Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1935 metų spalio mėnesį Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“ pasirodė pirmieji redaktoriaus Kazio Karpiaus kelionės į Lietuvą įspūdžiai. Atvykęs į 1935 metų rugpjūtį Kaune vykusį pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, siekusį suartinti išeiviją su Lietuva, K.Karpius po to keletą dienų papildomai keliavo po Nemuno kraštą. Jo įspūdžiai – platus, detalus pasakojimas apie ano meto mūsų šalies gyvenimą ir žmones. Kai ką pasistengsiu ateityje pristatyti ir „Tauragė kurjerio“ skaitytojams. Šiandien gi pradėsime nuo prieškario Lietuvos pasienio – Pagėgių.
Pirmieji žingsniai Lietuvoje
Plačiai apie šios savivaldybės gyvenimą ir istoriją rašyta, kalbėta, ką nors nauja pasakyti sudėtinga. Tačiau ar daug pagėgiškių šiandien prisimintų, kad būtent jų miesto geležinkelio stotyje 1935 metų spalio 2 dieną didžiulė minia pasitiko legendinį lakūną Feliksą Vaitkų, pakartojusį S.Dariaus ir S.Girėno skrydį per Atlanto vandenyną? Pakilęs iš Niujorko, jis per 21 valandą 30 minučių nuskrido apie 5100 kilometrų ir tik dėl gedimų nutūpė Airijoje, nors planavo nuskristi iki pat Kauno.
Kaip rašė laikraštis „Dirva“, sužinoję vos prieš keletą valandų, kad Vaitkus įkels koją Lietuvos žemelėn Pagėgiuose, susirinko apie 500 žmonių. Traukiniui stojant sugrotas 7-ojo pulko maršas. F.Vaitkų, apipiltą gėlių lietumi, pasveikino Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, o jo duktė Elzė įteikė savo darželio rūtų puokštę. Pasibaigus sveikinimams, Duonelaičio gimnazijos mokinių choras sudainavo „Kur bėga Šešupė“. Lakūnui gal pirmą kartą teko girdėti iš jaunų lietuviškų krūtinių plaukiančius tėvynės dainos aidus. Po dainų ir paties Vaitkaus padėkos žodžių legendinis lakūnas su palydovais, maršo garsų bei žmonių šauksmų lydimas, persėdo į traukinį Klaipėdon, iš kur lėktuvas jį nuskraidino į Kauną. Tiesa, prieš tai dar laukė įspūdingas sutikimas Šilutėje…
Prie Tilžės tiltų
Kays Karpius: „Atvažiavom į Pagėgius – tą parubežinę muitinę, nuo kurios traukiniai jau sukasi į Tauragę ir į Nemuną, per tiltą į Tilžę. Rūpinamės kaip čia nuvažiuosim į Bitėnus pas Jankus. Bet ir čia apie mus buvo pasirūpinta: panelė Elzė Jankytė, vakar sugrįžus iš Klaipėdos, užprašė p. Joną Juodkazį, pašto mechaniką, kuris sužiūri toje apylinkėje telefono ir telegrafo vielas ir atlieka kitus su tuo surištus darbus. Jis mus pasitiko stotyje ir savo automobiliu vėliau vežė į Bitėnus. /…/
Pagėgiuose buvau ir 1928 metais – tada iš Klaipėdos į Rambyną keliavom. Dabar betgi tas miestelis gerokai padidėjęs, turi naujų namų, ypač valdiški namai moderniški, gerai išrodo“.
