Tauragės operacija dalyvio akimis

Daug metų domėdamasis Tauragės krašto istorija, nemažai dėmesio skiriu ir Antrojo pasaulinio karo įvykiams šioje žemėje. Tiksliau, nevienareikšmiškai, prieštaringai vertinamai Vokietijos – Sovietų sąjungos karo pradžiai, tiesiogiai palietusiai Tauragę, nes būtent Tauragė, ką tik nusiaubta raudonojo komunistinio maro, viena pirmųjų pajuto ne mažiau baisesnio rudojo maro antplūdį.

Apie Tauroggeno šturmą

Apie tai prirašyta gausybė knygų, sukurta filmų. Ir vis tiek grįžtame į tas tolimas dienas. Ir kaskart randame vis naujų faktų bei detalių.

Apie sovietinių pasieniečių pasipriešinimą vos ne šautuvais prieš tankus esame nemažai girdėję. Plačiai nuskambėjęs 106-ojo Tauragės pasieniečių būrio, kurio 2097 kariai saugojo valstybės sieną su Rytų Prūsija, didvyriškumas. Pagal pavojaus signalą pasieniečiai buvo pakelti likus vos keletui valandų iki karo veiksmų pradžios… Birželio 22-ąją, be 20 minučių aštuntą ryto, į mūšį įsijungė 125-oji šaulių divizija, kur kukliais skaičiavimais vienam jos kariui teko keturi vokiečių automatininkai su aviacija, minosvaidžiais, ugniasvaidžiais ir kita galinga technika.

O štai pačių Vermachto kariškių prisiminimų daugiau pasirodė tik pastaraisiais metais. Jie irgi kartais kvepia pasakomis (G. fon Konrato „Vokiečių diversantai“, apie kurią esu plačiau rašęs „Tauragės kurjeryje“), nes, kaip sakoma, kuo toliau karas, tuo daugiau didvyrių… Tačiau neseniai pavyko rasti vieną labai įdomų to laiko dokumentą, tiksliau, netgi ne dokumentą, o 1941 metų liepos mėnesį leidyklos „Jeversche Wochenblatt“ paskelbtą Vermachto 489-ojo pėstininkų pulko vado Kurto Badinskio ataskaitą apie pulko įsiveržimą į Sovietų sąjungą ir Tauroggeno šturmą. Iš šių dienų pozicijų kritiškai vertinant tų dienų įvykius, ne su visais čia dėstomais teiginiais galima sutikti, ne viską pateisinti, bet tai tikras dokumentas, suteikiantis naujos informacijos ir leidžiantis dar kartą permąstyti karo beprasmiškumą.

Pasidavė į JAV nelaisvę

Vermachto generolas (aprašomuoju laikotarpiu pulkininkas) Kurtas Badinskis Antrojo pasaulinio karo pradžioje vadovavo 489-ajam pėstininkų pulkui, dalyvavo okupuojant Prancūziją ir įsiveržiant į Sovietų sąjungą. Vėliau buvo keleto kitų divizijų vadas. Jis pasiekė generolo leitenanto laipsnį ir buvo apdovanotas aukščiausiu nacistinės Vokietijos ordinu – Geležinio kryžiaus Riterio kryžiumi.

Normandijos operacijos, atvėrusios Antrąjį frontą, 1944 metų birželio 6 – rugpjūčio 30 dienomis nacių okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje vokiečių 7-oji ir 5-oji tankų divizijos buvo apsuptos, pateko į Falezo „katilą“ ir vien per penkias dienas prarado visas šešias divizijas. Rugpjūčio 21 dieną K.Badinskis pasidavė į nelaisvę JAV kariams. Po trejų metų, 1947-ųjų birželio 21-ąją, iš nelaisvės paleistas. Mirė būdamas 75-erių metų 1966-aisiais.

„Priešo pusėje mirtina tyla“

Galėčiau savo žodžiais perpasakoti tai, kas vyko tada, prieš 83-ejus metus, ir ką rašo savo ataskaitoje aukšto rango Vermachto karininkas. Tačiau manau, kad bus teisingiau, jeigu skaitytojas gaus informaciją, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Vertimas, žinoma, neatitiks visiško originalo, nors, rengdamas šią publikaciją, siekiau išsaugoti autoriaus kalbos niuansus ir stilių.

Taigi, kaip rašo K.Badinskis, „dabar – apie pirmąją karo dieną, pulko mūšį dėl Tauroggeno, tapusį sprendžiamu Pabaltijo operacijų pradžia ir tęsiniu“.

