Tilžės taika ir Tauroggenas

Dalintis:

Prisipažinsiu – dėl šios publikacijos abejojau kaip reta ilgai. Ilgai mąsčiau, ar reikia šiandienos karo Ukrainoje kontekste kalbėti apie rusų kariuomenės reikalus. Tegul labai tolimus, susijusius su carine Rusija, tegul jiems labai liūdnus ir nemalonius, bet tuo pačiu kalbančius ir apie ano laikmečio Tauroggeną – Tauragę.

Ir pagaliau nutariau – reikia kalbėti, prisiminti, kiek nemalonu tai būtų, nes geresnės progos parodyti rusiškojo apsileidimo, bukumo, neūkiškumo ištakas gali negreitai sulaukti. Įdomiausia, kad, praėjus daugiau nei 200 metų, beveik niekas šioje valstybėje nepasikeitė.

Ši kažkada buvusi didinga šalis šiandien savo galybę demonstruoja ne statydama butus vis dar jų laukiantiems keliasdešimčiai karo veteranų, ne lopydama duobes per baigiančius griūti provincijos kaimus, ne industrializuodama didžiules Sibiro platybes. Šiandien ši šalis – agresorė, visą savo ekonominį ir proto potencialą nukreipusi į karo pramonę, garsėjanti ne kūryba, bet raketų griaunamais ištisais Ukrainos miestais ir šimtais žūstančiųjų…

Šį netikėtai atrastą iš Šiaulių išsiųstą laišką Rusijos imperatorei Aleksandro III žmonai, 1918 metais bolševikų sušaudyto paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II motinai Marijai Fiodorovnai (dan. Marie Sophie Frederikke Dagmar) 1807 metų birželio 22 parašė kunigaikštis, diplomatas, valstybės tarybos narys Aleksandras Kurakinas. Jis asmeniškai dalyvavo keletoje ne vien Rusijai svarbių istorinių įvykių, visais atvejais turėjo savo nuomonę. O šiame laiške kalbama apie visose enciklopedijose aprašytą Rusijai labai gėdingai pasibaigusį Frydlando mūšį.

Frydlando mūšis

Kaip rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, tai buvo Napoleono karų mūšis, vykęs tarp Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių 1807 metų birželio 14-ąją Rytų Prūsijoje, prie Alnos upės, netoli Frydlando (dabar Pravdinskas). Į Karaliaučių žygiuojanti Rusijos kariuomenė (apie 56 tūkstančius žmonių, vadas L.A.G. Bennigsenas) persikėlė per Alną ir puolė J.Lannes’o prancūzų korpusą (26 tūkstančius karių). Pastarasis apie devynias valandas atkakliai gynėsi, kol į pagalbą atžygiavo M.Ney vadovaujama prancūzų armija (apie 65 tūkstančius žmonių). Po dviejų valandų mūšio prancūzai privertė Rusijos kariuomenę trauktis, prie Frydlando ją apsupo, suskaldė į dalis ir sumušė (teigiama, kad apie 11 tūkstančių žmonių žuvo, 7000 buvo sužeisti, keli tūkstančiai nuskendo keldamiesi per upę – tiltą prancūzai buvo sugriovę). Prancūzų žuvo apie 1400, sužeista apie 9100. Laimėję Frydlando mūšį prancūzai užėmė Karaliaučių, kurį be mūšio paliko Rusijos sąjungininkės Prūsijos kariuomenė.

Aleksandras Kurakinas 1802 metais. ru.wikipedia.org iliustracija

Imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I sutarė sudaryti taiką. Caras derybas su prancūzais nutarė kontroliuoti pats, todėl 1807 metų birželio 22 dieną su svita iš Šiaulių išvyko į Tauragę. Patarėjais pasiėmė kariškius Aleksandrą Beklešovą, Andriejų Budbergą, Liveną, Tolstojų. Birželio 25 dieną Tilžėje prasidėjo taikos derybos. Nors daugumai puikiai žinomas faktas, tačiau neprošal priminti, kad, joms vykstant, Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III lankėsi Tauragės dvare įrengtoje būstinėje. Žinoma, kad mūriniai Tauragės dvaro rūmai turėjo aštuonis kambarius, tikėtina, kad juose caras ir apsistojo. Birželio 23 dieną Aleksandras I čia jau patvirtino vieno mėnesio paliaubų su prancūzais susitarimą, o kitą dieną persikėlė į to meto Prūsijos miestelį Piktupėnus. Birželio 25-ąją ties Tilže ant Nemune iš laivelių įrengto plausto įvyko Aleksandro I ir Napoleono susitikimas. Nuo tos dienos caras su savo patarėjais įsikūrė Tilžėje. Vyko sudėtinga diplomatinė kova. Pagaliau liepos 7-ąją Tilžėje, imperatoriams susitikus vėlgi ant to paties plausto Nemuno upėje, buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijos taikos sutartis, istoriografijoje žinoma Tilžės taikos vardu. Po keleto dienų prie sutarties diktato sąlygomis buvo priversta prisidėti Prūsija. O liepos 9-ąją caras per Tauragę ir Šiaulius išvyko į Peterburgą.