Noriu trumpai įsiterpti į „Dirvos“ redaktoriaus pasakojimą. Dar 1912 metų gegužės mėnesį Amerikos spauda skelbė, kad Pagėgių lietuvių jaunimas žadąs kurti, kaip sakyta, draugijėlę, kurioj „galėtų pasidarbuoti savo gimtinės gerovei“. Pranešta, kad nedėldieny, gegužės 28 dieną, pono Pieckio gaspadoje (namuose) bus aptariami draugijos įsteigimo klausimai: „Mes linkime mūsų jaunimui kuo geriausios kloties jo prakilniame darbe. Su teisybe, visur pradeda apsireikšti pavasario stebuklingos jėgos. Ir mūsų jaunimas nori atgyti savo gimtinei. Diegai senos garbingos tautos. Nori darbu pasirodyti, jog verta ir prakilnu yra savo giminės naudai krutėti“.
Tai buvo 1912 metais. O mes grįžkime į 1935 metų Pagėgius.
Kays Karpius: „Valdišku automobiliu p. Juodkazis mus nuvežė iki Tilžės tilto per Nemuną. Nuo čia matėsi gerai už upės Tilžės miestas, labai gerai daugybei amerikiečių žinomas, o labiausia tiems, kurie Nemunu varė troptus (sielius, – red.) į Tilžę ir Rusnę. Paskiau nuvežė prie Panemunės tilto, kuris yra kiek aukščiau Nemunu nuo Tilžės, ir ties tuo antru tiltu už Nemuno yra kitas miestas, Panemunis, bet eina beveik išvien su Tilže. Abu tiltai vokiečių statyti, nes iki Klaipėdos krašto užėmimo lietuvių valdžion, tą kraštą abiem Nemuno pusėm valdė vokiečiai per kelis šimtus metų.
Panemunės tiltą davažiavus, išlipom iš automobilio, p. Juodkazis paprašė Lietuvos muitinės viršininką ir jis leido mums daeiti iki Nemuno vidurio, kur tiltas dalinasi pusiau – viena pusė Lietuvos, kita Vokietijos. Ten greta vienas kito kabo pritaisyti Lietuvos Vytis, valstybės ženklas ir vokiečių erelis. Už Lietuvos ženklo toliau nėjome, nes neapsimoka su tais pamišusiais vokiečiais erzintis. Ant vidurio tilto nėra nei lietuvių nei vokiečių sargybų, ir gali per tiltą nuo vieno galo iki kito vaikščiot kad ir visą dieną, bet, atėjus bent kurį tilto galą, turi parodyt dokumentus…“
Iš „Keleivio“ laikraščio 1936 metų rugsėjo mėnesio numerio: „Paskutiniu metu Klaipėdos krašte, ypač Pagėgių apskr., ima reikštis individualinis teroras prieš lietuvininkus. Daugelis jų atsikėlę randa savo sodybas ir sienas suterštas. Be to jiems šiaip padaromi piktuoju visokie nuostoliai ir nemalonumai. Lietuvių vaikų padėtis mokyklose, kur dėsto vokietininkai mokytojai, yra tokia nepakenčiama, kad kartais tėvai priversti vaikus siųsti už 15–20 kilometrų į mokyklą. Daugiausiai išsišokimais prieš lietuvius pasižymi tie vokietininkai, kurie dažnai vyksta anapus Nemuno ir ten parduoda vištą ar porą svarų sviesto. Autonominės įstaigos ir policija nesiima jokių priemonių sudrausti šiuos chuliganus, kurie terorizuoja lietuvninkus“.