„Su neįveikiama, įspūdinga galybe ir jėga gigantiška vokiečių armija, pripratusi prie pergalių, ritasi į rytus kaip vandenyno banga. Kiekvienas, stebintis šios nuostabiai vadovaujamos galingos karo mašinos judėjimą, neišvengiamai žavisi kiekvieno kareivio atsidavimu, nedrįsta abejoti vokiečių ginklo pergalingu rezultatu. Įspūdis tikrai stebinantis.

Keletą savaičių mes iš savo sienos pusės, iš tikrai gražaus Jūros upės slėnio, sekėme priešo pozicijas. Visuose įmanomuose stebėjimo punktuose vadai anksti ryte, dieną ir pavakare analizavo priešo pakrantę ir sąžiningai žymėjo žemėlapiuose, ką matę. Taip radosi dokumentai didelei pradžiai, apie kurią visi mes čia spėliojome ir kuri fiurerio įsakymu prasidėjo netikėtai nežinomą mums dieną. Pulkui duotas įsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Sustiprintas pėstininkų pulkas X užima Tauroggeną, juda link miesto šiaurės rytinio pakraščio ir atveria kelią į Rytus. Svarbiausia – užimti nepažeistus du geležinkelio tiltus per Ežeruoną ir Jūrą.

Garbinga, nors ne mažiau sunki užduotis, kadangi rusai nesėdėjo sudėję rankų, mes matėme tai kiekvieną dieną. Bunkeriai, įvairiausi lauko įtvirtinimai, vielų užtvaros, prieštankiniai grioviai, pasalos, kokias tik gali sugalvoti azijietiškos smegenys, jau laukė teritorijoje, plytėjusioje už Ežeruonos upelio ir Jūros upės iki pat Tauroggeno miestelio. Natūralu, kad visame dešimties kilometrų ruože sunkumų buvo pakankamai. Namų grupės, krūmai, tvoros, ir sienos – viskas vaidino savo vaidmenį.

Bet nereikia bijoti. Vyrai prie pat vandens – daugiau negu šaunuoliai. Jie mažai kalba, daugiau mąsto ir pavyzdingai veikia. Jiems nėra gyvenime neįveikiamų dalykų. Ir „Tauroggenas“ šiems vaikinams – tik skambus lozungas.

Statūs, miškeliais apaugę Jūros krantai, vis dar buvę vokiečių pusėje ir plačios krūmų išvagotos pievos, birželio 22-osios rytą skleidusios gilią ramybę. Kukuoja gegutė, kažkur nusižvengia arklys ir daugiau nieko negirdėti, netgi priešo pusėje beveik mirtina tyla. Niekas neprimena mums karo ir tuo pačiu tūkstančiai kareivių širdžių savo nuo vidurnakčio užimtose pozicijose didžiai susijaudinusios stuksi link tos valandos, kai trečią nakties turi prasidėti didžiulis sukrėtimas priešui.  Išankstinė patirtis, kurią suprasti gali tik tie, kurie ten buvo“.

„Žiauriai gražus reginys“

„Paskutinis žvilgsnis į laikrodžio rodyklę – 3.05. Pradeda sproginėti tūkstančiai visų kalibrų vamzdžių, grandiozinis uraganas pralekia virš galvų ir pakelia priešą iš gilaus sekmadieninio ryto miego. Žemė dreba, oras dreba, tai Vokietija skelbia karą raudonajai Sovietų Rusijai. Anksčiau slaptai užsimaskavę kareivių būriai trumpais greitais perbėgimais įveikia sieną, plaustais persikelia per Jūros upę, tarška šautuvų ir kulkosvaidžių šūviai, oldenburgiečiai ryžtingai atakuoja.

Dešiniajame atakos sparne išsidėstęs 3-iasis batalionas be didelių kliūčių įveikia upės krantą ir po neilgo susišaudymo miške pasiekia Pajūrį. Vyresnysis seržantas Meinkė su keletu narsių savo būrio vyrų pasiekė geležinkelio tiltą per Jūrą ir krito mirtinai sužeistas. Bet uždavinys įvykdytas, Jūros tiltas, vienintelė perkėla per šią upę, buvo mūsų.

Trečiojo bataliono puolimas per Pajūrį link brastos, link šiaurės nuo miesto pirmu mėginimu nepavyko. Užsispyręs ir gerai užsimaskavęs priešas fanatiškai gina miestą bei netoli jo esančias kapines. Prasideda įnirtingas mūšis. Mūsiškiai apšaudo rusų pozicijas, bet ir tai beviltiška. Rusai – tai kareiviai, išprotėję dėl raudonos žvaigždės, niekinančios žmogaus gyvybę, pasekmių. Haubicų baterija keičia poziciją ir juda pirmyn tiesiu taikymu apšaudydama Pajūrį. Sviedinys po sviedinio daužo namus ir lauko įtvirtinimus, plakasi ugnies kamuoliai, dega Pajūris. Bet priešas vis dar laikosi.