Visa tai ne vien tauragiškiams gerai žinomi faktai. Tačiau štai praėjusių metų gegužės mėnesį buvau maloniai nustebintas, vienoje LRT televizijos laidoje sužinojęs, kad „visame pasaulyje Tauragės vardą garsinantys žmonės – trys: prancūzų literatūros klasikas Honore de Balzacas, po pusryčių užeigos namuose parašęs laišką mylimajai grafienei Evelinai Hanskai, su kuria susituokė Ukrainoje, milijardierius Romanas Abramovičius ir caras Aleksandras I, čia pasirašęs Tauragės konvenciją…“ Iš didelio rašto, kaip sakoma… Galvoje akivaizdžiai turima 1812 metų gruodį Požerūnų malūne pasirašyta būtent Tauragės konvencija, su kuria Aleksandras I neturėjo nieko bendra.

Iš Aleksandro Kurakino laiško:

„Atvažiavau į Jurburgą (Jurbarką) kitą dieną ganėtinai anksti. Labai reikalingas kariuomenei ir ypatingai mūsų sužeistiesiems perkelti tiltas per Nemuną dar nebuvo užbaigtas ir tikėtasi, kad nebus užbaigtas anksčiau nei po 15 dienų, nors Jo didenybė, suvokdamas visą tilto svarbą, pats įsakė pastatyti jį iki žiemos pabaigos.

Keturi vargani keltai tarnavo vienintele persikėlimo priemone per upę ir nepajėgė pervežti visų pageidaujančiųjų. Prūsų krantas buvo prigrūstas mūsų įvairių rangų sužeistųjų, pristatytų iš Frydlando: vieni gulėjo nejudėdami rogėse, kiti atklupčiavę pėsčiomis, jie keletą dienų sruvo čia nenutrūkstama srove ir dauguma buvo priversti be jokios pagalbos bei apsaugos nuo saulės ir nakties šalčio laukti ištisas dienas, kol juos perkėlė į kitame krante stovintį Jurburgą.

Šis nedidelis miestelis nepajėgė sutalpinti visų mūsų sužeistųjų. Jų daugėjant, komendantas buvo priverstas išsiųsti juos į aplinkinius kaimus. Aš kalbėjausi su pagrindinio štabo pulkininkais ir karininkais, gulėjusiais vežimuose tiesiog miesto gatvėse, – jiems po mūšio dar netgi neperrišo žaizdų, nors dauguma buvo labai pavojingos.

Visi jie, ypač neturtingi karininkai, skundėsi negavę dviejų trečdalių savo skurdaus atlyginimo ir neturį kišenėje nė skatiko, kad galėtų nusipirkti nors duonos. Visi kalbėjo, kad armijoje nepakankamai medikų ir tų dviejų–trijų Jurburge įsikūrusių chirurgų akivaizdžiai per mažai, lyginant su didžiuliu laukiančių perrišimo ir gydymo ligonių skaičiumi“.

Teliko laukti Dievo pagalbos

Aleksandro Kurakino žodžiais, rusų armijai talkino vien upė ir miestas. O priešais buvo miškas, slėpęs priešo baterijas ir tikrąsias pajėgas. Rusų artilerijos šūviai arba visai nepasiekdavo priešo, arba darė jam menkus nuostolius. Negana to, prancūzai žlugdė rusus rikošetuojančiomis kulkomis ir galingais artilerijos sviediniais.

Rusams Frydlando mūšyje vadovavęs kavalerijos generolas L.Beningsenas ilgai manė kovojantis vien su 12 tūkstančių žmonių korpusu, bet miške pasislėpusią prancūzų armiją nuolatos pildė šviežios jėgos ir galų gale privertė rusus pripažinti savo pralaimėjimą.