Geros duonos trūksta
Kazys Karpius: „Tais abiem tiltais pirmiau buvo didelis judėjimas, žmonės eidavo ir eidavo. Dabar gi apmirę, tik retkarčiais kokia bobelė pereina, nes vokiečiai suvaržė tą vadinamą mažąjį pasienio susisiekimą, kuris pirmiau buvo didelis, abiejų pusių žmonės ėjo vieni pas kitus po kelis kartus į dieną, tai reikmenų, tai maisto pirktis. Papasakojo kaip vokiečiai visaip bando lietuviams pakenkti, štai, sako, Lietuvos valdžia gelbėdama Klaipėdos krašto ūkininkams, kuriems vokiečiai atėmė progą parduoti į Vokietijos pusę sviestą, įsteigė pieninę, kur suvežama pienas ir ūkininkai gauna užmokėti, o pieninė pati pasirūpina kur sviestą padėti. Tą patyrę, vokiečiai neva kontrabandos keliu per Nemuną slaptai pradėjo supirkti iš Klaipėdos krašto ūkininkų sviestą mokėdami brangiau, kad tik suardžius lietuvių darbą ir pieninės operaciją suparaližiavus. Mat, slaptai už sviestą gaunant brangiau, ūkininkai nenorės į pieninę savo pieną gabenti…“
„Dirva“. 1932 metų rugsėjis. Trumpa informacija „Pagėgiuose geros duonos trūksta“: „Nors Pagėgiai ir nemažas ir dar apskrities miestas, bet nei vienos geros duonos kepyklos nei parduotuvės, kuri pardavinėtų gerą duoną, nėra. Čia kepama susmegus ir labai neskani, vokišku receptu, duona, kurios nei valdininkai nei šiaip iš kitų Lietuvos vietų atvykę žmonės, negali valgyti. Geležinkeliečiai bei šiaip tarnautojai važiuoja duonos pirktis net į Tauragę. Geros duonos kepyklai čia butų labai geros sąlygos“.
Kazys Karpius: „Pats p. Juodkazis paeina giliau iš Lietuvos, čia darbuojasi jau dešimts metų, ne tik kaipo pašto mechanikas bet ir kaipo lietuvybės palaikytojas. Jis pasakojo kaip kiti jauni lietuviai atkelti į Klaipėdos kraštą, tuoj duoda vokietėms apsukti sau galvas ir vedę vokietaites ar suvokietintas mergaites patys pasidaro neištikimi. Tikra bėda su tais musų lietuviais.
Nuo Panemunio tilto, mūsų vežikas patraukė tiesiog į Rambyno kalną. Ten apvaikštinėjom, apsidairinėjom, prisiminiau seniau matytas vietas ir vaizdą. Amžinos Ugnies Aukuro Akmuo dabar aptvertas tvorele, jame iškalta ženklai. To nebuvo septyni metai atgal. Bevaikščiodami prie aukuro sutikom ten bebuvojantį Mažiosios Lietuvos darbuotoją dailininką Braką su šeima. Jis gyveno laikinai Rambyno namelyje. Ten užlaikoma ir Rambyno sargas, kad vokiečiai neišgriautų aukuro. Nuėjom į to namelio sodą – ten pasodinta ir auga Laisvės, Vydūno, Donelaičio ir Jankaus medžiai, pasodinti jų atminčiai. Tai Mažosios Lietuvos Lietuvybės stulpai. Trys iš jų dar gyvi, tik Donelaitis jau miręs pereitame šimtmetyje. Tame sode nusiskyniau atminčiai šakelę, nes kas gali pasakyti ar teks dar kada nors vėl atsilankyti…“
O dabar „Tauragės kurjerio“ skaitytojams noriu pasiūlyti ne mažiau įdomius žurnalisto Juozo Kazio Belecko 1936 metų rudenį „Dirvos“ laikraštyje iš „Lietuvos aido“ perspausdintus įspūdžius. Tikiuosi, jie neliks be atgarsio, sudomins ne tik mane, bet ir kiekvieną skaitytoją, nes ko vertas jau vien rašinio pavadinimas – „Vokiečiai eina Lietuvon pavalgyti“.
Iš Tilžės į Lietuvą
Pirmiausia autorius pabrėžia, kad Panemunė ties Tilže „anais gerais laikais“ buvusi viso pasienio judėjimo centru, per dieną čia praeidavo iki 20,000 (taip parašyta) žmonių. O štai 1936–1937 metais Panemunė iš Vokietijos pusės per dieną sulaukusi vos 50–90 žmonių.