Antrasis batalionas iš užnugario  atvyko padėti kovojantiesiems. Mūšis aštrėja, nežiūrint, kad pabaiga vis arčiau. Antrojo ir trečiojo batalionų kariai, dengiami kulkosvaidžių, granatsvaidžių ir artilerijos, ne kartą kyla į ataką. Pajūris skęsta ugnies jūroje, susimaišiusioje su dulkėmis ir dūmais. Žiauriai gražus reginys. Pagaliau gynėjų pajėgos ir partiniai įsitikinimai įveikti ir trečiasis batalionas praneša: „Pajūris po sunkių mūšių paimtas“.

Trečiajam batalionui ir ypač jo dešimtajai kuopai tai buvo iš tiesų sėkmingas sunkaus karo žingsnis. Antrasis batalionas kartu su sunkiąja pulko ginkluote ir be perstojo šaudančia artilerija taip pat įnešė savo indėlį į sėkmę, to negalima užmiršti. Pirmasis batalionas, buvęs priekyje kairiau trečiojo bataliono, prie tilto arkos, tiesiai prieš Tauroggeną, rūke pasiekė ryškaus progreso. Jau po pusvalandžio nuo atakos pradžios atėjo pranešimų, kad geležinkelio tiltas per Ežeruoną sudaužytas anksčiau nei per pirmąjį atakos etapą. Iš aukščiau buvusios pulko vadavietės aiškiai matyti, kaip glaudžios karių gretos sparčiai juda plačiu frontu pirmyn. Jaudinantis reginys, drąsos ir bravūriškumo pavyzdys.

Tauroggeno pusėje pasirodo leitenanto Eberto būrio paleistos baltos signalinės raketos, rodančios, kad vadovybė ir artilerija pasiekė didžiulį geležinkelio tiltą per Jūrą. Tuo metu prie jo beveik vienu metu susitiko priešakiniai pirmojo ir trečiojo batalionų būriai, o tai turėjo lemiamą reikšmę šiai atakai. Kas atsitiko? Garsus sprogimas užgožia krentančių žemėn sviedinių trenksmą. Geležinkelio viadukas, kurį pirmasis batalionas ką tik užėmė visiškai sveiką, dabar susprogdintas. Kad jį susprogdintų, rusai panaudojo antrą detonacijos liniją. Sužeistas antrosios kuopos vadas vyresnysis leitenantas Rikhofas, kuris kaip tik ėjo per viaduką su savo skyriumi. Nors jis gyvas ir gali judėti toliau, kai kurie jo žmonės atrodo blogiau. Antroji kuopa tęsia šturmą ir vadovavimą perima leitenantas (kituose dokumentuose rašoma jog kapitonas, – red.) Tomas Dikas. Bet visai netoli Tauroggeno kulka pataiko jam į širdį“.

Palaidotas Tauragėje

Perskaitęs pulkininko Kurto Badinskio ataskaitoje Tomo Diko pavardę, stabtelėjau – ji man pasirodė kažkur labai girdėta. Nieko keista, juk per daugelį metų teko rašyti apie dešimtis žmonių, aptarinėti pačius įvairiausius įvykius. Ir netikėtai prisiminiau – „Tauragės kurjeryje“ šis žmogus prieš keletą metų mano jau buvo paminėtas, tiesa, kiek kitokiame kontekste. Dabar galiu pateikti daugiau informacijos. 38-erių metų amžiaus Tomas Dikas buvo kilęs iš Omstedės miestelio netoli Oldenburgo, jo šeimos istorija siekė 1600 metus. Buvo ornitologas, Frislandijos ir Žemutinės Saksonijos gamtos apsaugos inspektorius, to laiko Vilhelmshafeno universiteto dėstytojas. Kaip nebe jauname amžiuje jis tapo Vermachto karininku, neaišku. Žuvo pirmąją Vokietijos įsiveržimo dieną prie Tauroggeno, palaidotas Tauragės vokiečių karių kapinėse.

Sovietinių karių kapinės Tauragės mieste. Nė viena Tauragės valdžia nesiryžo naikinti nei vokiečių karių, nei sovietų karių kapinių, šios abi vietos mena skaudžius miestui laikus. Mortos Mikutytės nuotrauka

Save vadino Tauroggeno nugalėtojais

„Jauniausias bataliono leitenantas Ebertas pirmasis su savo būriu pačiame Tauroggene imasi vadovauti antrajam batalionui ir labai drąsiai veda jį per miestą, tai čia, tai ten slėpdamasis nuo snaiperių ir rankinių granatų. Jis pasiekia miesto šiaurės rytų pakraštį, kur jų laukia motorizuota priešo baterija su dviem pabūklais.