Labai įdomus A.Kurakino pastebėjimas, aktualus ir šiandien, kai kalbame apie karo nuostolius, kad remtis šįkart reikia ne oficialiais pranešimais, bet sužeistaisiais. Jie gi tvirtino, kad rusų pralaimėjimas buvo visiškas ir galėjo žūti ar būti sužeisti apie 20 tūkstančių žmonių.

Tuo metu L.Beningsenas pateikdavo perpus mažesnius skaičius, nors vėliau prisipažino tai daręs specialiai.

Tos tragiškos dienos pasekmės neleidžia laikyti jų abejotinomis: Kenigsbergas išvalytas ir užimtas. L.Beningsenas buvo priverstas surinkti visus atskirus korpusus ir, priešo persekiojamas, nuolatos traukėsi. Jis nepajėgė atsilaikyti nei prie Belau (savivaldybė Breitenfelde kolektyvinėje savivaldybėje, esanti Lauenburgo rajone Šlėzvigo-Holšteino pietryčiuose, Vokietijoje), nei prie Priegliaus (upė Rusijoje, Kaliningrado srityje) ir turėjo pasukti link Tilžės. Ten, perėjęs tiltą, sudegino jį ir dabar laikėsi įsikūręs prieš Tilžę šioje Nemuno pusėje.

Kalbėta, kad jo pajėgos po skandalingojo pralaimėjimo neviršijančios 60 tūkstančių žmonių ir tiek vargu ar užtektų gynybiniams veiksmams. Praradę visas atsargas, netekę galimybės jas atnaujinti, nepasirengę naujiems mūšiams, rusai jau neturėjo jokios galimybės vėl pereiti į puolimą. Be to, kaip kalbėjo karininkai, kaip galima apie tai net svajoti, kai jie turėjo visko bijoti.

Rusijos sienas dabar turėjo saugoti didžiulės Beningseno armijos likučiai, Tolstojaus korpusas ir dvi naujai suformuotos divizijos. Kaip vėlgi pripažino net aukštoji karininkija, „mes neturime rezervinės armijos, mūsų milicija neapginkluota ir neapmokyta, nauja rekrutų mobilizacija ne tik nesurengta, bet netgi nepaskelbta. Niekada mūsų padėtis nebuvo tokia sudėtinga, mums telieka laukti vien Dievo pagalbos ir tos ištikimybės Tėvynei ir Jo didenybei, kurios taip pilna mūsų geroji liaudis“.

Laiškas imperatorienei

Aleksandras Kurakinas:

„Aplinkybės, kokiomis mes dabar turime užbaigti sutartį, labai nepalankios, kad galėtume priešintis ir iš prancūzų reikalauti to, ko reikalavome anksčiau. Pasirašydami taiką, jeigu tik dar yra galimybė sudaryti ją, mes, deja, galime pasirūpinti tik tuo, kaip sudaryti ją kuo švelnesnėmis mums sąlygomis. Štai iki ko atėjome.

Mane kankinantis jaudulys ir gedulas aukščiau už bet kokias emocijas, o, pridėjęs prie to sunkius jausmus, išvydus mūsų sužeistuosius Jurburge, galiu pasakyti, kad niekada dar neišgyvenau tokio stipraus ir tokio sunkaus išbandymo.

Liūdesio perpildyta mano širdis leidžia papasakoti Jūsų imperatoriškajai didenybei (Marijai Fiodorovnai) apie valstybinės reikšmės įvykius ir tik netiesiogiai liečiančius mane patį. Kad pereičiau prie asmeninių išgyvenimų, privalau sugrįžti į savo atvykimo Jurburgan dieną.

Aš ten atplaukiau valtimi, savo karietas privalėdamas palikti anoje Nemuno pusėje, ir jos atvyko tik naktį. Jo imperatoriškoji didenybė pravažiuodamas irgi buvo čia, todėl, išgirdęs Olite (Alytuje) apie Frydlando mūšį, spėjo apžiūrėti tik du Lobanovo divizijos pulkus ir suskubo išvykti į Tauroggeną, kad būtų arčiau karo linijos.

Pasimatęs su Jo didenybe Jurburge, gavau įsakymą vykti kartu į Tauroggeną. Atvykęs ankstų  trečios dienos rytą su nuostaba sužinojau, kad arkliai Jo didenybei jau paruošti ir kad jis važiuoja į Šiaulius, kur prie jo turįs prisijungti Prūsijos karalius. Dar pristatant mane Jo didenybei, Aleksandras I pranešė, kad gavo Jūsų imperatoriškosios didenybės atsakymą dėl mano jo vardu perduotų pastabų ir norėtų su manimi čia pat pasikalbėti.

