėdamas pasipelnyti, panaudojęs tą įgaliojimą žinomai jam įtikėto tos bendrovės turto nenaudai ir 1) pardavęs bendrovės krautuvę su inventoriumi, medžiagomis ir pasiūtais drabužiais, buvusią verta 91 891 lito, tos bendrovės valdybos nariui Kuosaičiui už 61 000 litų, iš kurių vietoje 19 000 pinigais priėmė 400 tos pačios bendrovės akcijų, kurių bendra vertė buvusi tik 563 litai; 2) pardavęs Tauragės  gyventojui S.Kanui Tauragėje esančią bendrovės elektros įmonę už 58 000 litų, kai įmonė buvo verta 200 000 litų, ir tuo padaręs bendrovei nuostolių; 3) pasisavinęs iš Kano gautų už tą pardavimą „Rūbo“ bendrovės elektros įmonę pinigų 5500 litų. Grynaisiais pinigais už tą įmonę iš Kano tebuvę gauta 8000 litų, iš kurių Gudžiūnas 5500 litų dar išeikvojęs pats. Už 37 000 litų S.Kanas, pirkdamas tą elektros stotį, davęs Gudžiūno brolio Tado Strazdo vekselius, už 10 000 litų davęs paties Gudžiūno vekselius ir už 3000 litų davęs paskolos raštelį. Mat tuos 13 000 litų S.Kanas buvęs anksčiau paskolinęs „Rūbo“ bendrovei, kurios elektros bendrovės Tauragėje direktoriumi ir buvo Gudžiūnas. Todėl Gudžiūnui-Strazdui skirti šešeri metai sunkiųjų darbų kalėjimo (amnestuotas ketveriems metams) ir skirta sumokėti „Rūbo“ bendrovės buvusiems akcininkams 180 000 litų. Karsoką, teismas pripažino kaltu, kad 1923–1924 metų laikotarpiu, eidamas bendrovės valdybos nario pareigas, jis padaręs tokį pat nusikaltimą, kaip ir Gudžiūnas, parduodant „Rūbo“ bendrovės krautuvę, ir nuteisė trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Karsokas nuteistas ketverių metų laisvės atėmimu (amnestuotas 2 m. 8 mėn.) ir privalo sumokėti 50 000 litų. Kuosaitis – 1 metais ir 4 mėn. ir sumokėti 18 000 litų. Kiti kaltinamieji išteisinti. Nuteistieji suimti. Buvusi „Rūbo“ bendrovės nuosavybė konfiskuota.

Kuosaitį teismas pripažino kaltu, kad 1923–1924 metais, eidamas „Rūbo“ bendrovės valdybos nario pareigas, jis, kaip ir Gudžiūnas, pardavęs ir pats nupirkęs bendrovės krautuvę,  ir nubaudė jį dvejais metais sunkiųjų darbų kalėjimo. Civilinio ieškinio „Rūbo“ bendrovei teismas priteisė 180 536 litus iš Gudžiūno, 30 891 litą iš Kuosaičio ir 18 431 litą iš visų trijų bendrai. Kuosaitis sumokėjo po tam tikrą sumą pinigų bendrovei ir tokiu būdu susitaikė su ja dėl padarytų jai nuostolių.

Visi trys nuteistieji kreipėsi į vyriausiąjį tribunolą prašydami išteisinti. Dėl J.Gudžiūno apeliacijos protestą Vyriausiajam tribunolui pateikė ir apygardos teismo prokuroras, prašydamas bausmę sugriežtinti.

1930 metų sausio mėnesį Vyriausiasis tribunolas Šiaulių apygardos teismo 1929 metų gegužės 19 dienos sprendimą dėl Jurgio Gudžiūno-Petro  Strazdo, Antano Korsako ir Kazio Kuosaičio nubaudimo patvirtino sumažindamas bausmes: Gudžiūnui-Strazdui – iki trejų metų sunkiųjų darbų kalėjimo, Korsakui – iki vienerių metų ir vieno mėnesio sunkiųjų darbų, Kuosaičiui – iki devynių mėnesių paprasto kalėjimo, bet nuo šios bausmės jį atleido, jei per penkerius metus nenusikals. Vyriausiojo tribunolo teisėjui p. J.Rimšai pavesta išaiškinti sumą nuostolių, padarytų Jurgio Gudžiūno veiksmais. Bausmės atlikimo pradžia Gudžiūnui ir Korsakui laikytina nuo gegužės 19 dienos.eismo nuosprendžių elektra miestui toliau tiekta, tik tą jau gamino ne bankrutavęs „Rūbas“, o Jurgis, kaip privatus asmuo.