Bet, Juozo Belecko žodžiais, nuo rugpjūčio 25 dienos ir čia juntamas atgijimas. Panemunės centrinėje gatvėje iš lentų statyti nameliai perdažomi, remontuojami, aprūpinami lentynomis, stalais, kėdėmis, daromos naujos iškabos, užrašomos kitokios būsimų įmonių laikytojų pavardės. Prie naujų namelių statybos darbininkai triūsiantys net iki vėlyvos nakties. Nemuno lankoje, vadinamojoje kaimo turgavietėje, ir pagal plentą parengtos eilės naujų suolų, kuriuos nuomoja ūkininkai savo prekėms sudėti. Atėjusieji iš Vokietijos pusės į turgų, ką nors valgomo nusipirkę, čia pat susėda ir užkandžiauja. Tokio tipingo turgaus įrengimo, pasak rašinio autoriaus, niekur Lietuvoje netekę matyti.
Visos įrengiamos prekybos įmonės esančios skirtos maisto produktams pardavinėti. Daugiausia atidaroma valgyklų – užkandinių. Mat dar nedaug tilžiškių turi sienai pereiti ir maistui įsinešti korteles. Jas gavę, apie pietų metą ateina į Panemunę su šeimomis ir čia, tose būdelėse, pietauja. Kiekvienas įeinantis gali atsinešti tik 3 markes, kurių užtenka tik pavalgyti.
Valgyklos ant šaligatvių
Kai kas ant šaligatvių įrengė tikras valgyklas. Čia šaligatviai apstatyti stalais, kėdėmis. Kurie netelpa valgykloje, sėdasi prie stalų šaligatviuose ir valgo. Ne visi turi laiko laukti iki bus laisva vieta, ypač kai dar eilės žmonių laukia, kada pateks prie virtuvės langelio. Todėl galima Panemunėje matyti ir lietuviams neįprastų vaizdų – prie valgyklos visos vietos užimtos. Nėra kur prisiglausti nė vienam žmogui. Ilgai lūkuriuoja gražiai apsirengusi poniutė. Šalia jos stovi mergaitė, kuri verkdama prašo mamos valgio. Matydama, kad negaus vietos atsisėsti, poniutė prisiprašo padavėją du dubenėlius sriubos. Stovi poniutė su dukrele ant šaligatvio, prisispaudusios tuos dubenėlius prie krūtinės, ir srebia. Atneša padavėja mėsos. Ponia pritupia, palaiko dubenėlį, o dukrelė valgo, paskui duktė laiko dubenėlį, kad mamytė galėtų užkąsti.
Arba kitas vaizdas. Vyras ir žmona prisiprašę kitų žmonių gauna stalo kampą. Jiems padavėja čia padeda dubenėlius sriubos. Bet šalia stalo dar stovi smalsiai žiūrėdami į valgančius jų du vaikai. Tiems mažiesiems vietos prie stalo nėra, todėl jiedu sodinami šalia ant šaligatvio, dubenėliai padedami greta jų ir jie valgo.
Sunku gauti korteles
Atvykę Tilžės gyventojai skundžiasi, kad labai lėtai jiems išduodamos kortelės pereiti Lietuvos sieną. Valdininkai dejuoja nespėjantys patenkinti visų reikalavimų. Esą skaičiuojama, kad vien Tilžės gyventojams reikės išduoti apie 26 000 kortelių.