Ir štai aš Šiauliuose. Nuvažiavau dešimt vokiškų mylių iš Tilžės į Jurburgą, septynias iš Jurburgo į Taurogeną ir šešiolika iš Taurogeno čionai.

Galutinai nukamuotas blogo kelio ir norėdamas atvykti kuo greičiau, palikau karietą ir persėdau į nedidelę mano kurjerio bričkutę. Bet per važnyčiotojo kaimiečio aplaidumą bričkutė apsivertė visais keturiais ratais aukštyn.

Nors aš ir nemiegojau, bet važiavau užsimerkęs ir nespėjau atsiremti rankomis, taip nors kiek sušvelnindamas kritimą. Kepurė nukrito ir smarkiai susitrenkiau kaktą virš dešiniosios akies. Skausmas buvo toks stiprus, kad pradžioje išsigandau persiskėlęs kaukolę. Vėliau paaiškėjo, kad gavau tik mėlynę ir didelį gumbą.

Vežimas su viskuo, kas jame buvo, prispaudė mane; aš buvau toli nuo kitų mano ekipažų, vienas dideliame kelyje, turėdamas vos vieną tarną, sėdėjusį greta važnyčiotojo; ir abu jie nesugebėjo pamatyti kelyje atsiradusios kliūties.

Su didžiuliu vargu ištraukė mane iš po užgriuvusio svorio, ne mažiau jėgų kainavo atsistoti ant kojų, kurios, ačiū Dievui, manęs dar klausė ir griūvant nebuvo sužeistos.

Aš susitvarsčiau kaktą, pridėjau prie žaizdos geležį ir tikiuosi, kad galėsiu rytoj prisistatyti Jo didenybei (kunigaikštis Kurakinas garsėjo kaip labai išlepęs žmogus, todėl patekti į tokį nuotykį jam reiškė vos ne gyvenimo pabaigą, – red.).

Rytoj čia atvažiuos Prūsijos karalius“.

Dar vienas laiškas – birželio 22-ąją

Aleksandras I A.Kurakinui kalbėjo, kad Rusija prarado siaubingai daug karininkų ir kareivių, kad visi generolai, ypač geriausieji, sužeisti arba sergantys, kad armijoje tesą penki–šeši generolai leitenantai, neturintys nei patirties, nei karinio talento ir todėl nesama protingų viršininkų, galinčių vadovauti kariuomenei ar atskiriems korpusams, ir jam neįmanoma tęsti karo vienam, be sąjungininkų pagalbos.

Kunigaikštis išdrįso perduoti Jo didenybei Jurburge sutiktų sužeistų karininkų nusiskundimus dėl jiems nesumokamų dviejų trečdalių atlyginimo.

Jo didenybė sušuko, kad to niekaip negali būti, kad jis visada pervesdavęs armijai solidžias, būtinas jos reikmėms, sumas ir kad tai dar kartą įrodo bukaprotišką valdininkų darbą ir generolo Beningseno, vis labiau turtėjusio kariuomenės sąskaita, iždo vagystes ir kad ponia Beningsen stumianti vyrą visur, kur tik galima gauti daugiau pinigų. Kad jis taip pat negalįs suprasti, kokiu pagrindu apie Beningseną sostinėje visi tokios aukštos nuomonės. Juk jo absoliučiai negerbia armija, jis laikomas minkštu ir silpnu vadu, po kiekvieno mūšio jis vien tik traukiasi vietoj to, kad žygiuotų pirmyn.

Aleksandras Kurakinas:

„Jo didenybė nutarė grįžti į Tauroggeną, kad palengvintų taikos derybas. Dabar, kai taika jau sudaryta, jis vis dėlto išvyko ten tam, kad geriau suderintų ir pagreitintų galutinio taikos teksto priėmimą. Jis pasiėmė su savimi tik Beklešovą, Budbergą, Tolstojų ir Liveną. Likusi palydos dalis liko čia.

Mūsų armija perėjo tiltą per Nemuną ties Tilže ir, jį sudeginusi, įsikūrė kitame upės krante. Bet Bonapartas buvo tiek greitas, kad, mus aplenkęs, Tilžėje spėjo įsikurti su visomis pajėgomis tame pačiame name, kurį užsiėmė Jo didenybė caras.

Prūsijos karalius su palyda, kurią sudarė maršalas Kalkroitas ir ministras Gardenbergas, su adjutantu Jago išvažiuoja rytoj anksti ryte į Taurogeną – Marijai Fiodorovnai susitikti su Jo Didenybe caru“.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.