„Darbininkas“, 1931 metų rugpjūčio 14-oji: „Liepos 31 d. buvo varžytinės elektros šviesai teikti penkiolikai metų. Jas laimėjo p. Šimaitis, „Drobės“ bendrovės direktorius Kaune. Tauragės žydeliai varžytines boikotavo ir norėjo priversti miesto valdybą išdirbti palankesnes sąlygas. Varžytinėse buvo paduota tik vienas vokas“.

„Dirva“, tų pat metų rugpjūčio 18-oji: „TAURAGĖ Naujas elektros stoties koncesininkas. Liepos mėn. pabaigoj atiduota koncesija elektros šviesai teikt Tauragės miestui per 15 metų kauniečiui (amerikiečiui) Juozui Šimaičiui. Jau ir sutartis pasirašyta. Koncesininkas šiose dienose nupirko nuo G.Cancingerio ir žemės sklypą prie upės Jūros elektros stočiai pastatyti. Tik kyla klausimas ar nuo 1932 m. sausio 1 dienos naujasis koncesininkas galės pradėti veikti, kol senojo koncesininko Gudžiūno-Strazdo tinklas tebėra galioje. Nenuėmus jo, negalima naujo tiesti, o naują tinklą tiesti žiemos metu neįmanoma. „Rūbo“ bendrovė su senuoju koncesininku tebeveda teisme bylą ir nežinia kaip ta byla baigsis. Tačiau Gudžiūnas sako, kad naujieji koncesininkai esą jo maiše, o ne jis pas juos įsmukęs. Kaip tas baigsis taip, bet mes vieną žinome, kad elektros stotis paimta į lietuvio rankas“.

Dar vienas keistokas pranešimas pasirodė „Argentinos lietuvių balse“ 1932 metų spalio 16-ąją: „Tauragė. 10 metų miestui elektrą tiekė pil. Sabaliauskas, kuris išnuomavo p. Gudžiūno elektros stotį (P.Sabaliauskas miesto savivaldybei pardavė elektros kilovatą po 34 ct. Dabar bus vedamas naujas elektros laidų tinklas, p. Gudžiūnas jau baigė tvenkti Jūros upę ir jos energiją pavartos elektrai gaminti“.

Jurgis Gudžiūnas nutarė tiesti laidus į Klaipėdos krašto kaimus per Lauksargius. Pakeliui siūlė elektrifikuoti keletą Tauragės kaimų: Butkelius, Taurus, Ceikiškę, Požerūnus, Meldikviršius. Tačiau vietos valdžia nesutiko elektrifikuoti kaimų. Nenorėta net išduoti leidimo tiesti laidus palei Tilžės plentą. J.Gudžiūnas parašė skundą Prekybos ir pramonės departamentui, po kurio buvo gautas leidimas tiesti 3000 V liniją į Klaipėdos kraštą neprijungiant pakeliui esančių kaimų.

Ir pagaliau informacija iš 1933 metų kovo 4-osios „Amerikos lietuvio“ apie tai, kad buvęs elektros Tauragės miestui tiekėjas Gudžiūnas iš savo elektros stoties laidus nutiesęs į Lauksargius, už 6–7 kilometrų. Arčiau laidų gyveną ūkininkai, nors ir sunkiu laiku, žada įsivesti elektrą namams apšviesti. Prie Tauragės miesto keletas ūkininkų jau tai padarė. Pono Gudžiūno elektros gamykla mašinoms sukti naudoja vandens jėgą.

Neturėdama valdžios palaikymo, J.Gudžiūno hidroelektrinė bankrutavo 1936 metų liepos 22 dieną. Naujais savininkais tapo gargždiškiai Filomena ir Pranas Stončiai, kurie naudojo pagamintą elektrą daugiausia tik lentpjūvės poreikiams.

O dar visai neseniai tarpukario Lietuvos ir Amerikos spaudoje mirgėjo reklama: „Amer. Lietuvių akc. b-vė RŪBAS. Prekybos skyrius. Kaunas, Laisvės alėja 26. Puikūs, elegantiški rūbai suteikia žmogui gerus draugus, padaro jį turtingesniu ir duoda laimės geresnei ateičiai. Bendrovės RŪBAS centraliniam magazine galima pasirinkti pasiūtų kostiumų ir paltų naujausio fasono iš puikiausios medžiagos ir pigesne kaina, kaip kur kitur“…