Vienas tilžiškis, apie 70 metų senukas, švarko atlapą papuošęs keliais pasižymėjimo kare ženklais, įžengdamas į Panemunę ir praeidamas pro Lietuvos muito kontrolės punktą buvo labai piktas. Paklaustas, kiek atsineša pinigų, piktai vokiškai atsakė: „Drei mark“ (Tris markes). Po kelių valandų grįžo kita plento puse labai linksmas. Jau iš tolo nusiėmė kepurę prieš pasienio policijos, muito valdininkus ir kitus tuo laiku buvusius prie sienai pereiti punkto lietuvius. Iš tolo atkišo ranką, visiems ją spaudė ir lietuviškai dėkojo: „Na, ponai, dabar tai jau gerai. Dabar tai aš laimingas. Iš gaunamos rentos vėl galėsiu su mutere gerai gyventi. Oi, kaip pas jus pigu, oi, kaip fein pavalgiau. Kad tik kožną dieną mūsiškiai leistų pas jus. Ryt ir muterę atsivesiu pašerti…“ Susirūpinusių ir nuliūdusių daugelis į Lietuvos pusę ateina, bet nė vieno grįžtančio į Tilžę veide nematyti jokio rūpesčio. Išeina rausvais skruostais, linksmom akim, daugelis net dantis krapštydami, nebaigtus kąsnius maldami…
Iš Lietuvos pusės gyventojai taip pat gausiai eina į Tilžės pusę. Vieni pasižvalgyti mieste, kiti ten neša į turgų įvairius produktus parduoti. Koks judėjimas per sieną ties Panemune, galima spręsti vien iš to, kad Panemunės muitinė turi apie 40 valdininkų ir jie visi užimti.
Laisvas judėjimas
Juozas Beleckas pastebi, kad nepaprastai kreipia dėmesį ateinančių iš Vokietijos pusės žmonių kalba. Įvairiuose punktuose teko matyti, kai atėję iš Vokietijos gyventojai su Lietuvos valdininkais kalbasi lietuviškai. Senieji žmonės beveik visi moka lietuviškai, tik dalis jaunuomenės – vokiškai. Lietuvos pasienio gyventojai beveik dvejus metus paprasčiausiai vengė eiti į Vokietijos pusę, nes jie, kaip lietuviai, būdavo plūstami, kartais net veiksmu įžeidžiami.
Dar viena „Dirvos“ informacija, šį kartą – 1934 metų kovas, Tilžė ir pasienis: „Vokiečių vyriausybei dar labiau suvaržius mažąjį pasienio susisiekimą su Lietuva, Tilžės gyventojai tiesiog neteko kantrybės. Mat dabar jiems tik vieną kartą per savaitę teleidžiama be muito parsigabenti iš Lietuvos 2 kg. mėsos (seniau po tiek įleisdavo kasdien). Sviesto dabar įleidžiama kasdien tik po 1–4 kilogramo, bet ir už tai reikia sumokėti muitą. Be to, Lietuvon maisto nusipirkti einančius tilžiškius visaip trukdo specialės nazių sargybos. Reikalauja iš einančių dokumentais įrodyti kiek kas turi pajamų, tai yra, ar negali apsieiti nepirkęs pigiau maisto dalykų Lietuvoje. Nazių sargybinių trukdomi ir vėliau gaišinami muitą sumokant, tilžiškiai jau neteko kantrybės. Minios tilžiškių apgula vokiečių muitinę prie tilto ir laužte laužiasi pro sargybas per tiltą į Lietuvos pusę. Daug senų ir silpnų žmonių besigrūdžiant buvo aplaužyti ir apmindžioti. Su sargyba įvyksta susirėmimų.
Dabar ypač Tilžėje, kur matyt daug uniformuotų, niekas į lietuvius šnairai nepažiūri, visur stengiamasi mandagiai patarnauti, padėti. Visose parduotuvėse rasis tarnautojų, kurie, matyt, tyčia parūpinti aptarnauti klientus iš Lietuvos. Į lietuvišką sveikinimą atsako lietuviškai, kainas, prekių pavadinimą ir kt. išvardija lietuviškai, net restoranuose ir kavinėse taip pat lietuviškai susikalbama. Vokietijos valdininkams jau atšaukta draudimas eiti į Lietuvos pusę. Jie čia gausiai ir lankosi. Lietuvos žydai taip pat drąsiai vaikščioja į Vokietijos pusę. Jų niekas neužkabina, lygiai juos aptarnauja. Visi rodo norą gražiai sugyventi ir uždirbti…“
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