7.35 valandą pulkas sulaukė pirmojo bataliono majoro Berendos pranešimo: „1 batalionas 7.35 užėmė Tauroggeną ir pasiekė miesto šiaurės vakarų pakraštį. Batalionas miestą išvalė nuo priešo“.

Apie Tauroggeno mūšį 1941 metų birželio 22-ąją daug informacijos galima rasti Karlo Almano (Franz Kurowski) knygoje „Ąžuolo lapai ir kardai“ („Mit Eichenlaub und Schwertern“). Be kita ko, joje aprašyta 489-ojo pulko 1-ojo bataliono vado, netrukus tapusio pulkininku ir generolu majoru, H.H.Berendo istorija.

„Ką gi, niekas neabejojo, kad pirmasis batalionas užims Tauroggeną. Bet niekas, net aukščiausia vadovybė, netikėjo, kad tai galima pasiekti per tokį trumpą laiką. Juk teko įveikti dešimties kilometrų rusų pasipriešinimą. Faktiškai nuo puolimo pradžios praėjus pusketvirtos valandos, oldenburgiečiai ir tarp jų pirmasis, Frizų, batalionas, laikėsi vadavietėse kaip Tauroggeno nugalėtojai ir tokiu būdu pasiekė pergalę, turėjusią sprendžiamąją reikšmę operacijos pradžiai ir visai pradėtajai Rytų operacijai. Kai po keleto valandų trečiasis batalionas iš Pajūrio pranešė užėmęs keletą bunkerių ir įėjęs į miestą iš pietų nuo Tauroggeno geležinkelio stoties pusės. Džiaugsmas buvo tikras ir išdidus. Net ir vėliau, kai priešas numetė ant miesto pačias galingiausias bombas ir visiškai sudegino savo artileriją rytinėje miesto dalyje, tai nepakeitė fakto, kad miestas prarastas ir liko mūsų žinioje.

Nors antrajam batalionui buvo iškeltas uždavinys sparčiai žygiuoti į rytus, priešo primestas mūšio stilius atvedė iki to, kad būtent tas batalionas patyrė rimčiausią smūgį pirmojo ir trečiojo batalionų užnugaryje. Teko grumtis su visais bunkeriais, priešo užimtais lauko įtvirtinimais, pro kur pirmasis batalionas praėjo ryto rūke.

Vėlai vakare, kai priešo pusėje nutilo degančio Tauroggeno mūšio garsai, visi pulke pajuto išdidų pavykusio įvykio jausmą. Buvo daug prasmingai žuvusių aukų. Kiekvienas, tapęs šio puolimo liudininku, turi tai pripažinti. Ir mūsų žuvusiųjų, kuriems mes skolingi savo sėkme, garbei mes pulke norim pavadinti save „1941 metų Tauroggeno nugalėtojais“. Bet tuo pačiu negalime užmiršti, kiek mes privalome mūsų tankų divizijai, jos nuostabiajai artilerijai ir mūsų kairiajam kaimynui V.Šiutceno pulkui“.

Nuėjo ilgą pralaimėjimo kelią

Užbaigdamas savo mąstymus, K.Badinskis rašo: „Jeigu šiandien aš pateikiu šias eilutes visuomenei, tai reiškia ne himną pulkui, o greičiau teisingą ataskaitą, kurią aš, kaip pulko vadas, laikau privalantis pateikti savo drąsių draugų, gyvųjų ir mirusiųjų, atminimui“.

Galima būtų sutikti su šiais prieš 80 metų užrašytais žodžiais, nes jie ištarti tuo metu, kai iš pirmo žvilgsnio nenugalimoji vokiečių kariuomenė, pripratusi prie nesunkių pasivaikščiojimų po Europą, tik pradėjo savo žygį į Sovietų sąjungą. Koks buvo šis žygis ir kokia laukė jo pabaiga, puikiai žinome. Aptariamoji 269-oji pėstininkų divizija ir jos 489-asis Oldenburgo pėstininkų pulkas nuo Tauragės nuėjo ilgą kelią. Buvo Pulkovas ir Šlisselburgas netoli buvusio Leningrado, nuo 1942 metų lapkričio – Norvegija, 1944 metų spalio – Elzasas, nuo 1945 metų sausio 20-osios – Silezija, mūšiai prie Breslau (Vroclavo), piečiau rytų Saksonijos miesto Bautceno. Karą pulkas užbaigė besąlyginės Vokietijos kapituliacijos pasirašymo dieną 1945 metų gegužės 8-ąją Bad Schandau – kurortiniame mieste Vokietijoje, Saksonijos Sächsische Schweiz-Osterzgebirge rajone.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.